Nacionalinis Kauno dramos teatras

Mirgėjimas

  • Interaktyvus socialinių tinklų spektaklis

Kūrėjų mintys apie būsimą „Mechaninės širdies” premjerą

Artūras Areima (režisierius):

„Mechaninė širdis” nėra visiškai vaikiškas spektaklis, jo žanras – fantasy arba pasaka, kurią gali žiūrėti ir vaikas, ir suaugęs, pavyzdžiui kaip „Mažąjį Princą“ ar „Čipolino nuotykius“. Šiame spektaklyje norėjosi žaidimo, pasakiškumo, teatrališkumo. Ši forma– iššūkis man, nes veikia abai daug element: forma, scenografija, apšvietimas, judesys, muzika.  „Mechaninė širdis“spektaklis apie pasitikėjimą savimi. Nereikia klausyti tų žmonių, kurie sako: „Niekada neįsimylėk, nes širdis subyrės!“ Nesubyrės! Priešingai, širdis užaugs, subręs ir pasaulį matysimе daug gražesnėmis spalvomis.

 

Marta Vosyliūtė (scenografijos dailininkė):

Man be galo patiko knyga ir istorijų laisvumas. Jaučiasi, kad knygą rašė laimingas žmogus, be jokių pseudo dramaturginių, festivalinių užsakymų.

Žiūrovas nori matyti stebuklą. Tikiuosi, kad mums pavyko jį sukurti. Kai žiūrėsite spektaklį pamatysite daug istorijų. Kiekviena istorija šiame spektaklyje yra peremta stereotipais – cirkas, mokykla ir t.t. Visa kita yra techniniai įgyvendinimai – kaip sujungiamos spektaklio scenos viena su kita, ar kaip panaudoti daiktus kelis kartus, nes pasaulis vis dėl to yra fizinis, realus ir sudėtingas.

 

Antanas Jasenka (kompozitorius):

Negaliu kalbėti apie muziką nekalbėdamas apie visumą ir apie tai, kas vyksta mūsų pasaulio akivaizdoje – Europoje, Ukrainoje, Dombase, Rusijoje… Ten vyksta smurtas – psichologinis, fizinis. Tokiame kontekste šis spektaklis ir Artūro Areimos plėtota tema yra labai savalaikė. Man šitas spektaklis yra apie smurtą. Mano šeima patyrė smurtą, aš žinau, kas tai yra, žinau, kokia visuomenės dalis ignoruoja patirtą smurtą, ir kaip tai veikia visuomenę ir atskirus asmenis.

Spektaklio muzikoje yra elektronikos, hičkokiško siaubo elementų, kurie suteikia polėkį scenografijai, režisūrai ir aktoriams, todėl atrodo, kad kažkas tuoj įvyks. Visada sakau – muzika yra aktorius teatre, ji nėra papildinys ar fonas, ji – veikiantis personažas šalia aktorių. Muzika gali atsakyti vienu varpelio skambėjimu, kas yra meilė, gėris ar smurtas.

 

Rimas Sakalauskas ( video menininkas):

Vienas iš man svarbių šio spetaklio aspektų – steampunk stilistika. Mano slaptas techninis bandymas buvo į steampunk’o kontekstą įkelti lietuviškų element – Vilniuje ieškojau kampelių, kuriuos galėčiau estetiškai pritaikyti spektakliui. Tačiau čia toks šalutinis, periferinis dalykas. Video yra labiau scenografijos papildinys. Jis duoda tam tikrų vizualinių efektų vietose, kurių  nesuteikia scenografija. Spektaklyje yra tam tikrų scenų, kur, pavyzdžiui, aktoriai bėga miestu. Šiuo atveju  svarbu, kad jie prisitaikytų prie to video ir bėgtų lyg jie ir būtų toje projekcijoje. Toks aktorių gebėjimas prisitaikyti prie video medžiagos yra įdomus.

D. Stankevičiaus nuotr.

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Skip to content