„Kauno Asamblėja“ – autentiška tikrovė skirtingų skonių žiūrovams. Telieka degustuoti

Naujoji premjera „Kauno asamblėja“, kuri vyksta aktoriams susėdus prie apskrito stalo, primena gurmanišką vakarienę: virtuvės šefai pasiruošę pateikti neįprastą pagrindinį patiekalą, tačiau jie jį pritaiko susirinkusiųjų skoniui. Tai, ko gero, spektaklio žanras – dokumentinis. Jo ingredientai – Lietuvos visuomenei būdingos aštrios, poliarizuojančios temos. Taigi, kviečiame į neįprastą vakarienę teatre.

APIE DOKUMENTINĮ TEATRĄ

Dokumentinis teatras – tai spektakliai, kurių pagrindas yra ne dramaturgija, literatūra, fikcija, bet dokumentinė ar archyvinė medžiaga, pvz. teismo stenograma, interviu, laikraščio straipsnis, fotografijos, garso ir vaizdo įrašai, vyriausybės potvarkiai, posėdžių protokolai, autobiografijos, moksliniai pranešimai ir kt. Dokumentinis teatras siekiąs scenoje atgaivinti ir pažinti realius įvykius ir asmenybes, dažnai dokumente, kuris perteikiamas scenoje, vengia pakeisti net žodį, kad išliktų kuo arčiau autentiškos tikrovės. Tai gali būti daroma dėl įvairių priežasčių: atkurti istorinį teisingumą, išgirsti tuos, kurių balsai buvo nutildyti, atlikti meninį tyrimą ar parodyti tikrovės sudėtingumą. Dokumentiniame spektaklyje teatrinės raiškos priemonės suteikia dokumentui dramatišką, jaudinantį, kūnišką pavidalą, o žiūrovai tokiuose spektakliuose yra įtraukiami kaip įvykio liudininkai arba sąmokslininkai. Įvairios dokumentinio teatro formos: fakto teatras, autobiografinis teatras, verbatim teatras ir kt. sudaro labai svarbią ir ryškią šiuolaikinės dramaturgijos ir scenos menų kryptį. Lietuvoje inovatyvią dokumentinio teatro kryptį plėtoja  „Atviro rato“ trupė („Lietaus žemė“), Valters Silis („Barikados“, „Miškinis“), Jonas Tertelis („Žalia pievelė“, „Nežinoma žemė. Šalčia“), Aleksandras Špilevojus („Bagadelnia“), Kamilė Gudmonaitė („Sapnavau sapnavau“) ir kiti.

Spektaklį „Kauno asamblėja“ galima sieti ir su politiniu teatru, le théâtre engagé, teatrine viešąja sfera. Šios sampratos nurodo, kad teatras gali ir turi veikti kaip vieta, kur vyksta laisvi ir vieši debatai, kitaip tariant, kaip demokratijos kūrimo vieta. Tokiame teatre siekiama ne gaminti ir vartoti užbaigtus meninius produktus, bet atverti erdvę piliečių diskusijai jiems svarbiomis temomis. Pasak lietuvių išeivijos filosofo Algio Mickūno, „politika turi vienintelį tikslą: atverti viešąją erdvę, kurioje kiekvienas bendruomenės narys galėtų kelti klausimus ir daryti sprendimus“ – taip galima būtų apibrėžti ir politinio teatro tikslą. Kaip reali erdvė, kur fiziškai susiburia žmonės, teatras tampa alternatyva internetinei žiniasklaidai, socialiniams tinklams, medijų industrijai. Kad ir kokius efektyvius politinius įrankius siūlytų skaitmeniniai tinklai, politika vis dar yra įgyvendinama per asamblėjų – pilietinių sambūrių, forumų, eisenų („Black Lives Matter), okupacijų („Occupy Wallstreet“), aikščių (Maidanas) – galią. Politinis teatras yra viešų poleminių asamblėjų judėjimo dalis.

Nacionalinio Kauno dramos teatro meno vadovas, teatrologas Edgaras Klivis

APIE KŪRYBINĮ PROCESĄ

Šio unikalaus spektaklio idėja ir koncepcija gimė 2016 m. Jos autoriai – teatro „Porte Parole“ kūrybinė komanda – dramaturgai Annabel Soutar, Brett Watson, Alex Ivanovici. Skirtingos šio spektaklio versijos jau buvo pastatytos Monrealyje (Kanada), Miunchene (Vokietija) ir kt. Kiekviename mieste spektaklio kūrybinė komanda organizuoja vakarienę, į kurią pakviečia keturis nepažįstamus skirtingų ideologinių pažiūrų žmones. Vakarieniaudami jie kalbasi ir diskutuoja labiausiai jiems rūpimomis temomis. Kauno versija – šeštasis serijos spektaklis. Jo kūrimo procesas truko ne vieną mėnesį. Pirmiausia Nacionalinio Kauno dramos teatro kūrybinė grupė su „Porte Parole“ komanda aiškinosi Kauno bendruomenei aktualiausias ir labiausiai visuomenę priešinančias temas – kalbino žmones gatvėse, ieškojo pašnekovų socialiniuose tinkluose. Tuomet pasirinko keturis skirtingų profesijų, kultūrinių ir socialinių sluoksnių žmones, turinčius skirtingas politines pažiūras bei priešingas nuomones, ir pakvietė juos vakarienei prie bendro stalo. Susitikimą moderavo du teatro aktoriai – Henrikas Savickis ir Aistė Zabotkaitė. Vakarienė truko apie 5 valandas. Jos metu susirinkusieji diskutavo įvairiomis temomis, o jų pokalbis buvo įrašytas. Iš pokalbio įrašų Kanados dramaturgai sumodeliavo pjesės tekstą, palikdami autentišką, netaisytą dalyvių kalbą. Kitas kūrybinis etapas – diskusijos rekonstrukcija, t.y. spektaklio kūrimas su profesionaliais aktoriais. Pakviesti aktoriai vaidina vakarienės metu kalbėjusius žmones ir atkuria jų vakarienę teatro scenoje su tais pačiais moderatoriais. Tai, ką jūs matote scenoje, yra suvaidintas realių žmonių susitikimas, naudojant autentišką jų kalbą.

AČIŪ KETURIEMS KŪRYBIŠKIEMS PILIEČIAMS

Nacionalinis Kauno dramos teatras ir „Porte Parole“ dėkoja realiems žmonėms – RIMUI, GINUI, RYČIUI IR LIUCIJAI. Ši pjesė tapo įmanoma jų dosnumo, drąsos, noro rizikuoti ir išreikšti savo įsitikinimus kebliomis temomis dėka.

LIUCIJA – liberalių pažiūrų, drąsi, racionali –

dvidešimt dvejų metų universiteto studentė. Ji aktyviai dalyvauja liberalų partijos veikloje ir pasisako už LGBT teises, todėl nesutaria su savo viduriniosios klasės šeima. Ji mėgsta ginčytis, yra pasirengusi argumentuotai ginti savo nuomonę, taip pat mano, kad kiekviena nuomonė turi būti išgirsta.

RIMAS  –  tiesus, kategoriškas, turintis tvirtą nuomonę, dešiniųjų pažiūrų –

inžinierius, išsiskyręs, turi vaikų. Priklauso šaulių sąjungai. Gana radikalus konservatorius, pasirengęs, jei reikės, ginklu ginti savo šalį. Jam patinka kalbėtis, tačiau kartais negirdi ar neįsiklauso į kitokias nuomones.

GINAS  –  smalsus, dėmesingas, kairiųjų pažiūrų –

septyniolikmetis privačios gimnazijos moksleivis. Gyvena su tėvais, kurie yra religingi ir gana konservatyvūs. Nors iš pradžių atrodo drovus ar intravertiškas, vakarienės metu atsiskleidžia kaip atviras, pasiruošęs išklausyti ir iškalbus pašnekovas.

RYTIS – energingas, atviras, geros savitvardos – 

profesionalus aktorius ir laidų vedėjas, keletą metų gyveno JAV. Mėgsta diskutuoti ir turi tvirtą nuomonę daugeliu temų. Nors gali būti labai emocingas, stengiasi išlikti atviras, nešališkas.

APIE ASAMBLĖJĄ

Asamblėja – tai žmonių surinkimas į vieną erdvę, siekiant sugretinti jų ideologinius skirtumus.

Spektaklis siekia, kad teatras taptų naujovišku demokratinio dialogo centru – erdve, skatinančia smalsumą, kūrybiškumą, kritinį mąstymą ir gyvą kontaktą tarp įvairių piliečių. Jis siūlo galimybę išgirsti kitą ir būti išgirstam. Šis dokumentinis spektaklis sutelkia dėmesį į paprastus žmones, padeda jiems paaiškinti ir apginti savo pažiūras bei bendrauti su turinčiais priešingą nuomonę. „Asamblėja“ – tai teatro atsakas į ekstremizmą ir nesantaiką šiandienos politiniame diskurse. „Asamblėjos“ tikslas – atgaivinti mūsų tikėjimą pokyčio galimybe.

 „Asamblėja“ nėra abstrakčių ideologijų kova, tai labai žmogiškas unikalių žmonių susitikimas. Keturi „Asamblėjos“ veikėjai išreiškia emocijas ir asmeninius išgyvenimus, jų dialogas nebūtinai racionalus, tačiau suprantamas, net jei ne visada su jais sutinkame.