Nacionalinis Kauno dramos teatras

Ne sau žmonės

  • Sceninė misterija

Didžioji scena

J. Koceli: „Statydamas antikinę pjesę jaučiuosi kaip archeologas“ (interviu)

Prieš metus prasidėjusi slovėnų režisieriaus Jašos Kocelio pažintis su Nacionaliniu Kauno dramos teatru (NKDT) išaugo į jau netrukus įvyksiančią spektaklio „Elektra“ premjerą. Prieš ją Viktorija Vitkauskaitė menininko klausė, ką savito jis rado garsiojoje tragedijoje.

 

– Anksčiau esate dirbęs ne tik gimtojoje Slovėnijoje, bet ir Vengrijoje, Serbijoje, dabar repetuojate Kaune. Tokia praktika sulaukti pasiūlymo padirbėti svetur jums jau tampa įprasta?

Esu aktyvus žmogus, savo komandos narius taip pat kartais raginu vykti į užsienį pasisemti patirties. Slovėnijoje teatro scena puiki, gyvybinga, bet ji gana maža, visi vieni kitus pažįsta. Todėl kartais tiesiog norisi įkvėpti šviežio oro. Šalys, kuriose man teko ar tenka dirbti, garsėja savo teatro paveldu, ir tai mane labai traukia. Apskritai manau, kad menas neturi turėti sienų. Kita vertus, teatras pasižymi savotiška specifika – jame kalbama vietos kalba. O ši atvykusiam žmogui tampa barjeru. Bet tam čia ir esu, kad galėčiau tą barjerą sušvelninti, kad gebėtume dalytis savo pojūčiais ir jausmais visame žemyne nepaisydami sienų, nes tai mus praturtina. Pažintis su NKDT prasidėjo, kai teatro vadovas Egidijus Stancikas internete pamatė vieną mano spektaklių. Susisiekėme, atvykau į Kauną, susipažinau su teatru, aktorių trupe, ėmėme svarstyti, ką čia galėčiau nuveikti. Taip viskas išaugo iki „Elektros“.

– Nors „Elektroje“ vaidins Kauno teatro aktoriai, kūrybinę komandą sudarys jūsų kolegos iš Slovėnijos?

Taip, nes be savo komandos aš esu niekas. Galiu dirbti su vis naujais žmonėmis, bet komandos stuburas turi išlikti nepakitęs. Tie žmonės – tai aš. Dirbti su pažįstamais žmonėmis yra lengviau, daug kas gali būti paaiškinta net be žodžių, ypač kai jau seniai kuriame drauge. Tokioje komandoje gali jaustis saugiai, tarsi antrojoje šeimoje. Tai man svarbu kaip režisieriui, nes visas kūrybinis procesas labai nesaugus: nuolat ieškai, tyrinėji, svarstai.

Kalbate kaip labai demokratiškas režisierius?

Sakyčiau, režisieriaus kaip tirono įvaizdis jau keičiasi visame pasaulyje. Slovėnijoje jie nėra dievai. Apskritai mene nebeliko dievybių. Išlaikyti autoritetą yra svarbu, bet tam nereikia būti tironu. Autoriteto reikia tam, kad neprarastum savo vizijos. Bet komanda turi viską padaryti dar geriau, nei įsivaizdavo režisierius – o tam jiems reikalinga laisvė. Stebuklas scenoje įvyksta tada, kai ir aktoriai įsitraukia į procesą kaip autoriai, pateikia savo požiūrius. Todėl skatinu juos būti kuo autonomiškesnius.

– Kieno idėja buvo pasirinkti statyti būtent „Elektrą“?

Tai mano pasiūlymas, nes jau kurį laiką norėjau režisuoti šį kūrinį. Daug metų domiuosi senovės Graikijos kultūra. Praeityje nemažai laiko dirbau turistų gidu, ši patirtis mane atvedė į Graikiją. Kuo daugiau studijuoji apie Atėnų gyvenimą antikos laikais, tuo labiau šis specifinis laikotarpis pakeri. Supranti, kad mūsų politinė sistema ir apskritai pati demokratija yra teatro dukros. Ir tai, ką veikiame šiandien teatre, veda iki pat mūsų civilizacijos ištakų – šis suvokimas negali nežavėti. Režisuodamas antikinį kūrinį jaučiuosi lyg archeologas, tik dirbu su žodžiais ir tekstais. Manau, kad teatro režisierius antikinė literatūra vilioja tuo, jog statydamas šias pjeses beveik viskqą turi sugalvoti pats. Be abejo, tekstai išlikę, tačiau daug kas prarasta verčiant iš vienos kalbos į kitą. Tam, kad šiandien tie tekstai turėtų prasmę, visą pasaulį privalai sukurti nuo pamatų. Kabant konkrečiai apie „Elektrą“, mane joje domina moters vaidmuo. Apskritai daugeliu atvejų iš istorijos puslapių moterys yra tarsi ištrintos, lyg jų nė nebūtų buvę. Bet tai tėra melas. Statydamas „Elektrą“ noriu kalbėti apie amžinai laukiančias moteris. Puikiai suvokiu, kad šis kūrinys teatruose režisuotas daugybę kartų. Bet visi žmonės skirtingi. Jei ką nors darai savaip, tai jau savaime bus kitaip. Nesakau, kad bus autentiška, nes ši sąvoka komplikuota, bet bus specifiška Be abejo, mes, menininkai, visą laiką vagiame: viskas, ką žinome, kažkada kažkur jau bus panaudota. Tačiau gali būti naujų kombinacijų.

 

– Jau įprasta matyti, kad klasikiniai kūriniai scenoje priartinami prie mūsų dienų daugybe elementų – nuo kostiumų, muzikos iki personažų biografijų. Ar ir „Elektrą“ perkelsite į XXI a.?

Pamatysite (juokiasi). Apskritai manau, kad scenoje gali pasiteisinti įvairūs sprendimai: ir perkeliant senuosius siužetus į mūsų dienas, ir ne. Kaip tik neseniai svarsčiau, kad šiandien pastatyti W. Shakespeareʼo pjesę su visais tos epochos atributais, kostiumais jau atrodytų radikalu. Bet sunku surasti priežastį, kodėl taip reikėtų elgtis. Mano skoniui naujosios estetikos kalba yra artimesnė. Patinka, kai scenoje šiuolaikiškumas derinamas su praeities užuominomis ir tuo, kas apskritai išgalvota. Dirbdami su komanda mes turime pastatyti dar nematytą spektaklį. Gal skamba pretenzingai, bet man tai svarbu.

Visą režisieriaus Jašos Kocelio interviu galite skaityti žurnale „IQ“ 2020 m. vasario nr. 2.

Premjeros “Elektra” komanda iš Slovėnijos: Darjan Mihajlovic Cerar, Branka Pavlic, Tajda Podobnik, Jasa Koceli, Miha Petric, David Andrej Francky, Mankica Kranjec

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Tobulėjame kartu su

Skip to content