Interviu su „Vargšų operos“ aktore N. Nekrašiūte
Nacionalinis Kauno dramos teatras 96-ąjį sezoną pradeda įspūdingų premjerų gausa. Trečioji jų, „Vargšų opera“, teatro salėje žiūrovų lauks jau spalio 2-ąją.
Tarp 20 spektaklyje vaidinančių aktorių – ir Neringa Nekrašiūtė, atliekanti įsimylėjusios merginos Polės vaidmenį. Premjeros išvakarėse – pokalbis su aktore apie premjerą, gyvenimą ir gyvenimą teatre.
Simona Sutkutė
– Johno Gay „Vargšų opera“ sukurta dar 1728 m. Praėjo beveik 300 metų. Kodėl ji aktuali šiandieninei visuomenei ir pačiam teatrui?
– Manau, kad klasika visada aktuali. Režisierius Andrius Kurienius juokauja, kad šiomis dienomis visi gali vaidinti, dainuoti – už pinigus įmanoma viskas. Ši mintis yra lyg pagrindinė pastatymo mintis. Ar pavyks tai perteikti? Matysim, reikia laukti premjeros.
– Ši pjesė puikiai atspindi ir šiuolaikinį vartotojišką pasaulį, kai niekada negana pinigų, titulų ar moterų – tam nebeužtenka vieno gyvenimo?
– Būtent. Gyvenimo būdas, tempas šiuo metu yra tiesiog beprotiškas! Jame pradingsta visos pamatinės vertybės. „Vargšų operoje“ per ironiją bus galima įžvelgti ir šiuolaikinio gyvenimo ydas. Paradoksalu, kad praėjo keli šimtmečiai, bet žmonės ne itin pasikeitė – vis ieško protekcijų.
– „Vargšų operoje“ kuriamas gana naivios moters portretas. Kokios moters įvaizdis jums priimtiniausias?
– Man atrodo, kad įdomi moteris ta, kuri išlieka moteriška. Jeigu ji ir nėra naivi, nebūtina garsiai to skelbti. Tai dažniausiai nėra įdomu. Moters išmintis slypi sugebėjime, būnant protingai, apsimesti kvailai. Nėra nieko gražiau kaip moters žaismingumas. Šiuolaikinėms moterims to trūksta, nes jos nori viską valdyti, kontroliuoti. Tai ką tada veiks vyrai?
– Ar jums asmeniškai artimas moteriškumas?
– Taip, net labai. Nors vienu metu buvau pasiklydusi, norėjau būti kieta, geležine ledi. Džiaugiuosi, kad suvokiau prieštaraujanti savo prigimčiai, nes tai beprotiškai vargina ir yra tiesiausias kelias į nervų ligas. Mėgaujuosi užimdama moters poziciją, nes ji visuomet nuolankesnė, diplomatiškesnė. Smagu būti moterimi!
– „Vargšų operoje“ vaidinsite beviltiškai įsimylėjusią nusikaltėlių gaujos vadą jauną merginą Polę. Ką tikitės perteikti žiūrovui?
– Mano personažas Polė yra tarsi labai gudri, bet kartu naivi mergina. Spektaklyje labai daug gražių momentų, gražių dainų, kai gali atskleisti savo ir Polės nuoširdumą. Tad žiūrovui norėčiau perteikti nuoširdumą, paprastumą, nes jame viskas ir slypi.
– Ar įžvelgiate panašumų tarp savęs ir Polės?
– Ji labai romantiška, o tai man labai artima. Aš pati esu romantikė. Turbūt labiausiai svetima man Polės drąsa. Nesugebėčiau taip drastiškai pasielgti: pabėgti iš namų, susituokti su mylimuoju.
– Polė dažnai patenka į nepatogias situacijas dėl savo mylimojo Makchito. Ar gyvenime stengėtės patekti į nepatogias situacijas, kad pasiektumėte kūrybinių aukštumų?
– Ne, manau, daugelis to nemėgsta. Visi stengiasi gyventi patogiai ir saugiai, o aš nesu išimtis. Tiesiog jau turiu tokį suvokimą, kad ne viskas gyvenime turi būti patogu. Tad, žinoma, pasitaiko ir nepatogių situacijų, kai tenka išeiti už savo komforto zonos ribų. Tik tokių scenų, kai šiame muzikiniame spektaklyje mano personažas Polė ir jos konkurentė Liusė plėšosi dėl meilės, vengiu.
– Polė ištaria žodžius: „Kas gali būt gražiau už muziką? Myliu ją be proto.“ Ar ir pati taip galvojate ir jaučiate?
– Šie žodžiai skamba gana banaliai. Na, bet iš tiesų taip ir yra – man muzika asocijuojasi su grožiu, gėriu, laime, estetika. Matyt, praeituose gyvenimuose buvau atlikėja, dainininkė. Gal net labai garsi (juokiasi).
– Spektaklyje „Vargšų opera“ – nemažai ironijos. Kaip manote, ar pastaruoju metu ironija tampa intelekto sinonimu?
– Dažnai gyvenime asmenys, kurie save laiko intelektualais, slepiasi po ironija. Ji tampa priedanga, jei ko nors nežinai. Asmeniškai nemėgstu viską ironizuojančių žmonių, nes jie tarsi slepiasi po socialine kauke. Šiame spektaklyje bus ironijos, bet ji nebus kandi. Priešingai – be galo žaisminga, juokinga – su satyros prieskoniu. „Vargšų operoje“ kiekvienas galės iš savęs pasijuokti. Tai ypač artima kultūros veikėjams, artistams. Ironija šiame spektaklyje pasakoja apie tai, kad aktorius yra tarsi vargšas, turintis parsiduoti tam, jog galėtų išgyventi.
– „Bet meilė – tai nelaimė…“ Gana kategoriška frazė nuskamba šiame muzikiniame spektaklyje. Sutinkate su ja ar ne? Kodėl?
– Nereikia painioti meilės su aistra. „Vargšų operoje“ labiau vyrauja aistra. Tikra meilė, kurios filosofija kvėpuoju kiekvieną dieną, man asocijuojasi su atsidavimu, pasiaukojimu, pasitikėjimu, nuoširdumu, draugyste. Kai kalba pakrypsta apie aistrą, mano nuomone, tai tampa nelaime. Jei žmogų užpuola nevaldoma aistra, jam pasidaro be galo sunku gyventi. Nenorėčiau netikėtai pajusti aistrą – sunku būtų.
Visas interviu portale Kaunodiena.lt:
