Nacionalinis Kauno dramos teatras

Šią savaitę rodome

To be continued...

Rūtos salė

Interviu su aktoriumi Sauliumi Čiučeliu apie artėjančią premjerą

      Paskutinę sausio dieną Nacionaliniame Kauno dramos teatre žiūrovų laukia premjera – M. Malzieu „Mechaninė širdis“.  Pagrindinį, Džeko, vaidmenį teatro scenoje kurs aktorius Saulius Čiučelis.

Simona Sutkutė 

Su Sauliumi susitikome likus kelioms savaitėms iki premjeros. Vienintelis aktoriaus pageidavimas – kreiptis „tu“.

Esi vienas geriausių vaidinančios jaunosios kartos kūrėjų, Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius –  pernai laimėjai Auksinį scenos kryžių už Trofimovo vaidmenį spektaklyje „Vyšnių sodas“. Ar šiandien jautiesi atpažįstamas? Kiek tau tai yra svarbu?

Ne, nesijaučiu labai atpažįstamas. Aišku,  yra žmonių, kurie prieina ir pasveikina po spektaklio. Ar tai svarbu? Dėmesys turbūt visada svarbu. Mes norime, kad žiūrovas ateitų žiūrėti spektaklio, bet kartu – ir į mus. Aktorius  truputį yra egoistas, trokšta  garbės, šlovės. Kita vertus, tai turbūt nėra nesveika, nes mes to nesureikšminame. Tiesiog laukiame žiūrovo, kad jis ateitų žiūrėti spektaklio. Norime, kad jis gyventų kartu su mumis ta tema,  kuria mes žaidžiame – būtų pozityviai nusiteikęs.

Kas tau svarbiau: teatro kritikų ar artimų žmonių, kolegų, žiūrovų įvertinimas?

Man svarbiausia yra režisieriaus, to spektaklio kūrėjo, įvertinimas, pastabos ir patarimai. Nesvarbu, koks spektaklis, iš artimų žmonių niekada neišgirsi kritikos, labiau ditirambus.  Aš retai reaguoju į pastabas kolegų, žmonių, kurie nedirbo prie to konkretaus spektaklio. Kiek žmonių – tiek nuomonių.

Ar žiūrovui reikia pasiruošimo einant į spektaklį?

Taip, bent šiek tiek pasidomėti apie ką spektaklis, kas režisierius ir koks jo braižas.

Jautiesi suprastas žiūrovų?

Tiesiog jauti: arba tave priima,  arba ne. Tas jausmas kai tave priima, unikalus. Tavo padai tarsi pakyla nuo scenos ir skrendi. Visi tave stebi ir skrenda tau iš paskos.

Teatro scenoje demonstruoji puikią plastiką. Kiek tau svarbu kūniškumas, dažnai į jį atsigręži?

Aš žaviuosi šiuolaikiniu teatru. Jis leidžia aktoriui  išreikšti tam tikrą emociją, mintį kūnu, o jo išraiškos galimybės yra beribės. Balsu neįmanoma tiek padaryti, kiek gali kalbėdamas kūnu. Man įdomu kiekvienam personažui, idėjai paieškoti judesio išraiškos. Taip pat žaviuosi šiuolaikiniu šokiu, nors pats nešoku. Man įdomu stebėti, suprasti šokėjų kūno kalbą.

Aktoriaus profesijoje raiškos instrumentas yra pats žmogus?

Taip. Mūsų instrumentas yra mūsų kūnas, balsas, širdis ir siela.

Teatras iš esmės yra misterija. Ar teatre yra tiesos?

Teatre yra ir tiesos, ir melo. Gal, sakyčiau, melo truputį daugiau. Kiekvienu kūriniu mes bandome nuspėti, keldami žiūrovui klausimus. Tai yra begalinis tikėjimas tuo, ką darome. Melo yra kiekvienoje scenos dulkėje. Mes blefuojame gyvenimą, laiką, vietą. Tuo ir yra žavu, kad aktorius savo tiesa, kuria tiki, bando „apgauti“ žiūrovą. Pats geriausias jausmas – kai įvyksta dialogas su žiūrovu, kada jis pradeda tikėti mūsų skleidžiamu „melu“.  Teatro melas yra sukurta realybė, kurioje gera būti.

Vaidini daugelyje režisieriaus Artūro Areimos spektaklių. Tai tarpusavio ir kūrybinio pasitikėjimo ženklas?

Aš viliuosi. Iš mano pusės tikrai taip yra, aš tikiu Artūru. Greičiau įvyksta mūsų susikalbėjimas, mes tarsi suprantam iš žvilgsnio, iš vieno žodžio tai, ko jis nori iš manęs ar ką aš jam siūlau. Negaliu kalbėti už jį, bet tikiuosi, kad jis manimi pasitiki. Mes ir dabar kuriame „Mechaninę širdį“.

Teatre tobulėjimui svarbu partnerystė, bendravimas?

Be abejo, teatras yra kolektyvinis menas.  Aš ne kartą esu sakęs, kad neįsivaizduoju savęs dirbančio kitur. Aš džiaugiuosi, kad teatre mane supa šitiek žmonių, su kuriais galiu kalbėtis ir kurti. Žavu tas bendravimas, laisvė. Čia nėra nei vienos dienos tokios pat, vis kažkas naujo. Teatre svarbu būti su žmogumi. Žmogus  žmogui čia yra labai reikalingas.

Paskutinę šio mėnesio dieną teatre pasirodo premjera, Artūro Areimos režisuojamas spektaklis „Mechaninė širdis“ skirtas visai šeimai.  Kuo šis spektaklis asmeniškai tau skiriasi nuo kitų spektaklių vaikams, kuriuose vaidinai? („Kiškis pabėgėlis“, „Astrida“)?

Patikslinsiu, kad šis spektaklis nėra vaikiškas – jis skirtas ir vaikams. Norėčiau paagituoti, kad į „Mechaninę širdį“ eitų ir paaugliai, ir vyresnio amžiaus žmonės. Mes bijome, kad užrašas „visai šeimai“ gali įpareigoti tėvus vesti vaiką į spektaklį. Tai nėra vaikiška pasaka, labiau pasaka suaugusiems. Į šią premjerą atėjusi pora, neturinti vaikų, ar vienišas žmogus tikrai neturėtų nusivilti. Tai nėra spektaklis vien šeimai  –  jis skirtas absoliučiai visiems nuo 10 iki 130 metų.

Prancūzų muzikanto ir rašytojo  Mathias Malzieu romanas teatro scenoje atgimsta  steampank‘o stiliumi.  Kuo ši subkultūra yra išskirtinė?

Man asmeniškai  šis stilius yra  tiesiog gražus. Tai tokia įdomi  pašiaušta estetika. Gražu tam tikros detalės: šukuosena, kostiumai su laikrodžio mechanizmais, ūkana. Teatre svarbu, kad ir scena žavėtų žiūrovą.

Spektaklis žadins žiūrovų fantaziją. Mėgsti fantazuoti? Ar visgi esi realistas?

Mėgstu fantazuoti. Tiesą sakant, gyvenime labiau naudojuosi savo fantazija nei realiu pasauliu. Jau kokie metai laiko aš remontuojuosi butą, nes labai daug darbo. Kai jį įsigijau, nuo to laiko įsikelti žadėjau kokius šešis kartus. Tai mano fantazijų vaisius, nes dar ten neįmanoma gyventi. Tiesiog visada apie kažką svajoji, smagu turėti tikslą.

Daugiau skaitykite 2015 01 17 d. „Kauno dienoje”

 Sauliaus Čiučelio vaidmenų galerija:

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Tobulėjame kartu su

Skip to content