Geros komedijos receptas pagal Eglę Kižaitę (interviu ir video)

Eglę Kižaitę įprasta pristatinėti kaip kūrėją jaunimui ir vaikams, tačiau jai svarbiausias dialogas su žiūrovais nepaisant jų amžiaus. Režisierė jau nusitiekusi susitikimui su publika komedijoje „Vasarvidis“ pagal W. Shakespeare‘o pjesę „Vasarvidžio nakties sapnas“, kurios premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre jau vasario 14, 18 ir 25 dienomis.

-W. Shakespeare‘o pjesė „Vasarvidžio nakties sapnas“ – viena populiariausių šio autoriaus pjesių. Joje net trys siužetinės linijos: Atėnų kunigaikščio Tesėjo ir Amazonės karalienės Ipolitos vestuvių šventimas, Fėjų karalystė ir keturių įsimylėjėlių atėniečių nuotykiai. Jūsų pastatymas bus vienos dalies. Kažko atsisakėte?

Ši pjesė buvo sukurta aristokratiškoms vestuvėms. Vaidinimo scena, esanti pjesėje, atskleidžia paties autoriaus santykį į tokius pramogoms užsakytus  kūrinius. Atsisakiau teatro scenų, tik dėl to, kad pasirinkau kitas linijas. Spektaklyje veiksmas prasideda Ipolitai ir Tesėjui ruošiantis vestuvėms. Išliko ir dievų – Titanijos ir Oberono linija – jie spektaklyje jungia temą, paaštrina konfliktą. O pagrindinį vaidmenį atlieka elfas Pakas, kurio burtai sukelia nesusipratimus – kažkas kažko nebemyli, įsimyli ne tą. Taip ir neišaiškėja, ar jis juos daro tyčia, ar netyčia. Man ši pjesė tuo ir įdomi, kad yra pakankamai fragmentiška. Tai leidžia palaikyti spektaklio gyvybę, žaismingumą, peršokti iš vienos scenos į kitą. Man patinka kai aktoriai, suvaidinę komediją, iš scenos išeina šlapi.

-Prieš akis iškyla jūsų spektaklis pagal Dekamerono noveles „Atleisk jiems – nes jie nežino, ką daro“. Spektaklis buvo paremtas komedijos del arte principais. Kokią formą taikysite Shakespeare‘o pjesei?

Tai buvo del arte variacija, nes šis žanras turi daug taisyklių. Kai tas taisykles laužai, tada yra įdomu. Daugelyje šalių spektakliai pagal Shakespeare‘o kūrybą yra statomi remiantis sena tradicija. Mes laužome tradicinius kanonus. Vienas teatro aktorius yra pasakęs, kad lietuviai teatralai daug keliauja, dalyvauja tarptautinėse dirbtuvėse, festivaliuose ir viską jungia, maišo stilius. Lietuviai režisieriai kuria išskirtinus spektaklius. Mūsų teatras labai įvairus, nes mes neturime vienos tradicijos, mokyklos, esame drąsūs laužyti taisykles, dėl to ir gimsta nauji, netikėti dalykai.

-Spektaklio žanras – komedija. Būtent jis suteikia konkrečių lūkesčių žiūrovui. Ar jūs bandysite juos pateisinti?

Čia jau pats dramaturgas yra padaręs didelį darbą – komedija yra pjesėje. Per daug negalvoju apie žiūrovų lūkesčius, nes nesinori įsivelti į nesibaigiančią diskusiją, kadangi visi nori skirtingų dalykų. Manau, kad kaip ir gyvenime, kai nustoji tikėtis, galvoti, tada ateina džiaugsmas. Rytų filosofija moko neturėti troškimų. Manau ir teatras žiūrovus nustebintų, jie daugiau pajaustų ir įsijaustų, jei atsisakytų savo troškimų dar prieš užgęstant salės šviesoms.

Mes, kūrėjai, einame į sceną ir priimame žiūrovą toks, koks atėjo. Neišeiname iš scenos, jeigu atėjo ne toks, kokio mes tikėjomės. Visada siekiame užmegzti dialogą ir tikimės, kad žiūrovas nori to paties.

Repeticijos akimirka

-Žiūrovui svarbiausia priimti žaidimo taisykles?

Taip. Teatras – ne kaip kinas ar televizija, jis yra gyvas. Žiūrovas jaučia aktorių, koks jis yra tą dieną, kaip jis vaidina, ar jis atsidavęs. Tiek pat aktorius jaučia žiūrovą, kiek jisai yra su juo, kiek serga už jį. Tai turėtų būti bendras suvokimas, buvimas kartu. Aktorius kuria kartu su žiūrovu.

-Ar visi aktoriai gali ir geba kurti komedijinius vaidmenis?

Tikrai yra aktorių, kuriems tai sudėtinga. Aišku, tai priklauso nuo pjesės ir nuo režisieriaus. Pasitaiko, jog aktorius įsivaizduoja save romantiniu herojumi ir staiga pamatai jį visai kitomis spalvomis. Arba momentas, kai staiga komikas suvaidina tragišką vaidmenį. Negali patikėti, jog tai tas pats žmogus. Čia ir yra teatro stebuklai.

Reikia labai daug laiko skirti, norint suprasti kitą žanrą. Tai lyg pradėti kitą mokslą, jei aš dabar bandyčiau įsigilinti į chemiją? Lietuvoje aktoriai save išbando įvairiuose spektakliuose. Komedijos žanras yra sunkus. Nėra daug komedijų, o ypač nėra daug gerų komedijų.

-Kokios jūsų nuomone būtų svarbiausia komedijos spektaklio sudedamoji dalis?

Aktoriai. Svarbus ir jų susižaidimas. Aš atsinešu idėjos sumanymą, bet man patinka, kai eigoje sumanymas keičiasi. Komedija leidžia aktoriams kurti, suteikia laisvę, čia būna daug improvizacijos. Vyksta tarsi koks kino montažas, o vaidyba kaip komandinis žaidimas.

-Norisi paliesti ir dar vieną aspektą. Neretai komedijos žanro spektaklis tapatinamas su komerciškai naudingu spektakliu. Tai jau tampa netgi šablonu.

Neretai šis žanras tarnauja tam, kad teatrai ar trupės surinktų žiūrovų sales. Gaila, kad taip yra. Kalbant plačiau, ir vaikų teatras paskutiniu metu priimamas kaip komercija.

– „Vasarvidis“ rekomenduojamas žiūrovams nuo 14 metų. Kuo jis turėtų patraukti jaunuolius?

Ženklas N-14 turi savotišką galią, jog kūrinys skirtas jau ne vaikams. Spektaklio herojai kalba apie meilę, kurią neišvengiamai lydi aistra. Man norisi, kad šį spektaklį žiūrėtų ir paaugliai, nes tema jiems labai artima. Mes kalbame apie įsimylėjimą. Pjesės skaitymą stebėjo ir klausė J. Basanavičiaus gimnazijos moksleiviai. Jie reagavo, nes atpažino save.

-Jau minėjote, kad spektaklio sprendimas – pasiruošimas vestuvėms. Vestuvės asocijuojasi su pasiruošimu, gražiomis suknelėmis ir t.t. Bus puošnu?

Mes pasirinkome gana netradicinį šio spektaklio apipavidalinimo būdą. Spektaklio dailininkė Justė Kondratė pasiūlė scenografiją ir kostiumus kurti iš nebenaudojamų daiktų. Teatro sandėliuose rado reikalingą rekvizitą, šviestuvo gaubtą dailininkė sugalvojo pagaminti iš senų vyriškų marškinių. Nepirkome nieko naujo. Juk ir taip visko prikaupta. Prikelti daiktą naujam gyvenimui, kad ir scenos – tai irgi kūryba. Peržiūrėjome maišus žmonių suneštų nebereikalingų rūbų. Iš jų siuvami kostiumai. Justei Kondratei ir jos sesei Onei Maldžiūnaitei, kuri mums talkina šiame spektaklyje, tai puikiai sekasi. Jų kūrybos tikslas – sukurti drabužį remiantis formule 0+0=1. O kaip tai atrodys, pamatysite spektaklyje.

Kalbėjosi Jolanta Garnytė-Jadkauskienė

Publikuota „Kauno dienoje“ 2018 02 09

Donato Stankevičiaus nuotraukos

 Rido Beržausko vaizdo siužetas