G.Balandytė: „Tame stebuklų lauke gali ir paukščiu pavirsti!“
Gegužės 24, 25 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre pristatoma režisieriaus Algirdo Latėno premjera „Mūsų brangioji Pamela“. Tai pozityvumu dvelkiantis spektaklis apie vienišą moterį, drįstančia gerumu kovoti su bet kokiomis negandomis. Heroję, kokių reta ir kokių mūsų pasaulyje labai trūksta, įkūnija į sceną grįžtanti aktorė Gražina BALANDYTĖ.
Mindaugo Armonavičiaus nuotr.
Jėgų plačiai nusišypsoti aktorė randa net ir po įtemptos repeticijos. „Juk niekam neįdomu, kiek bemiegių naktų paaukota, svarbiausia – vaidmuo, rezultatas“, – sako G.Balandytė. Visa širdimi atsidavusi tik šios akimirkos atmosferai, ji nuoširdžiai atsakinėja į klausimus ir vis apgailestauja, kad dėl varginamo repeticijų grafiko negalėjo tinkamai nusiteikti interviu.
Nuo kūrybinio šurmulio pasislėpusios atokioje teatro erdvėje kalbamės apie sugrįžimą į Nacionalinio Kauno dramos teatro sceną ir meilę – teatrui, gyvenimui, savo šaliai…
– Labai nemėgstu padėkų vadovybei, partijai, bet vis dėlto norėčiau padėkoti… Aš pavirtau druskos stulpu, kai sužinojau, kad mane kviečia į teatrą vaidinti, – pradėdama pokalbį juokiasi aktorė. – Režisierius iš anksto su manimi ta tema nekalbėjo, tik teatro vadovas Egidijus Stancikas paskambino ir pakvietė. Kai atėjau į teatrą, neklausė, ar aš galėsiu, ar noriu. Pati nežinau, ką būčiau atsakiusi, nes buvau tokia sutrikusi. Kol suvokiau viską, supratau, kokia tai atsakomybė, koks didžiulis vaidmuo, kokį žygį padarė Algirdas Latėnas! Tikrai esu dėkinga, kad patikėjo manimi, tokia nukvakusia, ir pakvietė šį didžiulį vaidmenį sukurti per tokį trumpą laiką.
– Matyt, esate pasiilgta…
– Ne… Kad tik jėgų būtų, galėčiau dirbti ir dirbti!
– Su kokiais jausmais laukiate premjeros?
– Jokiais. Mano galvoje tik Pamela. Reikia, kad medžiaga susigulėtų, tekstas pasidarytų visiškai savas. Čia kaip užsienio kalbą gerai mokėti – tada nebereikia versti iš lietuvių kalbos. Su tuo tekstu įsivelki į personažo drabužį, aurą, erdvę… Jei gerai pagauni tą vidinį pajutimą, sklandžiai vyksta repeticijos, nebėra skirtumo: Gražina Balandytė ar Pamela. Pats tada nustembi, nes net nemąstei taip. Lygiai taip pat Gustave’as Flaubert’as rašė „Madam Bovari“. Kai Madam Bovari nusižudė, autorius nualpo – jis nesitikėjo, kad ji taip pasielgs. Tada vedžiojo jau pats personažas.
– Ar lankydavotės Kauno dramos teatre, kol nevaidinote?
– Ne, niekada. Aš eidavau tik palydėti į amžiną kelionę išėjusius kolegas. Į teatrą nėjau, nes laikausi nuostatos, kad, jei neturi darbo teatre, neik. Aš labai džiaugiausi, kad teatras buvo rekonstruojamas. Pati prisidėjau prie šios idėjos. Važiavau į Vilnių pas vyriausybės narius, dalyvavau šio proceso pradžioje, bet paskui… Čia viskas yra tik manyje….
– Ilgėjotės teatro?
– Matote, aš visada dirbau kituose teatruose, filmavausi televizijoje, vaidinau Kauno muzikinio teatro „Kabarete“, kurį labai myliu. Ten partneriai buvo Vladas Bagdonas, Gediminas Maciulevičius, Viktorija Streiča… Tai buvo labai nuostabu.
– Ne kartą minėjote, kad savo tikruoju teatru laikote Kauno dramos teatrą…
– O kaipgi kitaip? Tik pati pradžia buvo Klaipėdoje. Aš čia atėjau labai jaunutė, išdirbau visą gyvenimą… Labai gerai prisimenu savo grimo kambarį. Mes visą gyvenimą buvome tos pačios aktorės tame pačiame grimo kambaryje: Aldona Jodkaitė, Danutė Strakšytė, Danutė Juronytė, Birutė Raubaitė ir aš. Visas gyvenimas čia praėjo ir vaikai augo. Viena kitai padėdavome: ar mama susirgdavo, ar vaikas. Kaip seserys artimos. Ir pasidžiaugdavome, ir pajuokaudavome, ir paverkdavome. Toks stiprus kraujo ryšys. D.Strakšytė, pati jauniausia, jau iškeliavo anapilin, o visos mes dar likome. Kadangi aš viena tokia pateptoji, laimės išrinktoji, kad dar turiu galimybę savo teatre dirbti, noriu paskirti šį spektaklį savo grimo kambariui, kuris buvo ir visas teatro repertuaras, nes visos šios aktorės buvo pagrindinių vaidmenų atlikėjos.
Tais laikais teatras buvo nežmoniškai stiprus. Nesakau, kad dabar ne, bet šiandien tai – jaunystės teatras. Vyresnės kartos čia jau nebėra. Jis dar subręs, suaugs… Aš nemanau, kad tai geras reiškinys, nes teatras turi būti vienas organizmas, kalba, bendravimas… Teatras, prasidedantis nuo šios dienos, yra kaip profsąjungų rūmuose. Juk repertuarinis teatras turi labai daug pliusių. Žinoma, galima sakyti, kad tai stovintis vanduo, nuolatinė trupė… Bet tokios kalbos – nežinančiųjų tos realybės, nebuvusiųjų toje situacijoje. О kai režisieriai yra asmenybės! Pavyzdžiui, man teko dirbti su Henriku Vancevičiumi. Koks tai buvo repertuaras, kokios eilės prie kasos – tada žmonės naktimis, paromis stovėdavo prie kasos, nebuvo galima gauti bilietų į visus spektaklius, net į vaikiškus!
Toliau – Jonas Jurašas.. O Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Vytautas Čibiras, Gytis Padegimas… Bet tai repertuarinis teatras! Aišku, trupė buvo nepaprastai stipri: Regimantas Adomaitis, Kęstutis Genys, Leonardas Zelčius. Jaunesnioji karta: Valentinas Masalskis, Remigijus Sabulis, Viktoras Valašinas… Tuomet sudarydavo repertuarą pagal esamą kolektyvą. Jeigu yra kolektyve Hamletas, tada statydavo „Hamletą“, jei yra Kleopatra, statydavo „Kleopatrą“.
Trupėje buvo įvairaus amžiaus ir plano aktorių. Repertuaras džiazavo nuo įvairovės. O dabar ieško po visą Lietuvą, kas gali Romeo suvaidinti. Pasikviečia ir kartais būna, kad nesuvaidina.
Aš prašau Dievo, kad į šį teatrą ateitų režisierius – asmenybė, nes tik nuo jo priklausys, ar teatras bus, ar ne. Labai myliu savo teatrą. Ir linkiu visiems esantiems ir ateinantiems kūrėjams sėkmės, sveikatos, geros nuotaikos ir gerų spektaklių!
– Dažnai susimąstau, kad aktoriaus profesijа turi nedėkingąją pusę – juk kūrybinė sėkmė didžiąja dalimi priklauso ir nuo režisierių, su kuriais dirbama, į kokias rankas patenkama. Kokios jūsų patirtys?
– Be abejo, sunku dirbti su režisieriumi, kuris yra sutrikęs, nežino. О tokių buvo! Tada sutrinka ir širdies ritmas, tampi visiškai bejėgiu žmogumi. Nors kartais kažkas keisto įvyksta… Turiu pavyzdį, kuriuo neatsistebiu iki šios dienos, nesuprantu, kas tuomet įvyko. Vaidinau japonų spektaklyje „Japonijos naktys“. Su tuo vaidmeniu buvau pristatyta „Kristoforui“ gauti – tai irgi buvo nesusipratimas, nes buvau nominuota pagrindinio vaidmens kategorijoje, nors vaidinau tik vienoje dalyje. Japonų režisierius ir scenografas – tokie saviveiklininkai. Atsimenu, visiems sako pastabas, o man – nieko. Tada aš prieinu prie vertėjo prof. Arvydo Ališausko ir klausiu, kodėl režisierius man nieko nesako. Režisierius atsako, kad aš labai panaši į jo mamą, klausia, ar esu buvusi Japonijoje. Atsakau, kad niekada gyvenime. Тokiе dalykai atsitinka savaime, intuityviai pajunti ir įvyksta stebuklas. Bet tai labai reta.
– Gražina Balandytė – visų gerbiama, mylima iki šiandienos įvairioms kartoms gerai pažįstama aktorė. Jūsų kūrybinis kelias iš tiesų pažymėtas sėkme.
– Čia nėra jokios sėkmės, visiškai! Pagrindinis mano gyvenimo momentas buvo mano namai – pasakiška mama, kuri man visą gyvenimą atidavė, mano brolis, kurio jau nebėra, o dabar liko brolio dukra, kuri mane vadina mama. Aš esu jos mama, jos sūnūs yra mano anūkai. Tas ryšys – pati didžiausia gyvenimo prasmė.
Teatras – stebuklas, bet kartu ir egoizmas, noras patikti. Iš viso aktoriaus profesiją laikau labai moteriška. Taip, joje daug grožio, gerumo, siekio pakeisti pasaulį, bet juk svarbiausia – ką duodi pasauliui, svarbiausia – žmogus, kuris užauga padorus. Esu be galo laiminga, kad turiu šią laimę. Tai didžiausias mano išgyventas vaidmuo.
– Esate šeimos žmogus?
– Taip, aš esu šeimos žmogus. Aš labai mėgstu draugijas, teatro šventes. Visą gyvenimą teatre rengiau Teatro dieną. Visi stalai mano sustatyti, meniu sudaryti, kepimai, virimai. Naujuosius metus su krepšininkais, Klinikų profesūra sutikdavome kartu. Visi ruošdavome didžiausias vaišes. Štai toks tada buvo teatras! Aišku, dabar labai patogu – nešioja maistą ant gražių padėklų. Tais laikais su savo puodais sueidavome, bet taip padarydavome! Tai buvo tikrai bendras visų stalas.
Atsimenu, „Duokiškio balades“. Ten buvo tokia scena su spanguolėmis. Išeidavome su L.Zelčiumi į sceną. Tokia mistinė atmosfera. Sakau, spanguolės! Eimuntas Nekrošius pamąsto, kaip būtų gerai, kad tokiu momentu ir gegutė sukukuotų. Sakau, aš galiu. Nors gyvenime nekukavusi! „Bet, Gražina, juk tu scenoje esi“, – atsako E.Nekrošius. Sakau, na, ir kas! Ir aš pabandžiau. Niekas net nesuprato, kad aš ten kukuoju. Kada esi tame stebuklų lauke, kada režisierius duoda kūrybinę erdvę, gali ir paukščiu pavirsti. Gali ir kukuoti, ir loti, ir švilpauti, ir skristi, ir numirti, ir atsikelti… Tu viską gali!
Taip ir teatre būdavo paruošta vidinė šventės erdvė. Mes kiekvienas viduje turėjome šventę, norėjome prisidėti. Svarbiausia žmogui – meilės erdvė. Nuo jos viskas prasideda. Jeigu nemylėtum, ir gėlė nudžiūtų, ir vištytė nudvėstų, ir gražūs vaikai negimtų… Nieko nebūtų žemėje, jei nebūtų meilės. Ji viską jungia. Jeigu teatre dirba žmonės, kurie žiūri ne tik savęs, bet jaučia tą erdvę, tada viskas ramu, vyksta kūryba, vienas kitam padeda. Meilės erdvė, kūrybos erdvė, džiaugsmo, skausmo erdvė, kuri labai būtina ypač mums, aktoriams… Mes turime išgyventi visą gamą jausmų, turėti spektrinį matymą. Įvairiaspalvė gama jausmų, kaip ir akis, dovanoja visą spalvų gamą. Mes taip turime ir į pasaulį žiūrėti!
– Ar gebėjimas jausti tokį platų jausmų spektrą neapsunkina – juk tampi labai jautrus?
– Kai gauni vaidmenį, renkiesi, kurios spalvos yra reikalingos. Lygiai taip pat, kai atsisėdi prie fortepijono klavišų. Penkiais neapsiribosi, jei nori Chopino valsą sugroti. Taip ir čia – spalvų ir jausmų gama turi būti kuo didesnė. Turi būti jautrus – pamatyti gatvėje katinėlį, paukštį… Juk visiems priklauso gyvenimą gyventi!
– Premjeroje „Mūsų brangioji Pamela“ kuriate vienišos, pozityvumu alsuojančios moters vaidmenį, kuri pasaulio blogiui priešinasi gerumu, nuoširdumu. Režisierius A.Latėnas juokavo, kad net knietėjo spektaklį pavadinti „Mūsų brangioji Gražina“. Аr jums pačiai šis personažas artimas?
– Aš nenoriu būti tokia gera!.. (Juokiasi.)
– Tikite, kad blogus ketinimus, intrigas galima ir realiame gyvenime įveikti šypsena, atvira širdimi?
– Kaip sakoma, šypsokitės ponai! Pagrindinis dalykas – negalima vilties prarasti. Aš esu įsitikinusi ir daug kartų įrodžiau, kad ir vienas žmogus gali kažką padaryti, kad ir kruopelytę. Žinoma, negalima visko pakeisti, bet reikia to siekti. Man labai patiko kažkur perskaityta mintis, kad esi mažas lašelis dideliame vandenyne. Tu pats negali įgauti savo formos, priklausai nuo bangų, saulės, vėjo, praplaukiančio didžiulio laivo. Bet tu vis tiek turi išlikti, stengtis tobulėti. Pagaliau, kad ir gurkšnį tavęs prarytų žuvis. Kažkokią naudą atnešti!
– Jūsų energija iš tiesų įkvepia. Esate optimizmu trykštanti, nuolatos besišypsanti moteris. O juk būna momentų, kai yra labai sunku. Kaip kovojate su beviltiškumo jausmu?
– Man ir dabar sunku. (Juokiasi.) Čia genai. Tai gavau iš savo mamos, močiutės. Ir dėkoju joms už tai. Čia joks mano nuopelnas. Manau, tai padeda gyventi, išsisukti iš labai sudėtingų situacijų, kai liečia didelės bėdos. Dejuojančio žmogaus nelabai mėgsta. Ir nereikia… Aš nemoku apie save kalbėti. Ką padarysi, tokia aš esu.
– Vis dėlto aplinkui regime nemažai nusivylusių, nelaimingų žmonių. Atrodo, kad ir sveikata nebloga, ir didelių tragedijų nepatyrė, bet, sako, negera gyventi, kaltina ir mūsų Lietuvą…. Kaip jūs manote, ar tikrai čia taip blogai?
– Man labai skaudu girdėti, kaip visi susėdę televizijos laidose kalba, kokie mes blogi, kokia ta Lietuva, kaip čia bloga gyventi… Betgi kiekvienas kaimas turi savo kvailį, kažkokį gerą, blogą, pasileidusį žmogų. Tai ir yra gyvenimo spektras! O toks įspūdis, kad visi tik džiaugiasi blogumu. Negalima pasigriebti tokių blogų minčių. Pavyzdžiui, jei kas išėjo anapilin savo noru, tai toks pirkimas laikraščių! Pasipelnymo šaltinis užgožia meilę ir pagarbą išėjusiesiems.
Žinoma, svarbiausia, kad žmonės turi išgyventi. Sako, patys kalti – kokią valdžią išsirinkote, tokią turite. Tokios kalbos – paprasčiausias cinizmas! Lygiai kaip pasakyti, kad, jei nepatinka programa, perjunkite. Kas čia per kalbos? Jeigu mes pradėsime šitaip elgtis? Juk turi būti paprasčiausia pagarba ir tam žmogui, kuris yra vartotojas, ir tam, kuris yra kūrėjas. Aš tikrai žinau, kad yra labai sunku gyventi Lietuvoje. Man atrodo, kad Lietuvoje užtenka pinigų. Bet reikia tik Dešimties Dievo įsakymų. Pa-do-ru-mo. Nevok! O mus apvagia.
Po pensijų sumažinimo aš iki šiol neatsigaunu. Manęs niekas nėra taip įskaudinęs. Kokią jie turi teisę?! Aš suprantu, jei gauni dešimt tūkstančių, tada prašom, imkite penkis, galiu išgyventi iš likusių penkių. Bet jei gauni tūkstantį ir negali susimokėti už butą, vaistus, maistą? Apie drabužius nekalbu. Ačiū Dievui, su vyru esame dar drauge. Bet kai vienas išeis? Sako, tada negyvenkite tokiame dideliame bute. Tave varo iš namų! Sumažinę pensijas, antrą kartą žemina reikalaudami atnešti popierius pašalpai… Ir mes, pagalvokite, tapome italais – senjorais! Pamirštama, kad pensininkai kartais išlaiko ne tik darbą praradusius vaikus, bet ir iš savo paskutinių centų padeda anūkams.
Mums, lietuviams, būtina laikytis, kad gerbtume tautą. Esu įsitikinusi, kad grįš dalis iš Lietuvos išvažiavusiųjų. Gal Dievas duos, bus dviguba pilietybė. Galės gauti ir užsienio pensiją, ir čia gyventi. Aš negerbiu savo valdžios! Dabar į valdžią geri žmonės neina, tai ką rinkti? Reikia dabartinius iš čia išvaryti. Tada ateis ir protingi, ir jauni, ir gabūs. Tik laiko reikia. Juk Sovietų Sąjunga, Romos imperija subyrėjo, o čia tik gauja, kompanija. Kur jai ta Lietuva rūpės! Kur atominė elektrinė, kurią taip skubėjo statyti, skalūnų dujos?! Realiai niekam neįdomu, ką žmogus galvoja, viskas jau nuspręsta. Klausiau žinių iš Vokietijos. Vokiečiai dabar dvejus metus svarstys, kur dėti atominės elektrinės atliekas, nes jie juk neturi teisės išvežti kitur. Bet jų šalis juk didelė! Pas mus dar šitos neuždarė, visko nesutvarkė, o jau naują nori statyti.
G.Balandytė susimąsčiusi nutyla ir nusišypso:
– Kviečiu visus į šį premjerinį spektaklį. Labai atsiprašau, kad aš esu sena, kad man šimtas devyniasdešimt dveji metai, trys mėnesiai ir keturios dienos, kad aš nuoširdžiai nespėju sukurti vaidmens. Aš tikiuosi visų neapvilti! Visos premjerinės gėlės bus skirtos mano grimo kambario kolegėms: A.Jodkaitei, D.Juronytei, B.Raubaitei.
