Nacionalinis Kauno dramos teatras

Žemė

  • Vienos dalies drama pagal Olhos Kobylianskos romaną

Didžioji scena

Filosofas Viktoras Bachmetjevas filosofijos ir teatro sankirtas pratęs diskusijoje po „Veido“ premjeros 13 d.

Prancūzų filosofas Emmanuelis Levinas tapo dvi 2022 metų Europos kultūros sostines, Kauną ir Ešą prie Alzeto, jungiančiu tiltu, – jo atminimui ir filosofijai pagerbti gimė spektaklis „Veidas/Visage“. Balandį premjera prancūzų kalba įvyko Ešo teatre, o lapkričio 11-ąją jos laukiama Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Teatrologas ir NKDT meno vadovas Edgaras Klivis kalbasi su filosofu Viktoru Bachmetjevu, kuris šiame projekte atlieka neįprastą vaidmenį.

Prancūzijoje Emmanuelis Levinas yra svarbi figūra, kuria žavėjosi ar su kuria diskutavo visi garsiausi 20 amžiaus pabaigos filosofai, o kokia leviniškos filosofijos reikšmė Lietuvoje? Ar yra filosofų, kuriuos galėtume laikyti Levino minties tęsėjais ir, ar tu pats save laikai filosofu (ar žmogumi) veikiančiu Levino gravitacijos lauke?

Taip, Levinas Prancūzijoje yra tikrai įtakinga figūra, į kurią reagavo veik visi bent kiek moralės tema domėjęsi mąstytojai: čia galima minėti ir Jacques’ą Derrida, ir Miguelį Abensourą, ir Bernard’ą-Henri Levy. Į Lietuvą Levinas dėl suprantamų priežasčių atėjo tik stojus Nepriklausomybei, taigi pavėluotai. Vėlyvuoju sovietmečiu vienoje etikos rinktinėje Arūno Sverdiolo rūpesčiu pasirodė vieno veikalo skyrelis. Šį Levino savotiško sugrąžinimo į Lietuvą darbą Sverdiolas gražiai pratęsė iškart atgavus Nepriklausomybę, kai išvertė pokalbių knygelę „Etika ir begalybė“. Leviną taip pat vertė Nijolė Keršytė, Aušra Pažėraitė, Agnė Judžentytė, Regina Matuzevičiūtė. Aušra Pažėraitė yra ir viena nuosekliausių Levino tyrinėtojų Lietuvoje, čia taip pat minėtinos ir Rita Šerpytytė, Danutė Bacevičiūtė, Jolanta Saldukaitytė. Apie Leviną yra rašę ir kiti. Tad tikrai negalima sakyti, kad Levinas yra pamirštas. Man pačiam taip pat neabejotinai Levinas daro įtaką ir vis dar randu, ko iš jo pasisemti.

 

Brancha L. nuotrauka

Nesu užtikrintas kiek Levinas įtakojo meninę kultūrą. Tikriausiai bendrai apie filosofijos tiesioginę įtaką menininkams ar meno koncepcijoms sudėtinga kalbėti (galbūt Bergsono įtaka Proustui būtų išimtis), bet kiek pats Levinas domėjosi menu? Kokie vieta menui tenka jo filosofijoje? Ar vyko dialogas tarp Levino ir 20-ojo amžiaus meno procesų, kurie vyko aplink?

Pačiam Levinui turbūt didžiausią įtaką darė literatūra: rusų – Tolstojus, Dostojevskis, Puškinas, Grosmanas, bet ir, pavyzdžiui, Šekspyras ar prancūzų simbolistų poezija. Pats Levinas taip pat įkvepia nemažai menininkų – turbūt žymiausias pavyzdys belgų kino meistrai broliai Dardenne’ai, kurie nuolat mini Leviną kaip savo įkvėpėją. Kai kurie kritikai Michaelio Hanekes filmuose įžvelgia Levino įtakos. Drįstu spėti, kad tokių atvejų tik daugės.

Ešo spektaklyje „Veidas/Visage“ vieną vaidmenį atlieki tu. Stovėjimas priešais žiūrovus/klausytojus nėra tau visiškai svetimas – tu dėstai studentams. Ir kartais dėstai Levino mintis. Kuo vis dėlto šios situacijos skiriasi?

Man jos skiriasi iš esmės – nors dėstyme esama performatyvumo, vis tik ten svarbiausia minties skaidrumas, jos artikuliacija. Tuo tarpu teatro scenoje „dirba“ visas kūnas, ne tik kalba. Bent jau man tai reiškė įžengti į zoną, kurioje esi pažeidžiamas, ir būtent tame pažeidžiamume išbūti, nuo jo nebėgti. Man tai buvo visiškai nauja ir ypatinga patirtis.

Spektaklio žanras – retas ir ypatingas. Pavadinčiau jį filosofiniu sceniniu performansu. Spektaklio tekstas neturi dramaturginio veiksmo požymių, tai filosofinės idėjos ar jų komentarai. Spektaklio nepavadinsi ir iliustracija. Tai greičiau performatyvus skaitymas, judant erdvėje. Ką teatro fiziškumas suteikia filosofijai?

Man pasirodė, kad tai vienas iš būdų parodyti filosofinio koncepto kompleksiškumą ir paslankumą. Deleuze’as ir Guattari siūlo įsivaizduoti konceptus kaip tam tikras dėliones iš visiškai nehomogeniškų, nuolat kintančių, persimainančių, nestabiliai sukibusių dalių. Kaip pavyzdį jie siūlo šveicarų skulptoriaus Jeano Tinguely kinetines skulptūras. Atrodytų, kad teatras šiuo aspektu netgi dėkingesnė terpė.

V. Bachmetjevas atlikėjo vaidmenyje spektaklyje „Visage/Veidas“ (Liuksemburgas) C. Sidrot nuotr.

Jei neklystu Levinas rašė apie supratimą (kai sakome, kad suprantame kitą), kad supratimas visada yra šiokia tokia to kito apropriacija, jo(s) kitokiškumo pritempimas prie savęs ir nusavinimas. Ar kurdami spektaklį jūs susidūrėte su šia leviniška problema? Ar spektaklis yra bandymas suprasti Leviną, ar jo tikslas kitoks? Ar buvo kažkas, ką tu pats supratai Levino filosofijoje ar asmenybėje dėka spektaklio?

Sakyčiau priešingai: Levino tikslas yra išsaugoti Kitą jo autonomijoje, kaip kitą, taigi nesuprastą, sukurti erdvę, kurioje tas Kitas apskritai galėtų būti kaip toks. Jis puikiai suvokia, jog tai sudėtinga užduotis dėl pačios žmogiškosios prigimties – kitybei esame, Levino žodžiais, alergiški. Tačiau ją pastebėjus, galima galbūt jos neatsikratyti, bet bent jau neleisti jai dominuoti. Kurdami, be abejo, su šia problema susidūrėme: komanda buvo tarptautinė, vien kalbinis barjeras jau kėlė nemažai iššūkių. Dabar labai smalsu, koks rezultatas gausis Kauno scenoje – mane patį itin intriguoja, kaip Levinas prakalbs lietuviškai aktorių lūpomis.

Lapkričio 13 d. po spektaklio vyks diskusija – teatrologas E. Klivis pratęs pokalbį apie filosofijos ir teatro sankirtas su filosofu Viktoru Bachmetjevu

Repeticijos kadrai. D. Stankevičiaus nuotr.

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Kuriame kartu su

Skip to content