Nacionalinis Kauno dramos teatras

Kauno pavasaris’72

  • Vienos dalies spektaklis įkvėptas Romo Kalantos protesto

Ilgoji salė

Festivalio „Nerk į teatrą“ specialiosios programos konsultantas Arturas Bumšteinas: mane domina originalios kombinacijos, kūrybingas dalykų sudėjimas į vieną visumą

Tarpdisciplininio meno kūrėjas, garso menininkas Arturas Bumšteinas prisideda prie  šiemetinio Nacionalinio Kauno dramos teatro festivalio „Nerk į (garso) teatrą“ specialiosios programos sudarymo. Taip pat festivalio fone jis ruošia premjerą – audioperformatyvų spektaklį „Trečiasis tūkstantmetis“. Apie garso meno tendencijas Lietuvoje ir Europoje ir teatro veiksmo reikšmę garso raiškai su menininku diskutuoja teatro meno vadovas Edgaras Klivis.

 

Arturai, kokie buvo svarbiausi festivalio „Nerk į (garso) teatrą“ programos atrankos kriterijai? Ką svarbaus mes pamatysime, kodėl (ir kam) verta ateiti?

Sudarinėdamas programą galvojau apie platesnę paletę, kurioje atsiskleistų keli mane dominantys specifiniai performatyvumo atspalviai. Sunku žodžiu nupasakoti tą performatyvaus būvio kokybę. Galbūt viena fraze galėčiau pasistengti apibendrinti, kas bendro tarp visų pasirodymų – tai ritualizuotas, metodiškai įgyvendinamas publikos užkalbėjimas. Nesakyčiau, kad mano parinkta programa atspindi kažkokias tendencijas, nes ji nėra orientuota į aktualumą. Tai tiesiog keli dalykai, kurie man šiuo metu įdomūs. Kam verta ateiti? Galbūt bet kam, kas domisi performatyviai atliekama muzika ir ritualizuotomis garso meno formomis, o gal net ir eksperimentinio teatro mėgėjams, nors tokio ten nebus, tačiau teatrališkumas randamas ne tik teatre, kaip ir poezija randama ne tik eilėraščiuose.

 

Kuo apskritai įspūdinga, įdomi yra šiuolaikinė garso meno scena Europoje, pasaulyje? Kokias naujausias tendencijas ten išskirtumėte? Kokios tendencijos, žanrai, kūrėjai labiausiai šiuo metu domina asmeniškai jus?

Garso menas labai platus žanras. Jis tarpsta įvairių skirtingų institucijų globojamas. Tai ir eksperimentinės muzikos festivaliai, ir šiuolaikinio meno galerijos bei muziejai, teatro erdvės irgi veriasi darbui su garsu kaip pirmine materija. Naujausios tendencijos sunkiai apčiuopiamos, galbūt idealus pavyzdys galėtų būti opera „Saulė ir jūra“ – joje yra aprėptas labai platus disciplininis spektras. Tai ir teatras, ir opera, ir muzika ir instaliacija, ir gražus paveiksliukas, ir ambientiškas laiko praleidimas. Manęs asmeniškai nedomina kažkoks vienas ar kitas žanras, bet domina originalios kombinacijos, kūrybingas dalykų sudėjimas į vieną visumą.

Kaip, jūsų nuomone, šiame kontekste atrodo Lietuvos garso meno scena? Ar garso menas Lietuvoje turi publiką, kuri būtų pakankama šio meno klestėjimui? Ar šis menas pakankamai komunikuojamas ir edukuojamas, kad būtų plačiau prieinamas ir suprantamas? Festivalyje „Nerk į (garso) teatrą“ bus nemažai edukacinių veiklų, bet ko dar reikėtų, kad garso menas pritrauktų platesnes auditorijas?

Lietuvos garso meno scena persipynusi su kitomis scenomis ir tai yra labai gerai. Mažiau įdomus būtų griežtas nišiškumas, nors tame irgi yra vertingos autentikos. Visi reiškiniai man savotiškai įdomūs ir verti dėmesio, na, o garso menas vis dar sunkiai atskiriamas nuo muzikos. Ta takoskyra tarp garso meno ir muzikos atrodo ir yra tai, apie ką turėtų būti kalbama, nes dažnai net ir kultūros srities profesionalai galerijoje eksponuojamą garso instaliaciją vadina muzika, nors joje skamba garsai, kurie savo prigimtimi bei koncepcija siekia visai kitų tikslų negu tai daro muzika. Tikiuosi, kad edukacijų metu ta takoskyra bus išryškinta, ir dalyviai supras, kokia trapi bei reliatyvi yra skambančio objekto samprata; ji priklauso ne tik nuo autorinės intencijos, bet ir nuo klausytojo „laikysenos“ bei požiūrio. Ar specialiai pritraukinėti platesnes auditorijas reikia – nežinau. Tegul tai nusprendžia komunikacijos ekspertai bei salės vadybininkai. Mano nuomone, įdomus ir „one-on-one“ santykis.

 

Tradiciškai galima įsivaizduoti, kad garso menas yra naujųjų medijų menas, kitaip tariant – technologijų raidos padarinys (panašiai kaip fotografija ar video menas). Bet savo kūryboje (ir savo kuruotoje festivalio programoje) jūs atskleidžiate platesnį spektrą garso meno įvairovės. Norisi paklausti, kas garso menas yra jums, jei reikėtų nusakyti vienu sakiniu?

Man garso menas yra tam tikra klausymosi kokybė. Pvz.: išjunkite televizoriaus garsą ir vietoj jo įsijunkite radijo imtuvą. Arba įsijunkite du radijo imtuvus vienu metu. Nesvarbu, ar juose tuo metu skamba muzika ar kalba – šis kūrybingas, konceptualus klausymasis jau daigina šaknis garso meno dirvoje. Muzika, kaip meno forma, turi jau senas tradicijas, o garso meno pradžią siečiau su radijo medijos atsiradimu, kurioje lygiaverčiai susijungia trys klausymosi būdai: redukuotas, kauzalinis bei semantinis. Muzikiniam klausymuisi būdingesnis būtų redukuotas klausymosi būdas – tokio klausymosi metu mes susitelkiame į sonoristines garso savybes – KAIP tai skamba, o ne KĄ tai reiškia arba KAS skamba. Garso menas – tai savotiškas išplėstinis klausymasis. Klausymasis išplėstiniame lauke. Mano sudarytos programos metu klausymasis vyks performatyvaus, sceninio lauko kontekste.

 

Festivalis „Nerk į (garso) teatrą“ vyksta teatre. Tai tarsi neišvengiamai įpareigoja programoje akcentuoti kūrėjus ir kūrinius, kurie turi teatrališkąjį ar/ir performatyvųjį aspektą. Ir jūsų kūryboje svarbią vietą užimą būtent garso performansas. Kodėl jums ir kitiems šio ypatingo žanro (meninės medijos) atstovams svarbu garso patirtį papildyti gyvu veiksmu, atliekamu priešais žiūrovą, apibrėžtoje erdvėje? Ką teatrinis/performatyvus veiksmas suteikia garso raiškai (ko negaučiau tiesiog klausydamasis)?

Performatyvumas – teatrinės erdvės prioritetas. Stebėti, kaip gimsta garsas, kaip sceninio ritualo metu kūnai generuoja tai, kas patiriama žiūrovo, tai yra ypatybė performatyvaus veiksmo vietos ir laiko. Klausytis, žinoma, galima ir atsietai, netgi spektaklio metu galima užsimerkti ir tapti auditorijos dalimi tikrąja to žodžio prasme (beje, žodis „auditorija“ kilęs iš žodžio „klausytis“). Tačiau aš nesureikšminu nei vienos raiškos formos, garsas be performatyvaus, žiūrovui matomo veiksmo irgi įmanomas. Scenoje pristatomo radijo vaidinimo metu gali nieko nevykti, tačiau pati erdvė tampa atlikėju. „Matyti“ yra pakeičiama „patirti“. Žodžiu, visos kombinacijos įmanomos ir įdomios.

 

Festivalyje pamatysime jūsų paties naują originalų spektaklį, garso performansą „Trečiasis tūkstantmetis“ pagal J. G. Ballardo apsakymą. Spektaklyje naudosite žmogaus balsą kaip raiškos priemonę (esate tai daręs ir ankstesniuose teatriniuose kūriniuose). Ar galėtumėte nusakyti skirtumą tarp aktoriaus balso dramos teatre, atlikėjo, dainuojančio ir atliekančio muzikinį kūrinį ir balso reikšmės garso mene?

Mano spektaklis, kuris bus pristatomas Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje, tai savotiškas išplėstinis skaitymas. Man buvo įdomu sukurti aplinką (environment), aplinkybes (setting), kuriose aktorius galėtų perskaityti visą apsakymą nuo pradžios iki galo, pasitelkdamas savo aktorinio amato priemones. Aš tik padėsiu aktoriui, sukursiu jam akustinį klimatą, kuriame jo skaitymas taptų itin įtaigus. Šiuo atveju spektaklis galbūt panašesnis į radijo medijoje pristatomą skaitymą, negu garso meno instaliaciją ar su teksto interpretacija žaidžiantį dramos kūrinį. O takoskyra tarp aktorinio balso, dainininko ir balso rolės garso mene, manau, nevienareikšmiškai būtų tokia – teatre dominuoja semantinis klausymosi modusas (KĄ), muzikoje redukuotas (sonoristinis, KAIP) modusas, o garso menas be šių dviejų klausymosi modusų dar domisi ir kauzaliniu garso šaltinio medžiagiškumu, fiziniu skulptūriškumu (KAS). Tačiau, žinoma, visi šie trys modusai yra daugiau mažiau būdingi kiekvienai iš mūsų aptarinėjamų sričių.

 

Spektaklio, pagrįsto mokslinės fantastikos literatūros kūriniu, tema – erdvė. Taigi, jūs pasitelksite garsą, kalbėti apie erdvę. Kokia yra erdvės reikšmė garso mene?

Erdvė mano kūrinyje pristatoma trimis būdais: tai fizinė auditorijos erdvė su scena bei supamuoju salės garsu, tai fonetinė kalbos erdvė su savo suspaustais, daugiasluoksniais perdirbto balso „pasirodymais“ bei vizualiai (vaizdo projekcijos būdu) pateikiama teatro užkulisių erdvė, taip vadinami instituciniai užkaboriai, kurių neatskiriama dalis yra pats veikiantis aktorius. Taigi, tai, apie ką skaito aktorius (apie tariamos erdvės specifiką), persipina su tuo, ką kasdien patiria pats aktorius savo darbe (institucinė specifika), bei tai, ką patiria žiūrovas (auditorijos specifika).

Garso mene erdvė yra viena kertinių sampratų. Muzikoje atrodytų tai kiek mažiau svarbu, tačiau galbūt muzikos keliamos emocijos primena mums apie pirmykščių žmonių patirtus afektus susiduriant su garsu, skambančiu skirtingose erdvėse. Na, o teatras pasitelkia erdvę, kad suburtų žmones ritualui.

 

Festivalis vyksta gegužės 31-birželio 3 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Jį dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Programa  www.nerkas.lt

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Kuriame kartu su

Skip to content