Festivalį „Scena 10×10“ pradės juodojo humoro komedija iš Estijos

Baltijos šalių burbului nesprogus, Nacionalinis Kauno dramos teatras uždega tarptautinio festivalio „Scena 10×10“ žalią šviesą. Prisipažinsime, geltona laukimo šviesa gerokai užsitęsė, bet tai tik patvirtino, kad kūrybinė energija yra nesustabdoma.

Pirmieji festivalio „Scena 10×10“ svečiai atvyksta iš Estijos. Rugsėjo 18 ir 19 dieną matysime juodojo humoro spektaklį (šis humoras pastaruoju metu gelbsti ne vieną) „Muškit. Iškęsiu. Neskaudės“ („Peks Mõisatallis”). Šis trupės „Must Kast“ spektaklis – puiki proga geriau pažinti mūsų kaimynus estus ir sunaikinti pasąmonėje užsigulėjusius stereotipus, neva jie yra lėti tyleniai, ar eidami į svečius būtinai nešasi „Kalev“ šokoladą. Taip pat šis susitikimas leis pasitikrinti supratimą, kaip kiekvienas iš mūsų identifikuoja Estiją – gal su pavydu, kaip aukštesniu pragyvenimo vidurkiu pasižyminčią šalį, o gal su romantikos dvelksmu, kaip jūros skalaujamą ir nuostabaus grožio salų apsuptą šalį? Belieka leisti apsimainyti mūsų ir kūrėjų įžvalgomis, kurie nuotaikingai primena 700 metų trukusius savo tautos istorijos vingius, glaudžiai susijusius su Lietuva. Scenos veiksmą padės suprasti sinchroninis vertimas į lietuvių kalbą. Jį atliks teatro trupės aktorius Dovydas Pabarčius, aktorystės mokslus baigęs Estijos muzikos ir teatro akademijoje. Jo estų kalbos mokėjimas ir šalies pažinimas labai prisidės prie spektaklio minties perteikimo.

Jauna režisierė Birgita Landberg skoningai ir su humoru pažvelgė į estų tautos identitetą, pasitelkdama muziką ir kančios motyvą. Muzika ir kančia estų kultūros istorijoje dažnai eina greta, o gebėjimas kentėti perduodamas su motinos pienu kaip šventenybė. Estijos istorijos vadovėliai patvirtina, kad estų tauta, 700 metų išgyvenusi vienokią ar kitokią vergiją, viską pasiekė sunkiu darbu ir prakaitu. Skausmas ir kančia, nors ir kaip jų besistengta išvengti, buvo nuolatiniai žmonių palydovai. Estų liaudies šokyje atvaizduojama, kaip valstiečiai, norėdami išvengti dvaro valdovo smūgių, po švarkais pasirišdavo akmenų ir šieno! Periami rėkdavo, o namie skųsdavosi: „Žiūrėk, kaip aš šį kartą rėkiau!“ Šiandien Estija jau trečią dešimtmetį klesti visiškai laisva, tačiau, sakoma, kad estas, paklaustas „kaip sekasi?“, būtinai atsakys, kad gyvenimas sunkus, o darbas žudo. Pas gydytoją jis eina tik tada, kai jau būna per vėlu, o posakis „kas labiausiai kenčia, tas ilgiausiai gyvena“ vis dar gajus. Ar įprotis kentėti kyla iš inercijos, ar tai yra kultūros paveldas? Spektaklio režisierė publiką kviečia į dvaro arklides primenančią erdvę, kur maišosi kraujas ir sūrus prakaitas bei vyksta arši kova su didele ironijos ir humoro doze. Kančia yra neišvengiama, bet humoro jausmas yra mūsų pasirinkimas. Kuris iš jų mus išgelbės?

Režisierė Birgita Landberg 2015 m. pavasarį baigė Tartu universiteto Viljandi kultūros akademiją. Yra sukūrusi spektaklius  „Aadamamängud“ („Adomo žaidimai“), „Ada ja Evald“ (Ada ir Evaldas)“. Ir „Kaunitar ja Koletis “(„ Gražuolė ir pabaisa“). Scenografas Illimar Vihmar, šviesų dailininkas Emil Kallas, garso režisierius Sten Arvi, dramaturgas Paul Piik. Vaidina: Jaanika Tammaru, Kaarel Targo, Kristjan Lüüs

Spektaklio premjera – 2017 vasario 24 d.

Trukmė – 1 val. 15 min.

Spektaklis rodomas ant Didžiosios scenos

Bilietai

Spektaklis su sinchroniniu vertimu į lietuvių kalbą (verčia aktorius Dovydas Pabarčius)

NKDT informacija