Egidijus Stancikas: būti su savimi pačiu (interviu)
Elvina Baužaitė, Rugilė Pukštytė
Nacionalinis Kauno dramos teatras 2015 m. gruodžio 19 d. šventė 95-erių metų jubiliejų. Ta proga kalbinome teatro vadovą, aktorių Egidijų Stanciką, šiam teatrui ištikimą daugiau nei dvidešimt penkerius metus, kurių aštuonerius jam vadovauja.
Ką norėtumėte, kad žiūrovas matytų ir galvotų, žvelgdamas į „kalendoriaus lapelius“, liudijančius teatro dabartį?
Teatre mes bandome laiką įprasminti. Teatro kūrybai, galvojant apie amžinąsias vertybes, nelabai svarbu tryliktas, septynioliktas ar dvidešimt pirmas amžius. Bet kuriame pasaulio mieste eindamas pro teatrą, visada noriu sulėtinti žingsnį, idant suvokčiau, pajausčiau tą paslaptį, kuria tuo metu alsuoja kūrybingi žmonės, prisidedantys prie to, kas vyksta scenoje. Teatras asmeniškai man yra galimybė kalendoriaus lapeliuose kintantį laiką paversti kiek galima tikresniu, jį kūryba įprasminti.
Daugelis mena laikus, kai paskutinį kiekvieno mėnesio sekmadienį minia žiūrovų prie Kauno dramos teatro kasos langelio budėdavo pernakt. Ką norėtumėte išskirti iš 95-erių teatro gyvenimo metų?
Galiu tiktai siūlyti paskaityt mūsų teatro istoriją, kuri nuo pat Juozo Vaičkaus iki dabar, šią akimirką kuriančio Vido Bareikio, yra tikrai išskirtinė, verta ne tik dėmesio, bet ir pagarbos, suklusimo. Žvelgiant į istoriją, matyti skirtingi, labai įvairūs etapai. Jeigu atsuktume tuos 95-erius metus atgal ir bandytume išgyventi to meto jausmus gruodį, kada sąlygos buvo labai sudėtingos – valstybė žengė pirmuosius nepriklausomybės žingsnius. Žinoma, kad Japonija atsisakė pripažinti Lietuvos nepriklausomybę vien todėl, jog valstybėje neįkurtas universitetas ir teatras. Taigi teatro atsiradimą savotiškai lėmė išorinės, diplomatinės įtakos, o ne tik vidinis poreikis. Žinant Hermanno Sudermanno pjesę „Joninės“ ir to meto teatro saviraiškos galimybes, aišku, jog viskas išties, ko gero, buvo labai mėgėjiška. Tačiau būta labai daug meilės, entuziazmo ir labai daug noro, kad tas „Joninių laužas“ taptų stebuklu. Spektaklis ir buvo savotiškas paparčio žiedas, ir stebuklas įvyko!
Drąsiai teigiu ir liudiju, kad mūsų teatre visada dirbo ypatingos šviesos talentingiausi kūrėjai. Jų energija ir leido teatrui visada būti inovatyviam, visose srityse stovėti pirmose linijose, kalbėti ir savotiškai diktuoti daugelį dalykų žmonėms, kurie sekė teatro gyvenimą, buvo kartu su juo auganti visuomenė.
Šį pavasarį suėjo 25-eri metai, kaip esate Kauno dramos teatre. Kokie asmeninio buvimo teatre akcentai?
Atėjęs į teatrą iš karto labai pajutau tradicijos reikšmę, jos gyvavimą. O tradicijos tęstinumas iš kartos į kartą, mano manymu, yra labai svarbu. Tradicija apima daug dalykų – tai ir pagarba praeičiai, ir vyresniems – tiek aktoriams, tiek kitiems teatro darbuotojams, – ir pačiai scenai – kada aktorius su „gatvės batais“ negali eiti į ją – tai tiesiog nepateisinama, nesuvokiama; ir požiūris į darbą, į kūrybą, į repeticijas, į spektaklį… Ir tokios subtilybės, kai iš ryto aktorius palaidoja tėtį, o vakare eina į sceną, nes: „kaip dėl manęs nuims spektaklį?“ arba „kaip aš galiu filmuotis kažkokioje reklamoje? – juk tai pakenks mano kaip aktoriaus, kuris vaidina, kuria tokius personažus teatre, įvaizdžiui.“ Buvo didžiulė atsakomybė, tuo pačiu didžiulė pagarba, tai augo iš gilaus savo pašaukimo, savo profesijos suvokimo. Dabar po truputį visa tai „nusivainikuoja“… bet mūsų teatro tradicijų tąsa man visada dvelkia šviežumu, dėl to įpareigoja.
Kaip nusakytumėte „savo laiką“ šiame teatre? Tai mozaika, o gal laiptai – aiškus, kryptingas kopimas pakopa po pakopos?
Labai graži metafora „laiptai“… „pakopa po pakopos“ – čia ne tik greitakalbė aktoriams ištarti… Kažkada Rūta Staliliūnaitė ištarė: „Nėra mažų vaidmenų, yra tiktai maži aktoriai“. Mums, jauniems aktoriams, tuo metu atrodė juokinga. Tačiau kai iš tikrųjų suvoki, kad jeigu būsi labai atsakingas mažuose dalykuose, vadinasi, būsi atsakingas ir didesniuose, o tie didesni tave augina dar didesniems. Dabar, jau turėdamas šiek tiek patirties, žvelgiu į jaunus aktorius ir matau, kaip jie, nuosekliai dirbdami, labai daug iš savęs reikalaudami, išsiskleidžia ir tampa nuostabiausiais mūsų teatro trupės nariais. Tai taip žavi! Tai geriausias įvertinimas, atlygis už visus vykdomus darbus – žmonių augimas, kopimas tais laiptais į savotišką susideginimą, nes kuo daugiau reikalauji, kuo daugiau gali, tuo vis labiau ir labiau ta ugnis tave užvaldo ir degina. Čia gi prometėjiška veikla, ji labai graži ir prasminga.
Visą interviu skaitykite www.menufaktura.lt
Janušas Korčakas spektaklyje „Liūdnas Dievas“( rež. Inesa Paliulytė)
Spektaklyje „Apsivalymas“ ( rež. Jonas Jurašas)
