Nacionalinis Kauno dramos teatras

Mirgėjimas

  • Interaktyvus socialinių tinklų spektaklis

E. Stancikas: teatras išlieka nepatogus, ir tai labai gerai (interviu)

Nacionalinis Kauno dramos teatras artėja prie savojo šimtmečio. Antradienį teatras švenčia 97-ąjį gimtadienį. „Visada praeitis romantizuojama, bet tai natūralu, nes ji mus įkvepia, skatina šią dieną įdėti daugiau širdies į kūrybą. Kad ji būtų įspėjanti savo laiko ženklus ir netgi pranašiška, o tokių, pranašiškų, spektaklių mūsų teatre visada buvo. Teatras išlieka nepatogus, ir tai labai gerai“, – interviu naujienų agentūrai ELTA sakė teatro vadovas dr. Egidijjus Stancikas.

Kokių reikšmingiausių etapų vertėtų išskirti iš turtingos Kauno dramos teatro biografijos? Kuriuos žmones, spektaklius? 

– Labai sudėtingas klausimas, nes reikėtų kalbėti apie visą labai unikalią mūsų teatro istoriją. Nepamirškime kad šiomis dienomis švenčiame 97-ąjį gimtadienį. Mano supratimu, teatro istoriją galima skirstyti į praeitį, dabartį ir ateitį. Išskirti spektaklius iš praeities labai sudėtinga, nes kiekvienas dirbęs talentingas režisierius turėjo unikalių kūrybinių išsipildymų, išgyveno savo aukso amžių mūsų teatre su mūsų aktoriais.

Išskirti aktorius irgi labai rizikinga. Tie, kurie buvo ir rašė teatro istoriją, be abejonės, – komandos žmonės. Šis teatras visada išsiskyrė komandiniu kūrybos principu, – 1952 metais atvažiavo GITIS’iečiai, atėjo Marijampolės teatro aktoriai, vėliau įsiliejo jaunimas: Viktoras Valašinas, Nijolė Lepeškaitė, Algis Matulionis, o dar Rūta Staliliūnaitė, Kęstutis Genys, o dar to meto jaunoji aktorių karta. Dar vėliau – Valentino Masalskio, Jūratės Onaitytės, Roberto Vaidoto kursas, – į tą pačią komandą įsiliedavo ir įsilieja vis nauji žmonės. Visada išlieka dramteatrio kūrybinė komanda, sauganti tradicijas, išlaikanti pagarbius santykius į dramaturgiją, režisierių ir kolegas. Kaip pjesėje, yra pagrindiniai veikėjai ir kiti personažai, dalyvaujantys  bendrame spektaklio audinyje. Visi yra verti pagarbos bei išskyrimo.

O kalbant apie spektaklius, tai kiekvienas laikas juos turi savo. Reikėtų pradėti nuo pirmojo, 1920 metų „Joninių“. Galbūt jis menine prasme šiandien pasirodytų labai dviprasmiškai, ir abejotume, ar čia tikrai tas lygmuo, kuris ženklina profesionalaus teatro gimimo datą, bet tuomet tai buvo įvykis, pradžių pradžia. Mes nė vienas nematėme Olekos Žilinsko, Boriso Dauguviečio, Michailo Čechovo darbų. Sunku nuspėti, kokie jie iš tikrųjų buvo, todėl praeitį romantizuojame. Nematę Henriko Vancevičiaus spektaklių su GITIS’iečiais, cenzūros uždraustų ir nuimtų Jono Jurašo spektaklių, iš skaitytų trupinėlių, pasakojimų paverčiame juos genialiais ir labai gailimės, kad gimėme vėliau. Visada praeitis romantizuojama, bet tai natūralu, nes ji mus įkvepia, skatina šią dieną įdėti daugiau širdies į kūrybą. Kad ji būtų įspėjanti savo laiko ženklus ir netgi pranašiška, o tokių, pranašiškų, spektaklių mūsų teatre visada buvo. Teatras išlieka nepatogus, ir tai labai gerai.

– Vienas veiksnių, lėmusių teatrui nacionalinio statusą, tikiu, buvo jo brandi kūryba, besitęsianti kone šimtą metų. Tikriausiai prie to galima pridėti ir žiūrovų meilę, tai ar sunku ją išlaikyti, kai šalia vis atsiranda kitų teatrų, siūlančių lengvesnį, didelių išgyvenimų bei apmąstymų nekeliantį repertuarą? 

– Viskas kinta. Keičiasi miesto visuomenė, kažkada žiūrovai, buvę teatro meno naujokai, subrendo, ir jiems reikia sudėtingų spektaklių, bet atsiranda naujų kartų. Dalis visuomenės atvyksta iš provincijos, – jai reikia lengvesnio turinio. Labai sunku pasverti žiūrovų meilę, bet ir tos meilės naudą kūrybai. Kartais ta meilė šiek tiek užliūliuoja, o nemeilė verčia susiimti, sukonkretinti savo tikslą, raiškos formą. Nebijojimas nebūti mylimam kūryboje, man atrodo, yra labai svarbus. Tie spektakliai, kurie gimsta iš noro patikti publikai, paprastai nesulaukia tokios reakcijos. O kai menininkas puikiai žino, ką nori spektakliu šiame laike pasakyti, – jam netgi nesvarbu būti ruporu, bet svarbu inicijuoti problemos sprendimo būdus, tai nulemia spektaklio sėkmę, – atsiranda žiūrovo santykis ir meilė. Kūrybinius produktus inspiruoja ir žiūrovų branda bei gebėjimas priimti. Tai – abipusis procesas. Aišku, žiūrovas myli teatrą, aktorius, tikrą, nesumeluotą santykį su kūryba, žiūrovu. Susikalbėjimas yra svarbus.

– Ne paslaptis, kad Kauno drama turi nemažai erdvių, kurias ketinate panaudoti rengiant kūrybinį teatro jaunimą. Kaip sekasi įgyvendinti iniciatyvą sujungti miesto teatrų pastangas? 

– Teatro kūrybinį gyvenimą matau kaip savotišką vėžlį, kuris juda lėtai, bet nuosekliai ir prasmingai. Procesas su jaunaisiais menininkais, jų kūrybos raida, juda vėžlio greičiu, todėl neapsikentę, nesulaukę finansavimo iš Vyriausybės, pradedame konkretų įveiklinimo procesą. Yra specialistas, kuris tuo užsiima, vyksta pirmieji susitikimai, pokalbiai su jaunaisiais kūrėjais, kuriama duomenų bazė. Tikimės, kad su pavasariu „Teatro fabriko“ idėjos medis sužydės. Šis procesas svarbus bei aktualus visam kultūriniam gyvenimui Kaune. Labai svarbu, kad „Teatro fabrikas“ būtų jungiantis įvairias menų sritis, ieškantis tų sričių bendros raiškos kalbos. Ir kad tie jauni žmonės labai greitai taptų drąsūs, savarankiški kūrėjai. O kalbant apie miesto teatrus ir mūsų jungimąsi, tai tas vyks natūraliai, nes ir Muzikinis, ir Lėlių teatras užsidarys remontams. Visi bičiuliškai glausis.

– Į Kauno dramos teatrą atėjote kone prieš tris dešimtmečius. Pastarąjį dešimtmetį, kai jam vadovaujate, Jums kartu su visais teko atlaikyti didžiųjų teatro permainų laikotarpį. Jei atvirai, ar per teatro kapitalinę renovaciją daug kartų sakėte, vieno spektaklio herojaus žodžiais, „ir koks velnias mane nešė į tą galerą“?

– Man patinka sunkumai, patinka iššūkiai. Kai viskas nurimsta, nusistovi kasdienybė, tada mane apima nuobodulys ir kyla klausimas: „ką aš čia veikiu, kokia viso to prasmė?“. Esu abejojantis žmogus savo veiksmų tikslingumu, tinkamumu. Retai pasidžiaugiu pasiekimais ar rezultatais, dažniau pasidžiaugiu šalia esančiųjų žmonių santykiu, požiūriu į darbą, vienų į kitus, komandiškumo jausmu, kas labiausiai padeda nepalūžti abejonėse. Vienam būtų labai sunku, bet kai save atpažįstu daugelyje mūsų teatro žmonių, atsiranda pasitikėjimas per juos savimi.

– Ką tik laimėjote konkursą ir toliau vadovaujate Nacionaliniam Kauno dramos teatrui. Savo asmeninėje kūrybinėje biografijoje iki šiol turite įsirašęs 60 vaidmenų. Tie, kas teatre nesilanko, dažnai mato Jus kaip valstybinių švenčių, minėjimų, pramoginių bei kitokių renginių vedėją. Nemanau, kad teatrui lengva vadovauti, tai kam gi jums dar reikėjo 2016-aisiais ir disertaciją apsiginti, – dėl prestižo, ar – taip pat dėl teatro? 

– Teks toliau teatre darbuotis kaip vadovui, bet tai nebuvo mano siekis, kad tai tęstųsi. Bet dėl komandos, kuri turi bendrą kraujo grupę ir pajautimą, tai malonu kęsti. Dėl kūrybinės biografijos, baigiantis kadencijai galvojau, kad gerokai prasmingiau būtų kurti personažus, būti scenoje, grįžti prie savo pašaukimo. Nes kūryba man daug įdomesnė negu vadyba. Bet ir į tą pačią vadybą aš žiūriu per kūrybos prizmę, todėl prisiimu rizikų, drąsių pabandymų, kurie apsivainikuoja sėkme.

Studijose, doktorantūroje, labai suvokiau savo žmogišką ribotumą, nes labai lengva apsigauti, kad daug žinai ir gali. Studijos atšviežino mano kaip žmogaus kryptį. O kaip vadovui suteikė supratimo, kad mūsų teatro meno kūryba iš tikrųjų turi nepasveriamą vertę kiekvienam žiūrovui jo saviugdos procese. Reflektuodamas spektaklį, žmogus gauna žymiai daugiau, negu klausydamas muzikos, skaitydamas knygą. Nes teatro menas – sudėtinis, jungiantis daugybę menų. Čia ir dabar vykstantis procesas, kūrybinės paslapties atsidengimas prieš žiūrovą dovanoja tokias patirtis, kurios persiduoda mintyse, veiksmuose ir asmeninėje brandoje. Esu laimingas žmogus. Žiūrint į praeitį, tarsi matosi geroji ranka vedanti tuo keliu. Belieka dėkoti Dievui ir tikėti, kad bus taip ir toliau.

– Dėkoju už pokalbį

Kalbėjosi Birutė Mačienė
Šaltinis ELTA 2017 12 19

NKDT archyvo nuotraukos

 

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Skip to content