Butaforijos meistras Artūras Žilinskas – ir karališkų karūnų, ir kosmonautų šalmų meistras

Teatro pasaulis lyg magiška alchemija – čia daug kas vyksta už uždarų durų: grimuotojai klijuoja barzdas, sega perukus, šviesų dailininkai montuoja spektaklio šviesas, kostiumininkės ruošia kostiumus ir dar aibė žmonių prisideda kuriant stebuklo kulminaciją – spektaklį. Tačiau tai dar ne viskas – pašalinių akims nepasiekiamose teatro dirbtuvėse vyksta gamybos procesai. Šį kartą lankomės klijais, medžiu ir dažais kvepiančiose butaforijos dirbtuvėse ir kalbamės su Nacionalinio Kauno dramos teatro butaforijos meistru  Artūru Žilinsku. 

 Netikri daiktai kaip tikri    

Pirmiausia, dera priminti, kad butaforija yra scenos apstatymo reikmenys, imituojantys tikrus daiktus. Artūras pateikia konkretų pavyzdį, kaip viename spektaklyje tikrus akmenis puikiai pakeitė pagaminti butaforijos ceche –  dideli bet lengvi, išskobti iš putplasčio, atrodantys lyg mūsų lauko rieduliai.  Beje, putplastis  – viena iš dažniausiai naudojamų medžiagų šiose dirbtuvėse. Reikalui esant iš jo galima išskobti pačius įvairiausius daiktus. Štai spektaklyje vaikams „Astrida“ herojai į sceną atneša didelį tortą, kuris sugundo ne vieną smaližių salėje, bet iš tiesų… šis gaminys niekada nesibaigiančio galiojimo, kitaip sakant – nevalgomas.  Pagaminti žmogaus kaukę, visą žmogaus figūrą, padengti spalva stalių ar šaltkalvių pagamintas dekoracijų konstrukcijas – butaforijos meistrų kasdienybė.

Butaforijos meistrų mokslo įstaigos neruošia

Lietuvos meno mokyklose teatro butaforo specialybės nėra. Tokių meistrų poreikis nėra didelis –  teatruose dirba vienas, kartais kelis šios srities specialistai, tačiau tokiam darbui būtinas meninis išsilavinimas. Artūras Žilinskas studijavo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete ir įgijo skulptoriaus diplomą. Beje, vyro kelias į meno pasaulį buvo labai apgalvotas. „Paskutinėse klasėse iškilo klausimas, ką daryti toliau. Buvo minčių studijuoti ekonomiką, kurti savo verslą, bet vėliau supratau, kad jis susijęs su intrigomis, ne visai švariais dalykais, kas man nepriimtina. Tuo tarpu meno sritis atveria galimybes daryti, ką nori, – cenzūros nebėra, leidžia būti laisvam. „Menas visada traukė, nes mokiausi vidurinėje mokykloje, kurioje sustiprinta dailės pakraipa. Galėjau skulptoriumi ir netapti, nes pirmąja specialybe pasirinkau grafinį dizainą, tačiau pristigus balų, neįstojau ir patekau į skulptūrą. Labai greitai apsidžiaugiau, nes skulptūra man pasirodė įdomesnė“, – kūrybinio kelio pradžią vardija menininkas. – „Mano pirmtakas teatre taip pat buvo skulptorius, baigęs tą pačią akademiją. Jis mane ir pasikvietė užimti šias pareigas. Eidamas į teatrą netgi nežinojau, kas yra toji butaforija. Greitai supratau, kad tai panašu į skulptūra, nes skulptūrinė išraiška perduodama lengvai apdirbamomis medžiagomis ir tie daiktai imituoja tam tikrus daiktus. Nauja buvo tai, kad teko susidurti su spalva, – dažyti,  nes skulptūroje spalva nėra svarbiausias faktorius, joje dominuoja šviesa ar šešėlis.“  Pašnekovas sutinka, kad jo darbe reikalingas amato išmanymas, tačiau nestinga ir kūrybos. Taip pat ši specifinė veikla reikalauja ir technologijų išmanymo, fizikos dėsnių ir netgi chemijos išmanymo. Labai praverčia ir nemarus Archimedo išradimas – skriemulis, naudojamas kokiai nors detalei scenoje pajudinti. Scenografijos dailininkai pateikia pačių netikėčiausių idėjų: jie nori, kad iš paveikslų arba figūrų sklistų dūmai, tam tikros detalės šviestų lyg sietynai, suktųsi ore ir pan. Šiuos sumanymus tenka įgyvendinti praktikoje.

Nuo idėjos iki daikto

Vizualioji spektaklio pusė gimsta per gana trumpą laiką, spektaklis repetuojamas apie tris mėnesius, dekoracijų ir daiktų gamybai sugaištama kiek mažiau, juos gamina Artūras ir jo pagalbininkas, ilgametis teatro darbuotojas Vladimiras Poliakovas. Kartais scenovaizdžio kūrėjai pristato taip vadinamas scenos dėžutes, kuriose lyg vaikiškame lėlių namelyje žaidime išdėlioja spektakliui reikalingus baldus, daiktus ir pan. Dabar vis dažniau tenka remtis trimatėmis vizualizacijomis. Prasidėjus repeticijoms, dailininkas ir režisierius  išgrynina sumanymus ir atsiranda daiktų sąrašas, kuriuos teks pagaminti, nes ne viską galima nupirkti, o kai kada gatavus daiktus dar reikia patobulinti arba „pasendinti“. Štai vienoje spektaklio „Miškinis“ scenoje pasirodo kosmonautas. „Kostiumą siuvo siuvykla, o man reikėjo pagaminti šalmą. Dailininkas atnešė 7 deš. kosmonauto nuotrauką. Šalmo formą išdrožiau iš putplasčio, o vėliau apklijavau popieriumi. Nuėmus nuo formos, liko tvirtas kosmonauto parangos galvos dangalas“, – prisimena A. Žilinskas. Paskutinėje premjeroje „Hamletas“ yra scena, kurioje herojė rankoje laiko žuvis. Dailininkei ir režisieriui kilo mintis vietoj butaforinės panaudoti tikrą skumbrę. Tačiau jau po vieno spektaklio aktorės suknelė taip įsigėrė žuvies kvapo, kad teko grįžti prie pirminio sumanymo. Pasitelkus šilko grafiką, žuvys atrodo kaip tikros, tad efektas ir vaizdas scenoje nenukentėjo. „Sutikdamas naujus dailininkus, įgaunu patirties, nes daugelį dalykų darau pirmą kartą gyvenime. Netgi jei kūrėjai persigalvoja ir kažko nenaudoja scenoje, tai nejaučiu nuoskaudos, nes mano uždavinys yra pagaminti. Visą laiką įdomu pažiūrėti, kas su tais iščiupinėtais daiktais daroma scenoje. Tą pamatau tik per spektaklį. Man įdomu, kiek laiko jis rodomas scenoje, nes gamyba gali užtrukti savaitę, o scenoje gaminys pasirodo vos pusę minutės“, – sako butaforijos gamintojas.

Spektaklio žanras nelemia daiktų gausos

Pasak Artūro, žanras nelemia butaforijos gausos, todėl nebūtinai vaikiškuose spektakliuose naudojama daugiau daiktų. „Spektakliai – labai skirtingi – vienur gausu dekoracijų ir daiktų, kitur – jų vos keletas. Štai prieš naujuosius metus pasirodžiusioje premjeroje „Solė ir močiutės“ – vos keletas butaforijos dalykų –  trys valtelės ir  mano gaminti šamanių galvos dangalai. Visai kitą vaizdą pamatytumėte nuėję į spektaklį „Mechaninė širdis“, kuris nėra tipinis spektaklis vaikams. Čia visko daug – ir didžiulė dūmais šnypščianti nosis, ir vonia, ir siaubo kambarys su lėlių galvomis…  Labiausiai įsiminęs daiktas, kurį Artūrui teko gaminti  pasitelkiant daug žinių ir patirties – ledo kaukolės, naudojamos režisieriaus Vido Bareikio spektaklyje „Hamletas“. Vienam spektaklio rodymui reikia dviejų kaukolių. „Teko pačiam sumąstyti būdą, kaip išlieti realaus dydžio kaukolės formą, pagaminti silikoninę jos formą, kurią įdedame  į  specialų įdėklą, pripildome vandens ir užšaldome“, – prisimena butaforijos meistras. Artūras prisimena, kad pirmieji bandymai nebuvo visiškai sėkmingi, – neužšąlo visa kaukolė, ledas nebuvo skaidrus ir t.t. Teko tobulinti gamybos procesą ne kartą. Su šiuo epizodu susiję ir gan juokingi nutikimai. „Vieną kaukolę pagaminau specialiai fotosesijai. Ją įdėjome į šaltkrepšį ir perdavėme teatro rinkodaros skyriaus darbuotojams. Šie su krepšiu sėdo į mašiną ir skubiai išvežė į fotostudiją. Nebuvome tikri, kiek laiko kaukolė  išlaikys formą ir pan. Veikėme labai spontaniškai“, –  prisimena ledo kaukolių meistras. Vienam spektakliui tenka pagaminti 2 kaukoles. Kelias dienas trunkančio darbo rezultatas spektaklyje tiesiog suskaldomas. Tačiau efektas – įspūdingas. „Naujų technologijų amžius daro savo. Jokiu būdu neignoruojame naujovių. Nebereikia gaminti trafaretų, tam puikiausiai tinka lipdukai, raidžių išpjaustymo metodas, šilko grafika, padedanti paspartinti procesą ir išgauti reikiamą efektą“, – darbo subtilumais dalinasi A. Žilinskas.

Gamino netgi skrybėles   

Ne visada veikėjo kostiumui tinkamą aksesuarą galima nupirkti – tokius gamina butaforijos meistrai. „Niekada nemaniau, kad meistrausiu skrybėles. Kai pirmą kartą su tuo susidūriau, labai jaudinausi; ar tiks aktoriams, ar nekris nuo galvos, juolab, kad moterų ir vyrų galvų apimtys skiriasi. Reikėjo sužinoti daug niuansų, norint, kad skrybėlė atliktų savo funkciją. O ir pats testavau – staipiausi prieš veidrodį“, –  skrybėlininko debiutą prisimena A. Žilinskas. Kita jo sritis – papuošalai ir specifiniai galvos dangalai. Vienas jų – karaliaus ir karalienės karūna ( spektaklis „Hamletas“). Galutinį rezultatą pavyko įgyvendinti tik po kelių savaičių. Tiesa, prieš premjerą būna nemaža įtampos, jaudulio. O ir aktoriai dar nebūna visiškai susigyvenę su kostiumais, rekvizitu. Todėl nieko keisto, jeigu kažkas sugenda, sulūžta ir paskutinėmis valandomis prieš spektaklį tenka koreguoti, taisyti.  Artūras Žilinskas sako, kad jam būtų įdomu ir naudinga apsilankyti kitų teatrų dirbtuvėse, sužinoti, kaip ten dirbama. Tiesa, buvo svečiuose  pas kaimynus lėlininkus Valstybiniame Kauno lėlių teatre. Kai teatre įsivyrauja ramusis periodas, nevyksta nauji pastatymai, butaforijos ceche taisomi arba atnaujinami butaforijos daiktai.

Pasiduoda pačios įvairiausios medžiagos

Butaforijos gamintojai dirba su popieriumi, jau minėtu putplasčiu, medžiu ir pačiomis keisčiausiomis medžiagomis, pavyzdžiui, scenografijos elementams gali būti naudojami santechniniai vamzdžiai. Daug kur pasitarnaujanti, gana nauja medžiaga – organinis stiklas. Vis dėlto amžinai madinga išlieka nemirtinga klasika: marlė, klijai, popierius, lipalas. Kaip ir papjė mašė technika yra puikus išradimas. Apie įdomią profesiją Artūras Žilinskas mielai pasakoja ekskursijų po teatrą dalyviams. Festivalio „Nerk į teatrą“ metu į butaforijos cechą užsuka ir pradinukai, ir būsimieji mokyklų absolventai.  Neretai prisilietimas  prie butaforijos dirbinių yra pirmasis susidūrimas su dramos teatru. Malonu, kai mažieji svečiai atpažįsta spektaklių atributus  jo dirbtuvėse. Aišku,  kad nuo šiol jie teatro reginius žiūrės dar kitu žvilgsniu. Artūras Žilinskas sako, kad jis vaikystėje matytus teatro spektaklius prisimena lyg per miglą, išlikęs tik bendras įspūdis. Jam pačiam smalsu, kaip jo darbą scenoje įvertins augantis sūnus, būsimasis žiūrovas Vincentas.

Jolantos Garnytės-Jadkauskienės tekstas

Tekstas publikuotas savaitraštyje „7dienos“  2016 04 28 

NKDT nuotraukos. Autorius – Donatas Stankevičius ir Laura Kiršytė