Nacionalinis Kauno dramos teatras

Mirgėjimas

  • Interaktyvus socialinių tinklų spektaklis

Atsinaujinęs teatras atsivers jauniems kūrėjams

Nacionalinis Kauno dramos teatras po truputį išsilukštena iš jį kaustančių statybinių rekonstrukcijos pastolių, o restauratorių plaktukų garsą užgožia kūrybinis šurmulys. Skirtingose teatro erdvėse vyksta net trijų naujų pastatymų procesas. Plačiau apie nekasdienišką teatro kasdienybę kalbamės su generaliniu teatro direktoriumi Egidijumi Stanciku.

– Teatro rekonstrukcija eina į pabaigą. Jau greitai kauniečiai išvys atnaujintą teatro pastato fasadą, aktoriai ir teatro svečiai įvertins vidinį kiemelį. Kokios nuotaikos aplanko, kai artėja didžiulio darbo finišas?

Viskas truko dešimt metų, darbai užsitęsė. Mūsų situacija, tai signalas visoms valdžios institucijoms, kad joks kultūros objektas negali taip ilgai būti remontuojamas, – egzistuoja rizika, kad per užsitęsusias rekonstrukcijas kūrybinis turinys gali išblėsti. Laimei, mūsų kūrybiškumas vitališkas ir gajus, kuo sunkesnės aplinkybės, tuo mes tvirtesni.

Nuotaikos geros, nes labai laukiame pirmojo rekonstrukcijos etapo pabaigos. Erdvės bus pilnai suremontuotos, liks sukomplektuoti įrangą ir baldus. Bet tai ne taip skubu, – žiūrovas nepajus, kad mums dar kažko trūksta. Pastatas bus švytintis ne tik iš vidaus, bet ir iš išorės.

Tiesa, neramina mūsų Mažųjų scenų kiemelio būklė. Jis labai skiriasi nuo pagrindinio teatro ansamblio. Ieškoma būdų, kaip jį paversti edukaciniu mokomuoju kompleksu, jaunųjų menininku kūrybos centru. Tikimės, kad su Kultūros ir Švietimo ir mokslo ministrų pagalba pavyks planus įgyvendinti dar esant šiai vyriausybei. Kaunui verkiant reikia jaunųjų menininkų eksperimentinės kūrybinės erdvės, tokios kaip Vilniuje esanti „Menų spaustuvė“. Pagal mūsų planus, Mažųjų scenų kiemelyje vyktų teatro edukacija vaikams, aprėpianti visas amžiaus grupes, šalia to – mokymo programos, ruošiančios teatrui reikalingus specialistus ir atsivertų kūrybinė erdvė, suteikianti galimybes savo projektus įgyvendinti jauniesiems menininkams. Patalpos būtų išnaudojamos visapusiškai. Atsirastų dar vienas gražus kultūrinis židinys, naudingas ir reikalingas visiems Kauno teatrams.

 

– Prisiminkime praėjusį sezoną. Kūrybos vaisių negalime vertinti balais, kitais apčiuopiamais matais – nebent teatriniais apdovanojimais. Kas jums, kaip teatro vadovui, yra kokybės ženklas?

Man kokybės ženklas yra tai, kai žiūrint spektaklį užsimiršti apie jo gimimo sunkumus, o kūrėjų įtrauktas į minties eigą, pasiduodi kūrybiniam vyksmui. Širdyje vilnija išsipildymo jausmas, kad spektaklis pavyko, kad jis atliepia aukštai išsikeltą meninę kartelę. Labai smagu, kai ne tik teatrologai ar scenos Kryžių ir Fortūnų vertinimo komisijos nariai tai pripažįsta, bet ir žiūrovai. Šie spektakliai nėra skirti pramogai, bet vis tiek reikalingi publikai. Vadinasi, kalbėjimas apie vertybes scenoje randa atgarsį žmonių gyvenimuose. Po naujų metų įvykusi režisieriaus Artūro Areimos premjera „Mechaninė širdis“, mano nuomone, – daugiabriaunis, gilus, verčiantis suklusti ir diskutuoti spektaklis. Tikiu, kad kitais metais jis turėtų užimti stiprias pozicijas dėl aukščiausių apdovanojimų.

Vaidiname iki birželio mėnesio vidurio, salės pilnos – tai rodo gražų mūsų žiūrovų brandumą. Man tai didžiausias šio sezono džiaugsmas.

– Ką jums reiškia premjera?  

Premjera – didžiausia šventė. Tai yra darbo, kuriam susivienija visos teatro pajėgos, pabaiga. Ir spektaklio gimimo džiaugsmas. Visada norisi, kad ji būtų sėkminga. Tai siejasi su vidiniu meniniu išsipildymu, – kai stebint spektaklį sustoja laikas, kai po jo norisi mąstyti, apkabinti begaliniu talentu scenoje sužibėjusius ir mąstymo keliu tave nusivedusius kūrėjus. Kai spektaklis sužadina norą pabūti vienumoje, narplioti spektaklio kryžkeles ir minties mazgelius, kurie ugdo, švarina, skatina stiebtis link to, kas mus daro švaresnius pragmatėjančioje aplinkoje. Man premjera – ilgo, sunkaus, kartais per konfliktą gimusio, proceso apvainikavimas. Premjeros priverčia pasitikrinti. Smagu, kai pasiseka.  Žinia, kūryba yra rizikingas procesas, –  nesėkmės atveju, tenka priimti visą atsakomybę ir išlikti vidinį balansą išlaikančiu ir viltimi alsuojančiu vadovu. Reikia mokėti išanalizuoti nesėkmes, iš jų mokytis ir vėl iš naujo bandyti. Tai – Sifizo darbas.  Kiekvieną  kartą pradedame iš žemumų ir nežinome, kokie spinduliai pasitiks viršūnėje. Kūryba tuo ir žavi, nes pradėdami nuo balto lapo, vedini vilties, kad viskas pavyks, vis naujai ir naujai judame išvaikščiotais takais.

 

– Teatras gyvena  būsimomis premjeromis. Ką žiūrovai pamatys kitą sezoną?

Mūsų šūkis „istorija naujai“ virsta  į naują istoriją. Tai natūrali slinktis. Ateinančio kūrybinio sezono pirmajame pusmetyje akcentus dedame į jaunųjų režisierių pastatymus. Be galo įdomiai ir produktyviai visą mėnesį kūrybinės laboratorijos principu dirbo latvių komanda – režisierius Valters Sīlis, dramaturgas Jānis Balodis, scenografas Uģis Bērziņš ir mūsų teatro aktoriai, kurių premjeriniu spektakliu „Miškinis“ pradėsime sezoną.

Pasiruošimus pradeda režisierius Vidas Bareikis, kuris savo premjerą išleis per teatro 95 –ąjį gimtadienį, gruodžio 19-tą. Tai bus aktorinės misijos, prasmingos aktoriaus  kūrybos analizė šiandienoje, pasitelkiant V. Šekspyro pjesę „Hamletas“. Jaunųjų režisierių giją papildys režisierė ir dramaturgė Agnė Dilytė, kuri labai įdomiai ir novatoriškai pažvelgė į spektaklį vaikams. Bus ir daugiau naujų spektaklių, – nebūtina, visko išduoti?

-Jūs ne tik direktorius, bet ir aktorius. Kas dieną susiduriate su trupės klausimais. Kaip sekasi laviruoti, juk kaip niekas kitas gerai išmanote teatro virtuvę? 

Sėdėdamas administracinėje kėdėje pradedi gerai ir giliai suprasti aktoriaus profesijos pašaukimą ir misiją. Aktorystė – be galo graži tarnystė.

Man gaila, kad aš tolstu nuo kūrybos ir leidžiuosi praryjamas administracinio darbo. Kaip menininkas ir žmogus jaučiu vis didėjančią savo asmeninę tragediją. Neprojektuoju į ateitį savęs kaip vadovo, – tai nėra mano tikslas, bet dalyvaudamas kūrybiniame procese ir eidamas direktoriaus pareigas visada žaviuosi aktorių iniciatyva, žmogaus ir kūrėjo „šviežumu“, atsinaujinimu, nepriklausomai nuo amžiaus ir patirties. Šviežias kūrybinis alsavimas visada teikia daug žavesio. Liūdina, kai  kūrėjas uždaro langelius tam, pavadinkime, šviežiam orui, kuris jį vestų į nepažįstamas kūrybines erdves. Kūrėjas tampa stovinčiu vandeniu, besikartodamas išraiškos formomis ir save išstumdamas iš pirmųjų linijų. Vidurinioji linija yra saugi ramiam buvimui, bet pavojinga kūrybiškumui. Man norėtųsi, kad visi mūsų teatro aktoriai veržtųsi į pirmutines gretas.

Žavu, kad susirgus kolegai, kiti per porą dienų įeina į svarbius, atsakingus vaidmenis. Spektakliai nušvinta visai kitomis spalvomis. Tai paliudija, kaip mes  apsinešame laiko dulkėmis, kurios kūrėjus paverčia atlikėjais. Jau minėtas latvių režisierius V. Sīlis sudarė sąlygas aktoriams pasijusti režisieriaus kūrybos dalininkais, o ne tik jo sumanymo išpildytojais. Nagrinėdami ir aiškindamiesi latvio istoriją, kuris pabėgo iš Raudonosios armijos II Pasaulinio karo metais ir penkiasdešimt metų slėpėsi, kūrėjai atrado panašių istorijų Lietuvoje, vyko į susitikimus su partizanais, lankėsi vieno miško brolio gimtinėje. Iš to, ką pavyko surinkti, gims visų bendras produktas – pjesė ir spektkaklis.

Norėtųsi, kad aktorius visada būtų kūrėjas, o ne  atlikėjas, o jo kūrybiškumas  būtų tarsi neišsenkantis šaltinis, kuris režisierių priverstų pasitempti, o kūrybinis bendradarbiavimas vestų į netikėtus atradimus, į naujos teatrinės kalbos gimimą.

 

– Kaip manote, ar vyksta konkurencija tarp Kauno ir Lietuvos teatrų, ar vis dėlto visos scenos meno įstaigos atranda savo nišą? Kokie teatriniai įvykiai jus džiugina? 

Konkuruoti tarpusavyje yra gerai. Reikia stebėti, kas vyksta aplinkui. Kaipgi nesidžiaugti tuo, kas pozityvaus vyksta Lietuvos dramos teatruose? Norisi, kad  mūsų teatre būtų aukščiausio meninio lygio pastatymai. To linkiu visiems teatrams. Kuo stipresni būsime, tuo bus į ką lygiuotis. Konkurencija turi prasmę, jei gali augti. Labai smagu stebėti jaunus menininkus. Svarbu, kad šie atrastų savo kūrybinę nišą,  savo sceninę kalbą, kad  nebekartotų, ką jau atrado vyresnieji. Tam reikia talento, drąsos apginti savo nuomonę prieš mus „administratorius“, kurie linkę pasakyti „ne“ vietoj „prašau“.

Konkurencija padeda suvokti, kokie mes patys esame ir verčia pasitempti. Tokia konkurencija yra naudinga. Pamačius gerą spektaklį Latvijoje, Vokietijoje  ar kitur   apsėda mintis, kaip ir ką padaryti, kad pasiekti tokį lygį. Vien dramos nepakanka – svarbu, kad ir visa kūrybinė komanda būtų subrendusi tokiam mąstymui, tokiai kūrybinei raiškai. Itin  svarbus kiekvieno aktoriaus technikos universalumas, asmeninis pozityvumas. Kelionė lėta, bet ji vyksta.

 

– Lietuvoje vis dar stiprus repertuarinis teatras. Daugelis pastatymų rodomi keletą sezonų, –  suskaičiuotume ir tokių, kurie gyvuoja netgi dešimtimis. Ką manote apie ateities tendencijas?

Man knieti padaryti eksperimentą – paskelbti publikai, kad spektaklį vaidinsime intensyviai trisdešimt kartų padieniui –  ne daugiau. Mūsų publika gana vangi, bet čia turbūt mūsų problema, kad nesugebame, priversti žiūrovų kartu su kūrėjais laukti premjeros ir ją pamatyti kuo greičiau, kol viskas nauja, trapu ir taip jautru. Išsiugdė nuostata, „tegul įsivaidina“, „susibrandina spektaklis“… Mano minėtas eksperimentas – labai rizikingas. Kažin, ar po trečio spektaklio neišsigąstume tuščių salių. Juk žiūrovas nespėtų įsisavinti, kad tą mėnesį nepamatęs spektaklio, jo jau nebeišvys.

Teatro publika – ilgalaikio repertuaro gerbėja. Ir tai yra gerai, nes spektaklį pamato kelių kartų scenos meno gerbėjai. Manau, kad ilgalaikio repertuarinio teatro tradicija gyvuos dar ilgai.  Tai padeda ir teatro kūrybinės trupės brandai ir universalumui.

-Nūdienos teatras turi nemažai pastangų įdėti auginant publiką – lankytis teatre yra graži tradicija, bet ne visi ją įsiskiepiję. Tad tokiais skiepais jūsų manymu teatras turėtų pasirūpinti?

Ta linkme dirbame nuosekliai, esame susiformulavę tikslus, uždavinius bei veiksmus, kad edukacinė veikla vyktų nenutrūkstamai. Prie teatro veikia mokyklėlė „Mano teatras“. Joje pasišventusiai dirba aktorės Nijolė Lepeškaitė, Inesa Paliulytė ir kiti. Jeigu mums pavyks sutvarkyti Mažųjų scenų kiemelį, edukaciją teatru pavyktų išplėsti pagal amžiaus grupes. Su naująja Švietimo ir mokslo ministre Audrone Pitrėniene, Kultūros ministru Šarūnu Biručiu kalbame apie bendradarbiavimą, kad tai, ką mes kuriame ir darome būtų reikalinga ugdymo įstaigoms vykdant mokymo programas. Spektakliai galėtų tapti istorijos, literatūros, asmenybės ugdymo, etikos, kultūrinio sąmoningumo ugdymo pamokomis. Ne tik augintume žiūrovą, bet ir brandintume asmenybę, pilietį.

Taip pat kasmet rengiame festivalį vaikams ir jaunimui „Nerk į teatrą“. Yra ambicijų padaryti jį tarptautiniu. Norisi pamatyti save Pabaltijo ir kitų valstybių kontekste. Turime augti  kaip kūrėjai, gebantys dirbti su geriausiais režisieriais. Juk teatro pastatas suremontuotas, jis atitinka Nacionalinio teatro būtinam techniniam lygiui. Dabar reikia sustyguoti trupę ir technines grandis, kad išties būtumėme verti Nacionalinio teatro vardo. Šis rizikingas iššūkis mane ir sulaiko dar pabūti administracijos kėdėje.

Kalbino Jolanta Garnytė-Jadkauskienė, „Kauno diena“, 2015 06 06 

 

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Tobulejame kartu su

Skip to content