Nacionalinis Kauno dramos teatras

Mirgėjimas

  • Interaktyvus socialinių tinklų spektaklis

„Antigonė Sibire“ leisis į paskutinę kelionę

Nacionalinis Kauno dramos teatras šį sezoną užbaigs simboliškai – biželio 13 d., Gedulo ir vilties dienos išvakarėse, žiūrovus pakvies atsisveikinti su režisieriaus Jono Jurašo spektakliu „Antigonė Sibire“. Ši dramaturgės Aušros Marijos Sluckaitės parašyta inscenizacija pagal Jeano Anouilh Ilgojoje teatro salėje pirmą kartą buvo parodyta 2010 metų spalį.

Antigone spektaklis_20101005_0012

Donato Stankevičiaus nuotr.

„Mano vaizduotėje „Misija Sibiras” tapo reikšmingu išeities tašku spektakliui „Antigonė Sibire”, kuris, remdamasis Antikos mitu, turėtų priminti apie okupacijos metais mūsų tautos išgyventą pasirinkimo dilemą – prisitaikyti ar žūti už savo principus, apie kainą, kurią teko mokėti tiems, kurie buvo ištikimi savo idealams. Kaip Antigonė, kuriai teko sumokėti gyvybe už pasipriešinimą valdovo draudimui palaidoti išniekintą brolio kūną, taip ir ne viena lietuvė moteris išdrįso pažiūrėti mirčiai į akis, kad galėtų palaidoti, apraudoti savo vyrą, brolį, mylimąjį.“ – apie spektaklį pasakoja J. Jurašas.

Trejus sezonus gyvavęs spektaklis sutraukė įvairią publiką – skaudžiai sovietmečio realybės paliestus vyresniosios kartos žiūrovus bei istorine atmintimi susidomėjusį jaunimą. Drama susilaukė ir teatro profesionalų įvertinimo. Auksiniais scenos kryžiais apdovanoti aktoriai: pagrindinės herojės – Antigonės – vaidmens kūrėja Eglė Mikulionytė ir aktorius, dainininkas Mindaugas Jankauskas už Pažo vaidmenį. Padėkos „Fortūna“ už nuopelnus Lietuvos teatrui ir spektaklį „Antigonė Sibire“ įteikta režisieriui Jonui Jurašui.

Kviečiame prisiminti savo kelionę jau baigiančią „Antigonę Sibire“, žvelgiant į spektaklio nuotraukas bei skaitant kritikų atsiliepimų ištraukas. O dar nemačiusieji dramos turi paskutinį šansą jį išvysti jau birželio 13 d. 18 val. Bilietų ieškokite NKDT kasoje arba „Tiketoje” (www.tiketa.lt).

Donato Stankevičiaus nuotr.

„ANTIGONĖS SIBIRE” ATGARSIAI SPAUDOJE

„Jono Jurašo kūrybinė programa maximum primena paieškas kamertono, pagal kurį būtų galima taip suderinti tautos dvasinius „instrumentus“, kad neprarastume tapatumo, savimonės, savigarbos, neatsisakytume svajonių ir neišsigąstume savo dvejonių.”

Anelė Dvilinskaitė. “Už laisvę kurti ir dvejoti” // “Kultūros barai”, 2009, Nr. 12

___

„Jono Jurašo „Antigonė Sibire” – nepiktnaudžiaujantis perversiškais efektais, darniai sustyguotas režisieriaus meistro ranka, pagrįstas menine logika ir santūria jausmų tiesa, kalbantis apie žmogaus sielą ir egzistencijos prasmę, pilietiškai atviras, svarstantis apie mūsų pralaimėjimų ir pergalių priežastis, kai kam atrodo nuobodu, nepriimtinas.  N e p o s t m o d e r n u s.

…Buvo metas, kai visa Lietuva jautėsi Antigonė… Tiksliai parinkti žodžiai, įvaizdžiai, gestai ir garsai padeda pro visus kultūrinius sluoksnius prasimušti mūsų žemės balsui. Spektaklis byloja tuo balsu.

Gražina Mareckaitė. Sutrikusios pažiūros // Kultūros barai, 2010, Nr. 12

 

___

Šiuolaikinės dramos herojus jau geba sutrikdyti nusistovėjusią gyvenimo tvarką, pareikšti – aš esu, mano dra­matiški išgyvenimai yra verti meno kūrinio ir jūsų dėmesio, taip pat kaip ir daugybės salėje sėdinčių žiūrovų patirtys. Šiuolaikinis herojus ne tik tapatinasi, solidarizuojasi su teatro žiūrovais, bet ir daro įtaką auditori­jos sąmoningumui, iškeldamas idė­jas, kurios keičia požiūrį į dabarties visuomenę, šiuolaikinio žmogaus egzistenciją. Teatro publika su šiais veikėjais jaučia stipriausią emocinį ryšį, spektaklyje atskleistos patirtys sukrečia. Protagonisto ir antagonis­to konfliktų priartinimas prie žiūrovo patirties spektakliams suteikia aštrų šiandienos visuomenės kritikos skam­bėjimą. Simboliška, kad režisieriai Jonas Vaitkus ir Jonas Jurašas, sovie­tmečiu išdrįsę kelti publiką į kovą su totalitarine sistema, šiandienos verty­bių chaose modeliuoja aiškų vertybių pagrindą ir siekia sugrąžinti teatrui socialinio ir moralinio sąmoningumo ugdytojo misiją. Būtent šių režisierių pasirinktos pjesės ir pagal jas pastaty­ti spektakliai suteikia vilties, kad per du Nepriklausomos Lietuvos dešim­tmečius visuomenės gyvenimo nuoša­lėje buvęs teatras, kaip ir šiuolaikinis dramos herojus, ateina į visuomenės gyvenimo centrą.

Aušra Martišiūtė-Linartienė. Nepriklausomos Lietuvos drama // Lietuvos scena, 2011, Nr 3-4/24, psl. 60–66

 

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Tobulėjame kartu su

Skip to content