ANDERSENO GATVĖ kviečia į 100-ąjį spektaklį

Jau daugiau nei dešimt metų kartą per mėnesį Nacionalinio Kauno dramos teatro Ilgoji salė virsta Anderseno gatve. Sekmadienį garsaus danų rašytojo herojai scenoje pasirodys 100-ąjį kartą! Kartu su teatro profesionalais scenoje veikia ir visas būrys mažųjų artistų, teatro mokyklėlės „Mano teatras“ auklėtinių. Apie šio spektaklio unikalumą ir populiarumą pasakoja šio spektaklio sumanytoja, autorė, režisierė ir aktorė Inesa Paliulytė.

Spektaklį sukūrėte pagal  Hanso Kristiano Anderseno biografiją ir kūrybą. Galima numanyti, kad pati esate didelė šio rašytojo gerbėja?

Ne, Anderseno pasakos nebuvo mano mylimiausios. Bet jo skausminga vaikystė mane paskatino domėtis, iš kur gi tos pasakos, kaip tas kone beraštis žmogus tapo vienu žinomiausiu pasaulio pasakininku? Tiesą sakant, visada trokštu atskleisti vaikams, iš kur ateina kūrėjas, iš kokio šeimos, aplinkos, kas jį užgrūdino, paskatino kurti. Tai man yra svarbiausia.

Kuri šio autoriaus pasaka ar pasakos jums pačios gražiausios, mylimiausios?

Pasaka, kurios nežino Lietuvos skaitytojai – „Miegančių vaikų tvenkinys“. Danguje yra toks tvenkinys, kuriame snaudžia kūdikėliai, laukdami, kol žemėje tėveliai labai labai jų lauks… Ši pasaka atgimsta spektaklyje.

Daugiau nei du dešimtmečius dirbate pedagoginį darbą. Ar H. K. Anderseno kūryba yra žinoma mažiesiems? Ar tėveliai skaito šio autoriaus pasakas? 

Taip, teatro mokyklėlėje „Mano teatras“ vaikai yra smalsūs ir intelektualūs, jie skaito patys, o  nemokantiems skaityti, skaito tėveliai. Vaikai žino, kas yra Andersenas.

Kiek teatro mokyklėlės auklėtinių vaidina  spektaklyje „Anderseno gatvė“?

Apie aštuoniasdešimt. Tai nuostabūs vaikai,  fantastiški jų tėvai ir seneliai. Pagalvokit, šimtą kartų atvesti vaiką į spektaklį! Vaiką, kuris vaidins kūdikį, po kelių metų, ančiuką, vėliau princesę, žvirblį, skalbėją, galiausiai – sukčių siuvėją. Aš lenkiuosi mūsų vaikų tėveliams, jie – nuostabūs, jie tai daro dėl savo vaikų! Juk, ne paslaptis,  kad mūsų vaikai formuojasi kaip asmenybės ankstyvoje vaikystėje.

Turbūt nemažai jaunųjų aktorių „išaugo“ savo vaidmenis spektaklyje?

Naivu manyti, jog spektaklyje dešimt metų vaidina tie patys aktoriukai. Didysis Andersenas keitėsi penkis kartus,  vidurinysis – tris, o Karalaitė ant žirnio – keturis. Pirmasis mūsų princas augina du vaikus. Karta keičia kartą, tai natūralu, o smagiausia, kai buvę mokyklėlės auklėtiniai atveda į mokyklėlę savo vaikus.

Spektaklis rodomas 100-kartą. Jūsų, kaip kūrėjos nuomone, kame slypi šio spektaklio paslaptis?

Noriu kalbėti vaikui, jog jis nėra amžinas, jog amžina tik jo siela. Jis gimsta, auga ir miršta. Mirties akimirka, mano akimis, pati svarbiausia žmogaus gyvenime. Kaip tu gyvenai, dėl ko ir kam, tik tai nusako žmogaus gyvenimo prasmę. Teatro mokyklėlės „Mano teatras“ spektakliai – unikalus reiškinys, ne tik Nacionaliniame Kauno dramos teatro repertuare, bet ir Lietuvos mažųjų gyvenime. Kas paskaičiuos, kokios inspiracijos veda augančius kūrėjus, kas formuoja jų idealus: Andersenas, Korčiakas ar Lindgren. O paslapties nėra, yra meilė vaikui. Ir viskas. Meilė ir tikėjimas.

Parengė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė

Donato Stankevičiaus nuotraukos

Režisierė – Inesa Paliulytė, Scenografė ir kostiumų dailininkė – Kotryna Daujotaitė

Kompozitorius – Raigardas Tautkus, Choreografė – Rasa Magilaitė-Sviderskienė

Spektaklyje vaidina:  Nijolė Lepeškaitė, Tomas Erbrėderis, Daiva Rudokaitė, Inesa Paliulytė  ir

mokyklėlės „ Mano teatras“ auklėtinių nuo dviejų iki septyniolikos metų

PREMJERA – 2005 m. spalio 9, 29 d.

Ilgoji teatro salė šiame spektaklyje virsta gatve, kurioje vaikystės ir pasakų pasaulis džiugus ir nerūpestingas. Meilė, vienatvė, tikėjimas ir viltis apsigyvena pasakose ir istorijose. Močiutė Johana sako, kad kiekviename muilo burbule snaudžia pasaka… Tereikia ją pažadinti… „Bjaurusis ančiukas”, „Nauji karaliaus rūbai”, „Negimusių vaikų tvenkinys” ir kitos Anderseno pasakos yra įkvėptos jo paties gyvenimo.  Turbūt todėl jos sujungia mažus ir didelius, padeda suvokti didžiojo pasakoriaus pasaulį.