Nacionalinis Kauno dramos teatras

Aktoriui Algimantui Masiuliui atminti

Rugpjūčio 19 dieną sukako 10 metų nuo aktoriaus Algimanto Masiulio išėjimo į amžinybę. Ypatingos teatrinės disciplinos žmogus, profesijos fanatikas, Juozo Miltinio mokyklos mokinys, scenos džentelmenas, eruditas – begalė epitetų gaubė ir tebegaubia šią neeilinę teatro asmenybę.

Algimantas Masiulis karjerą pradėjo Panevėžio dramos teatre 1948 m. pas režisierių Juozą Miltinį. Kauno dramos teatrui atidavė 27 savo gyvenimo metus. Aktorius sukūrė daugiau nei 160 vaidmenų teatro scenoje, taip pat yra įsiamžinęs 104 filmuose. Paskutinysis jų – Vytauto V. Landsbergio „Kai aš buvau partizanas“ (2008 m.). Išleistos dvi knygos: Algimantas Masiulis „Tema: visada yra galimybė“ (2001) bei „A. Masiulis: siela po teotonų riterio šarvais“, kurią sudarė teatrologė Elvyra Markevičiūtė (2012). Teatro vaidmenis vardinti tektų be galo ilgai, o praleisti bent vieną – nepadoru, todėl verčiame gelstančius Nacionalinio Kauno dramos teatro archyve saugomų publikacijų puslapius, kuriuose liejasi A. Masiulio temperamentingos mintys apie santykį į aktoriaus profesiją.

„Kad ir kaip būtų keista, idealų teatrą visuomet mačiau tokį pat (tik gal jaunystėj – intuityviai). Teatras, man atrodo, turi būti pakylėtas, reiklus, einąs priekyje, mobilizuojantis, šviečiantis, šaukiantis, kaip fanfaros Bethoveno muzikoje. Nesuprantu žmonių, kurie teigia, jog teatras tik „pateikia klausimus“… Ne! Teatras turi aktyviai veikti, keisti žmogų, įrodyti jo klaidas, primesti savo požiūrį. Antraip – kas gi ta koncepcija?

Režisierius ieško atsakymų į pateiktus klausimus, turi įsitikinimus ir nori juos įdiegti. Man patinka metaforiškas teatras, mėgstu ryškią formą (už tai kadaise man net buvo priekaištaujama), tobulą išraišką, kaip kad būna geriausi I. Smoktunovskio, S. Petronaičio. D. Banionio, S. Lubšino vaidmenys. Visą gyvenimą nemėgau to „kaip išeis“, nemėgstu scenoje bambėjimo po nosim, sugungusių, nutukusių artistų, nemokančių dėvėti kostiumo, laikyti rankose skrybėlės. Artistas ir gyvenime, ir teatre turi būti pasitempęs, sportiškas, elegantiškas… Scenoje juk viskas turi būti surasta, iškentėta.

Iš Juozo Miltinio gavau tą savidiscipliną, pastovų individualų kūrybinio gyvenimo ritmą, kurio atkakliai laikausi iki šios dienos, kai kada net sukeldamas kitiems šypseną… (Gal todėl nesuprasdamas arba įtariai žiūriu į vadinamus „atsipalaidavimus“ gyvenime…). J. Miltinis nuolatos diegė smalsumą viskam, mokė stebėti gyvenimą, jo įvairumą ir kaitą (pabrėžiu – kaitą). Jokių nuolaidų savo silpnybėms, tikėjimas aktoriaus misija, nepasidavimas ciniškumui ir kabotizmui. Ką ir kalbėti – už daug ką jam esu dėkingas. Tačiau, kalbant sąžiningai, mūsų pasaulėjautos ir požiūriai ne visada sutapdavo, ir tai turėjo pasekmių…

Aš tuo panevėžietišku kraičiu naudojuos ir kine, ir Kauno scenoje. Neužmirštu, žinoma, vieno: viskas keičiasi, iš visko ir iš visų gali pasimokyti. Mano kelias pilnas klaidų ir nesėkmių, mane nuolat kankina įvairūs kompleksai: talento trūkumas, silpnas charakteris, drąsos stoka. Dėkingas esu žmonėms, jie man buvo palankūs. Gerai žinau, kad yra tokių, kurie manęs scenoje pakęsti negali.“

Masiulio mįslė: [režisierių pasisakymai apie Lietuvos teatro ir kino aktorių A. Masiulį: su jo pasisakymu apie aktoriaus misiją / užrašė ir prierašą parengė] / Audronė Girdzijauskaitė. — Iliustr. — Pasisakė: Gytis Lukšas, Borisas Galanteris, Gytis Padegimas, Algimantas Masiulis // Literatūra ir menas. — 1981, liepos 4, p. 11.

A. Strindberg„Kreditoriai“ (1981)

„Neduok Dieve būti artistu! Keikiau gyvenimą daugybę kartų, keikiau režisierius, keikiau savo likimą, savo pasirinkimą ir iš patirties žinau, kad dar ne kartą keiksiu, tačiau kitos išeities nėra, aš pripažįstu vienuoliškąją – čia Miltinio žodžiai – regulą, kuri jokiu būdu neeliminuoja pilnaverčio gyvenimo. Čia įeina bohema, kai buvome jaunesni, įeina ir paklydimai, chuliganizmas, aišku, ne smurtinis, o artistinis… Čia įeina visi gyvenimo elementai, bet reikia išsaugoti švarų, purvo ir dulkių nepaliestą tabernakulį. Jeigu tik dulkės prasiskverbs – baigta. Nors daug klaidų esu padaręs ir parklupęs buvau ne kartą, bet iš esmės tai regulos laikiausi ir laikysiuosi iki galo – aš ją išpažįstu. Kaip Šliogeris rašo apie Spenglerį, kad jo knygos sykiu yra jo autobiografija, taip – atleiskite už pretenziją, kiekvienas provincijos artistas pasakys, kad teatras yra jo gyvenimo būdas. (Aš manau, yra garbinga būti provincijos artistu, mes sudarome vadinamąją daugumą ir stengiamės tiksliai, laiku pamėtėti replikas žvaigždėms.) Bet jeigu pabandysi šį gyvenimo būdą radikaliai pakeisti – jei pamėginsi šiek tiek verstis prekyba, gamyba, kaip mums siūlė kai kurie reformatoriai atseit, Vakaruose artistas trejus ketverius metus dirbo kelneriu, po to eina į teatrą ir talentingai suvaidina bet kokį vaidmenį – visa tai itališkai kalbant yra čepucha, o prancūziškai – erunda. Po trejų metų kelneriavimo gal koks genijus netyčia ką vertingo ir suvaidins. Bet kaip sakė Stanislavskis, „mano knygos parašytos ne genijams, o aktoriams, kurie ir sudaro daugumą“. Aktorius turi kiekvieną dieną dirbti, jeigu teatras eina tuo keliu, kurį aktorius išpažįsta, ir jeigu teatrui vadovauja talentinga asmenybė, turinti savo meninę ideologiją.“

Jubiliejinis sezonas po krizės atsigavusiame teatre: pokalbis su Kauno dramos teatro režisieriumi Gyčiu Padegimu ir aktoriumi Algimantu Masiuliu /kalbėjosi Anelė Dvilinskaitė. —Kultūros barai. — 1995, Nr. 11, p. 39—40.

„Romulas didysis “ (1991)

„Aktorių ir režisierių konfliktas yra neišvengiamas, nes režisieriui reikia suvaldyti legioną aktorių, kartais pavartojant ir prievartines priemones. Be to, vieni aktoriai yra gabesni, kiti mažiau, vieni paslankesni, kiti mažiau, vieni labiau įsiklauso, stengiasi suprasti, o kiti impulsyviai iš karto atmeta viską, kad ir ką pasiūlytum. Gali kiek nori aiškinti, kad siena yra balta, o jis tvirtins, kad juoda, ir baigta. Taip pat yra ir režisierių, kurie jokiu būdu nesutiks, neturės kantrybės išklausyti aktoriaus aiškinimo, kad jis apsigalvojęs, iškentęs ir ilgai repetavęs priėjo prie išvados, kad reikia keisti tam tikrą sceną, kitaip konceptualiai ją spręsti. Ir prasideda tarpusavio trintis. Ir vienas, ir kitas kovoja. Tokiu atveju nereikia gilintis, kas kaltas.  Aš kai kada įsikarščiavęs pasakau, kad esu labai supykęs ant režisierių, bet, kai gerai pagalvoji, tai vienodai kalti ir vieni, ir kiti. Tiktai vienas dalykas nesikeičia – režisieriaus rankose vadelės, o mes, aktoriai, esame „arkliai“. Štai kur yra labai svarbus skirtumas, kuris mane žeidžia. Visą gyvenimą negaliu su tuo susitaikyti. Aš visą laiką noriu eiti su režisieriumi petys į petį. Kai kada to siekiu per kraują – ginčus, kautynes, pykčius, konfliktus. Labai gaila, kad tenka imtis tokių priemonių, ir būna labai džiugu, kai kartais pavyksta jų išvengti. Visą gyvenimą puoselėjau viltį rasti režisierių draugą, kuris mane suprastų, su kuriuo kartu dirbtume, kartu statytume. Matyt, tai iš tiesų donkichotiški norai, nes jų įgyvendinti, be kelių išimčių, niekaip nepavyksta. Ir dabar turiu pasirinkęs tris ar keturias nuostabias pjeses, o režisierių joms nėra. Žinau, kad jie vykdo savo planus ir visi aktoriai Lietuvoje seniai yra pastebėję, kad tarp režisierių vyksta varžybos: kuris labiau nustebins savo išradingumu – muzikos parinkimu, dekoracijų, mizanscenų originalumu, traktuočių netikėtumu. Vyksta nesibaigianti sportinė režisierių olimpiada, kurioje aktoriai pamiršti. Jie nostalgiškai prisimena tuos laikus, kai buvo labiau vertinami.

Man teko skaityti begales aktorių interviu ir prisiminimų, kuriuose aktoriai vis dėkoja ir dėkoja režisieriams. Nė karto neteko skaityti, kad koks nors režisierius padėkotų aktoriams. Pripažinkime šitą žiaurų realistinį faktą. Niekada neteko! Nė karto nė vienas režisierius nėra paklausęs, ką svajoju suvaidinti. Ar tai normalu? Vadinasi, manęs nelaiko kūrėju? Režisieriaus atsakomybė turi būti didesnė nei pastatyti spektaklį – jis turi žmogiškai jausti atsakomybę savo aktoriams, turi būti humaniškas, teisingas žmogus. Negalima elgtis kaip nori, niekas nedavė tokios teisės.“

Markevičiūtė E., Algimantas Masiulis:siela po teutonų riterio šarvais, Masiulis apie Masiulį: pokalbis 70 – mečio jubiliejui, Kaunas: Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2012, p. 22.

Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo nuotr.

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Tobulėjame kartu su

Skip to content