Nacionalinis Kauno dramos teatras

Mirgėjimas

  • Interaktyvus socialinių tinklų spektaklis

Aktoriaus kelias: nuo saldžios „Premjeros“ gundymo iki premjerų teatre (interviu)

Aktoriaus Sigito Šidlausko pavardė, veidas, balso intonacijos puikiai pažįstamos Kauno teatromanams. Jo kūrybinėje biografijoje – ilgas Nacionalinio Kauno dramos teatro veikalų sąrašas, tarp kurių – visi Gintaro Varno režisuoti spektakliai.

Pastarųjų sąraše – ir režisieriui Auksinį scenos kryžių pelnęs “Biografija: vaidinimas”, kuriame S.Šidlauskas suvaidino Režisierių. Vasaros atostogų išvakarėse – pokalbis su S.Šidlausku apie pasibaigusį sezoną, naujojo užmačias ir aktorystę apskritai.

– Prieš baigiantis sezonui, pavyko pamatyti populiarųjį “Aušros pažadą” (rež. Agnė Sunklodaitė), sukurtą pagal Romaino Gary autobiografinį romaną. Akivaizdu, tai – literatūrinis spektaklis, tad teksto – ypač daug, o juk šalia dar vaidinate dar visai naujame pagal Maxo Frischo pjesę pastatytame “Biografijoje: vaidinime” (rež. Gintaras Varnas), kuriame taip pat didelis vaidmuo. Maža to – šiuo metu repetuojate naujame spektaklyje, kurį išvysime jau rudenį. Visus vaidinimus lydi begalė teksto, o kur dar iš ankstesniųjų spektaklių, gal vis dėlto po kurio laiko tekstai iš atminties savotiškai išsitrina?

– Ne, visi tekstai lieka galvoje.

– Bet tai baisu.

– Ne, nebaisu, lygiai taip pat, kaip prisiminti tai, kas buvo prieš keletą metų.

– Savotiška pasyvioji atmintis? Bet prisiminimai – ne konkretūs tekstai ir jie praranda tikslumą, išsikraipo, subjektyvėja. “Aušros pažade” teksto – labai daug, be to, jis – spektaklio pagrindinis dėmuo. Šiais laikais atmintis ir taip užkrauta įvairiausių pasyvių, į atmintį nuolat besiveržiančių tekstų, pamirštame elementarius dalykus, nes atmintis tiesiog pergrūsta. Kaip su visu tuo susidoroja aktorius?

– Na, po truputį išmoksti. Aišku, būna ir taip, kad tenka iškalti tekstą, bet tai nėra geras kelias. Atsiranda pavojus, kad jis taip ir liks tik žodžių lavina. Kas kita, kai mokaisi su mizanscenomis, apmąstydamas. Kiekvienas naujas vaidmuo, tekstas – tai tarsi mokymasis vaikščioti iš naujo ir man patinka mokytis be skubos.

– Nebūna jaudinimosi būtent dėl teksto prieš spektaklį, nors gal aktoriai moka išsisukti?

– Aktorių yra įvairių, vieni išsisukti gali meistriškai, kitiems pagelbėja kolegos. Man buvo gal tik keletą kartų, kai staiga spektaklio metu atmintyje – tik baltas lapas. Bet jei grįžti savotišką žingsnį atgal, atmintis įsijungia savaime, čia jau psichologijos, neurologijos sritis. Atmintis susieta su mizanscenų automatizmu. Labai veikia ir muzika: tarkime, atrodo, kaip čia reikės vaidinti po atostogų ar po ilgesnes pertraukos, viduje tarsi tuščia, bet suskamba muzika, išgirsti partnerių balsus, intonacijas ir viskas sugrįžta į savo vietas. Įstrigęs tekstas – retos išimtys, ne kasdienybė. Taip dažniau nutinka, kai spektaklis vaidinamas retai. Apskritai visi spektakliai, kurie vaidinami dažniau, nori nenori tobulėja, vaidmenys išauga ir po kurio laiko suskamba tai, ko, pavyzdžiui, galbūt nebuvo premjeroje.

– Bet gali įvykti ir atvirkščiai – vaidmuo gali pradėti dilti, išsikvėpti.

– Žinoma, gali ir tai vyksta. Tenka pripažinti, kartais būna, kad jauti, jog ir ką tik gimęs spektaklis nekvėpuoja.

Ausros_pazadas_20141003_0185
Scena iš spektaklio “Aušros pažadas”
Visą Enrikos Striogaitės interviu skaitykite  www.kaunodiena.lt

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Tobulejame kartu su

Skip to content