Aktorės Nijolės Lepeškaitės jubiliejus
Rugpjūčio 3 dieną kino ir teatro aktorė, pedagogė Nijolė Lepeškaitė pasitiko gražią 70-mečio sukaktį. Jubiliejaus proga kolegos ir teatro kolektyvas aktorę pasveikino gimtojo teatro scenoje.
Aktorė Nijolė Ona Lepeškaitė gimė 1947 rugpjūčio 3 d. Zyplių kaime, Šakių rajone. 1964–1968 metais mokėsi Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, aktoriaus meistriškumo specialybės kurse. Baigusi studijas prieš 49-erius metus, rugpjūčio pabaigoje jauna artistė įsiliejo į Kauno dramos teatro trupę. Per šį laiką Nijolė Lepeškaitė sukūrė daugybę įsimintinų vaidmenų teatro scenoje ir kino aikštelėje. Kino žiūrovams ji puikiai žinoma kaip Kazytė iš režisieriaus Gyčio Lukšo filmo „Virto ąžuolai“ (1976), Ula – iš režisieriaus Almanto Grikevičiaus juostos „Sadūto tūto“ (1975) ir kitų. Kauno dramos teatro scenoje aktorė visomis talento spalvomis atsiskleidė kaip Nazi (M. Baidžijevo „Dvikova“), Ramunė (K. Sajos „Šventežeris“), Jurga (K. Borutos „Baltaragio malūnas“), Barbora Radvilaitė (J. Grušo „Barbora Radvilaitė“), Valentina (M. Roščino „Valentinas ir Valentina“), Alionka (M. Kolomijcevo „Žydrieji elniai“), Kristė (E. Vetemos „Rožynas“), Kaja (H. Ibseno „Statytojas Solnesas“), Voverė (V. Krėvės „Šarūnas“), Misis Veb (T. Wildlerio „Mūsų miestelis“), Valė (J. Razumovskajos „Artimiausieji žmonės“), Johanė Heiberg (P. U. Enkvisto „Iš sliekų gyvenimo“), Morta (B. Sruogos „Baisioji naktis“), Keitė Keler ( H. Millerio „Visi mano sūnūs“) ir daugelyje kitų. Daugelis Nijolės Lepeškaitės įkūnytų personažų – pasiaukojančios, beatodairiškai mylinčios ir dėl to kenčiančios moterys. Emocingumas, lyrizmas, įgimtas plastiškumas suteikė aktorės kuriamiems personažams subtilių, švelnių spalvų, kurios ne tik nuostabiai derėjo prie jos išskirtinio grožio, bet ir pasirodė neįtikėtinai atsparios laikui, lig šiol neišbluko iš vyresniosios kartos žiūrovų bei kritikų atminties.
Aktorei taip pat itin artima ir pedagoginė veikla – nuo 1999 m. vadovauja ir veda pamokėles vaikams teatro mokyklėlėje prie Nacionalinio Kauno dramos teatro „Mano teatras“. Ši mokyklėlė atlieka ypatingą misiją – supažindina vaikus su profesionaliu teatru bei jam būtinomis vertybėmis – atsakomybe, pagarba, susikaupimu ir nenusakomu kūrybos džiaugsmu. Mokyklėlės auklėtiniai turi unikalią galimybę vaidinti Nacionaliniame Kauno dramos teatre rodomuose spektakliuose drauge su profesionalais: „Anderseno gatvė“, „Liūdnas Dievas“, „Astrida“. Ne vienam mokyklėlės auklėtiniui aktorystės pradžiamokslis tapo profesija. „Man taip gera su savo auklėtiniais, jaučiuosi palaiminta. Jie visi atviri, pasipasakoja, ką jaučia. Džiaugiuosi, kad ateina į užsiėmimus anksčiau, nes jaučiasi, kaip namie“, – džiaugėsi aktorė.
Apsupta teatro bendruomenės, jubiliatė prisiminė epizodus iš teatro gastrolių, teatrą kaip šeimą ir priėmė sveikinimus. Padėkos raštą aktorei atsiuntė Seimo pirmininkas prof. Viktoras Pranckietis, kuriame akcentavo N. Lepeškaitės pedagoginę veiklą ir atsidavimą profesijai. Teatro vardu kolegę ir aktorę pasveikino generalinis teatro direktorius Egidijus Stancikas dėkodamas už skirtingomis emocijų spalvomis perteiktus moterų portretus, jaunajai kartai skiepijamą meilę scenos menui, artistinį išskirtinumą, kolegiškumą ir ištikimą atsidavimą savo širdies namams – teatrui. Sujaudinta aktorė nuoširdžiai dėkojo už dėmesį bei gražius žodžius ir prisipažino, kad teatras yra jos širdies namai. „Mano širdis yra ten, kur teatras. Kad ir kaip banaliai beskambėtų, ar ką kas besakytų, bet man taip yra“, – neslėpdama graudulio sakė aktorė.
Aktorė apdovanota „Fortūnos“ prizu už Ernos vaidmenį juodojoje komedijoje W. Schwabo „Prezidentės“ (1999) ir „Fortūnos“ diplomu už Keitės Keler vaidmenį spektaklyje A. Millerio „Visi mano sūnūs“ (2007). Šiuo metu N. Lepeškaitė vaidina Nacionalinio Kauno dramos teatro spektakliuose bei kuria vaidmenį būsimoje rudens premjeroje pagal Maurice Maeterlincko pjesę „Žydroji paukštė“ (rež. V. Martinaitis).
NKDT informacija
NKDT archyvo nuotraukos
