Aktorei ir režisierei Danutei Juronytei šiandien būtų sukakę 85
Lapkričio 14 dieną aktorė ir režisierė Danutė Juronytė (1933-2015) būtų minėjusi 85-ąjį gimtadienį. Veikiausiai jaukiai, su pačiais artimaisiais šeimos nariais, suspėdama priimti kolegų ir bičiulių sveikinimus. O šiandien ją prisimename kaip stiprią asmenybę ir menininkę, vertinusią žodį, vertybes, jautusią pagarbą profesijai, žiūrovams ir be galo mylėjusią žmones.
Ištrauka iš interviu su aktore, skirto jos 80-mečiui
Man tuo metu buvo 16 metų. Tik patekusi į studiją, sužinojau, kas yra tas teatras. Visi tuo metu stojusieji nelabai supratome, ką veiksime. Galvojome, gal teks pašokti ar pastovėti scenos pakraštyje… Tiesą sakant, buvome dar vaikai. Vadovas buvo labai griežtas ir reiklus. Gyvenome kaip vienuolyne. Mums drausdavo eiti į šokius, apie kavines nė kalbos nebuvo, – kiekvieną dieną vykdavo užsiėmimai. J. Miltinis skatino viskuo domėtis: kviesdavosi į namus ir rodydavo žinomų dailininkų darbų reprodukcijas, liepdavo skaityti knygas. Jis mums atrodė nepasiekiamas, didžiulis eruditas. Paskui prasidėjo pirmieji vaidmenys.<…>
Aš esu XX a. žmogus. Su nostalgija prisimenu senąjį teatrą, kuriame būdavo daug savų kampų. Atsimenu, kai į teatro aktorių poilsio kambarį ateidavo pasėdėti rašytojas Juozas Grušas, aktoriai Kazys Jurašiūnas, Juozas Laucius. Juos traukdavo pabūti tarp kolegų o dabar, net norint, nėra kur. Gerai, kad teatras atstatytas, bet aš mąstau, kaip ano amžiaus žmogus. <…>
Džiugina, kad teatras gyvas, kad dirba jauni žmonės, bando jėgas jaunieji režisieriai. Gal praeis noras ieškoti naujovių ir jie apsistos prie amžinųjų vertybių? Kaip sakydavo J.Miltinis: „Mene ieškokite ne naujo, bet amžino.“ Gyvenimas eina į priekį.
Visas interviu: „Aktorė D. Juronytė: moters žydėjimas teatre trumpas“, 2013 11 16, „Kauno diena“
Danutę Juronytę prisimena anūkės Kristina ir Eglė Lukšaitės
Mamutė buvo šeimos valdymo centras. Ji suspėdavo pasirūpinti anūkais, namais, vaidindavo ir pjesę parašydavo. Viskas jai klojosi savaime. Niekada nematė jos palūžusios, nors buvo sunkių akimirkų. Aktorė visada per gyvenimą ėjo iškelta galva. „Stiprybės etalonas. Netgi nepasiekiamas. Kartais norėdavosi suprasti, kas jos viduje vyksta. Jeigu kildavo rūpesčių, būdavo sunki situacija, ji mokydavo: „Galvą aukštyn, nenusileisk iki to. Žinok, kur tu eini“, – sako Eglė. O Kristina priduria: „Būt kaip rėtis, tegul praeina pro tave.“ Jie abu kaip kolonos. Ir mamutė, ir senelis. Už kiekvieno glausdavomės savaip“, – viena kitai antrina seserys.
Iš kur toji jų išmintis ir stiprybė? Veikiausiai atėjusi ir brandinta dar nuo vaikystės. Danutė Juronytė, tėvui palikus šeimą, rūpinosi dviem jaunesniais broliais. Jeigu vienas greičiau suvalgydavo savo ir brolio duoną, atiduodavo savąją alkanajam. „Toji programa jai liko visam gyvenimui. Ji – ta, kuri atsako, aukojasi gelbėtoja. Tai netgi lėmė jos vaidmenis. O jie buvo sudėtingi“, – svarsto Kristina. L. Zelčius taip pat augo didelėje šeimoje. Abu pažino nepriteklių, sunkumus, bet turėjo svajonių ir atrado teatrą. O kokia romantiška judviejų pažinties istorija Panevėžio teatre! „Kai seneliai draugavo, važinėdavo vienas pas kitą į pasimatymus. Mamutė eidavo pas režisierių Juozą Miltinį prašyti leidimo išvažiuoti į Kauną. Tas klausdavo: „Kuris paskutinis važiavo? Jis? Gerai, dabar tavo eilė“ ir išleisdavo, – juokiasi Eglė.
Visą pokalbį rasite šeštadienio, lapkričio 17 dienos, „Kauno dienos“ numeryje
Aktorės kūrybinis kelias
Gimė 1933 m. Kaune. Per karą su šeima gyveno Vilniuje, po to persikėlė į Panevėžį. 1949 m. įstojo į Panevėžio teatro dramos studiją. Nuo 1951 m. dirbo Panevėžio dramos teatre, o nuo 1954 m. dirbo Nacionalinio Kauno dramos teatro aktore, režisiere.
Danutė Juronytė dirbo su daugybe režisierių: H.Vancevičiumi, J.Jurašu. J.Vaitkumi, G.Padegimu ir kitais. Įsimintiniausi vaidmenys: Helia „Ponios Dulskos moralė“ (1955 m.), Aucė „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ (1956 m.), Kristina spektaklyje „Herkus Mantas“ (1957 m.), motina Keit – „Visi mano sūnūs“ (1962 m.), Magdalena – „Bernardos Albos namai“ (1964 m.), Goda – „Kaimas kryžkelėje“ (1965 m.), Marija Bežat – „Moljeras“ (1968 m.), Aura „Šventežeryje“ (1970 m.), Rožė Kumpytė – „Dobilėlis penkialapis“ (1973 m.), Aleksandra – „Švitrigaila“ (1975 m.), Sofija – „Paskutinieji“ (1978 m.).
Kauno dramos teatre pastatė spektaklius: Inger Hagerup „Stiklinė arbatos su citrina“ (2009), Juhan Smuul „Svečiuose pas pulkininko našlę“ (2005), „Randor Kvit, arba Kas gudresnis“ (1998), Aldona Liobytė „Meškos trobelė“ (1998), Birutės Pukelevičiūtės „Dar kartą atsigręžiu“ (1996).
Aktorė žiūrovams gerai pažįstama iš kino filmų ir televizijos spektaklių. Dar ir šiandien daugelis prisimena Angelę iš filmo „Birželis – vasaros pradžia“ (rež. R.Vabalas, 1969 m.), Konstanciją – „Tadas Blinda“ (B.Bratkauskas, 1972 m.), Rūtą „Suaugusiųjų žaidimai“ (rež. A.Kundelis, 1967 m.), Kalvaitienę „Žentas“ (rež. M.Karklelis, 1976 m.). Aktorė įkūnijo ne vieną įsimintiną televizijos serialų heroję – Sofi „Būkit kaip saulė“ (rež. M.Jevodokimovas, 1985 m.), Karalienę „Vilius Karalius“ (rež. V.Bačiulis, 1985 m). Drauge su vyru Leonardu Zelčiumi nuo 1993 iki 2000 m. septynias vasaras filmavosi gerai žinomame televizijos seriale „Giminės“.
80 metų jubiliejaus proga menininkė buvo apdovanota aukščiausiu Lietuvos kultūros ministerijos apdovanojimu — žvaigžde „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
Nacionalinio Kauno dramos teatro informacija
Teatro archyvo ir aktorės šeimos archyvo nuotraukos
