Aktorė Nijolė Lepeškaitė: mano širdis ten, kur teatras
Pasibaigus teatralų vasaros atostogoms, kino ir teatro aktorė, pedagogė Nijolė Lepeškaitė rugpjūčio 3 dieną minės gražią 70-ies metų sukaktį. Nors ir vengusi didelio sambrūzdžio, žinoma aktorė paskutines atostogų dienas skyrė interviu įvairiems leidiniams.
Šiųmetę vasarą aktorė prisipažino daugiausiai leidusi sodyboje Dzūkijoje prie Druskininkų, tik užklupus lietui ir pradėjus trankytis perkūnui, su vyru, aktoriumi ir režisieriumi Viktoru Valašinu, grįždavę į butą Kaune. „Labai smagu, kad turime tokį išbėgimą. Mes karaliaujam miške, tarp grybų. Dar šiemet jų nėra, o pernai tik apeidavau aplink trobas – ir jau su glėbiu baravykų. Labai ten gera, paukščiai gieda – tikri koncertai. Ten atsigaunu nuo visų miesto triukšmų, kartais net per didelė ta tyla – norisi, kad kažkas sukrebždėtų“, – vasaros įspūdžiais dalinosi aktorė. N. Lepeškaitė neatskleidė, kaip ketina minėti jubiliejų, tik prasitarė, kad sūnus Darius su šeima nudžiugino malonia dovana savaitgaliui Birštone, o be to, didelėms iškilmėms laiko neturinti – pirmąją rugpjūčio savaitę prasideda pagal Maurice Maeterlincko pjesę „Žydroji paukštė“ statomo spektaklio repeticijos, kuriame ji kuria vaidmenį. Be to, pedagoginei veiklai daug metų paskyrusi aktorė su nekantrumu laukia naujų teatro mokyklėlės „Mano teatras“ lankytojų, kurių priėmimas vyks rugsėjo 6-ąją, – jai vadovauja ir veda užsiėmimus nuo 1999 m. „Labai laukiame vaikučių nuo dvejų metų ir vyresnių. Man taip gera su savo auklėtiniais, jaučiuosi palaiminta. Jie visi atviri, pasipasakoja, ką jaučia. Džiaugiuosi, kad ateina į užsiėmimus anksčiau, nes jaučiasi, kaip namie. Šiais metais vienas mūsų vaikinas įstojo į šokio kursą Muzikos akademijoje, o mergaitė – į Kinematografijos institutą Maskvoje“, – džiaugėsi aktorė.
Nuoširdžiai linkite sėkmės savo auklėtiniams, nes puikiai žinote, kad tų, kurie pasirinko teatralo kelią, ypač svečioje šalyje, bus nelengva. Kokie buvo jūsų studijų metai?
Mes gyvenome labai skurdžiai, mano kursas ypatingai, nes dauguma buvo iš kaimo. Bet, kai nebuvome išlepę, tad nesiskundėme. Išsivirdavome makaronų vandenyje ir būdavo sotu, o ir laiko nebuvo galvoti apie maistą – aštuntą paskaitos prasidėdavo, dvyliktą grįždavome į bendrabutį. Sunkiau būdavo pasipuošti, nes tekdavo koncertus vesti gamyklose, įstaigose. Pamenu įsigijau tokį juodą kostiumėlį, tai visos kambario draugė juo pasidalinome. Taip ir gyvenome, o kai gavau pirmąją algą už vaidmenį kine dar trečiame kurse, 50 rublių, nusipirkau batus; baltus itališkus už 30 rublių. Taip jais džiaugiausi. Dar gaudavome siuntinių iš tėvų, parsinešdavome iš pašto dėžutes su kvepiančiomis dešromis, sodo obuoliais…
O kaip atsidūrėte Kauno dramos teatre: rinkotės pati ar jus pasirinko?
Kai liko pusė metų mokytis, jau žinojau, kad mane kviečia į Kauno dramos teatrą. Režisierius Jonas Jurašas matė mano darbų ir pakvietė, tik niekam tada nesakiau. Tuo metu mano likimas klostėsi labai gerai. Kvietė Gaidys (režisierius Povilas Gaidys – aut. past.) į Klaipėdą, Karklelis į Šiaulius (režisierius Mamertas Karklelis – aut. past.), ir į Vilniaus akademinį teatrą kvietė, bet pasirinkau Kauną. Ar gerai padariau, nežinau. Yra kaip yra. Į teatrą atėjome kartu su vyru, o tai irgi buvo svarbu. Susituokėme paskutiniame kurse. Buvom pirmieji, nes neleisdavo konservatorijoje tuoktis. Sakydavo: arba teatras, arba šeima. Buvo iškili Spalio revoliucijos minėjimo data, dėstytoja pažadėjo mus, jaunuosius, išleisti tuoktis, o bendrakursių pamergių – ne. Paskui nusileido. Pirmasis mūsų bendras spektaklis Kaune buvo „Dvikova“. Tiesa, praėjus metams mano kurso vadovė Vaišytė (Irena Vaišytė – aut. past.) kalbino važiuoti į Vilnių, bet tuomet Jonas Jurašas skyrė vaidmenį „Šventežeryje“ ir pasilikau.
Kadras iš kino filmo „Saduto tūto“ (1975)
Vaidinote teatre ir filmavotės kine. Kaip sekėsi suderinti šias veiklas?
Man nebuvo sunku derinti, filmuodavomės dažniausiai vasarą. Gal kai Jurašas pradėjo repetuoti „Barborą Radvilaitę“ ir numatė man Barboros vaidmenį kartu su Rūta Staliliūnaite, reikėjo eiti režisieriaus prašyti, kad leistų išvažiuoti. O kai pradėjau vaidinti spektaklyje, Jurašo nebebuvo, mane įvedė aktorius Leonarda Zelčius. Ilgai buvo rodomas šis spektaklis… Ne tik Kaune bet ir Vilniuje. Anksčiau beveik visi turėjome dublerius. Keisdavomės ir „Barboroje Radvilaitėje“,
Dublerystė yra sudėtingas dalykas, tokie nenusakomi jausmai. Man dėl ir patikdavo kinas, kad esi vienintelis vaidmens kūrėjas. Dar nelengvas ir staiga įsijausti į vaidmenį – būna, kad tenka staiga įsijungti, nes aktorius suserga. Kai „Baltaragio malūne“ Rūta Staliliūnaitė nusprendė nebevaidinti Jurgos, o spektaklis dar buvo labai lankomas, tai teko man. Aš net naktimis sapnuodavau, kad neatsimenu teksto.
Aktorius paprastai yra tas žmogus, kuris nerimsta negavęs darbo – naujo vaidmens. O jums tas alkis pažįstamas?
Mano tėtis sakydavo: „Vaikai, ko jūs pergyvenate – algą gaunate, geriau ir būti negali!“. Tačiau tada ši profesija netenka prasmės. Labai skausminga profesija, nes negali pasirinkti. Ateini prie skelbimų lentos, kur kabo vaidmenų paskirstymai, o tavo pavardės nėra. Kita kartą – vėl nėra. Tada pradedi galvoti, o gal jau nieko ir nebus? Imiesi literatūros skaitymų, monospektaklių, kad išlaikytum profesinę formą. O to pasitenkinimo, kurį patirtum suvaidinęs gerą spektaklį, ir nėra. Man buvo labai sunkus periodas, kai Jurašas antrąkart išėjo iš teatro, vaidinau tik seniau pastatytuose spektakliuose. Tada man paskambino direktorė iš vienos mokyklos ir pasiūlė dirbti teatro mokytoja. Su vaikais dirbau nuo pat atėjimo į teatrą, tačiau teatro pamokos mokykloje! Net nelabai supratau, kaip tai bus. Nuėjau ir dirbau 10 metų. Man ta veikla buvo kaip išsigelbėjimas nuo nedarbo teatre. Paskui teatro vadovas V. Bartulis pasiūlė įkurti teatro mokyklėlę. Vėl buvo stimulas eiti į priekį. Po truputį, po trupinėlį, taip ir susirenki, žiūri, kad kažką padarei.
D. Lipskeriovas „Jelena ir Šturmanas“ (2010). Šeimyninis duetas
„Dvikova“ (1968). Pirmasis spektaklis Kauno dramos teatre
Scenoje su Viktoru Valašinu teko susidurti ne tik kaip su kolega, bet ir režisieriumi.
Taip. Menininkų namuose jis statė Bergmano „Paskutinį kavalierių“. Vaidinom su Rūta Staliliūnaite. Labai mus lankė žiūrovai. Kauno dramos teatre jis statė J. Griciaus „Palangą“, „Žiemos sodą“. Kartu vaidinome „Dvikovoje“, „Jelenoje ir Šturmane“, o „Rožyne“ – vyrą ir žmoną. Mūsų sūnus Dariukas dar būdamas mažiukas per gastroles žiūrėjo tą spektaklį, paskui liūdnas atėjo ir sakė man: „Mama, gal tu taip labai tėčio nebark“ (juokiasi). Man nebuvo sunku dirbti su vyru. Gal lengviau pasakyti „ne“, pasiginčyti, jeigu matai, kad kažkas netinka.
Žiūrovai ir režisieriai jums paprastai skirdavo romantiškus, melodramatiškus vaidmenis, bet yra tekę jus matyti ir juodojo humoro pjesėje W. Schwabo „Prezidentės“, kur jūs įkūnijote valytoją Erną. Ne vienas žiūrovas, nusipirkę bilietą į šį spektaklį, tikėjosi kitokių prezidenčių.
Čia buvo iššūkis ir mums, ir teatrui, ir žiūrovams. Atėjau, kai jau repeticijos su režisieriumi iš Austrijos buvo prasidėję. Kai perskaičiau net aiktelėjau, – vieną iš herojų kitos dvi draugės net nužudo finale. Paskui pradėjau galvoti, kad čia tokia medžiaga, toks personažas gali būti. Buvo smagu repetuoti paprastą valytojų gyvenimą. Už tą vaidmenį gavau „Fortūną“.
Nuo rugsėjo vėl pasinersite į mokyklėlės veiklą, sugrįš besimokiusieji, ateis naujokėliai.
Mokyklėlėje dirbu su 10-15 metų vaikais. Darome visokius pratimus, kuriame etiudus. Giriu vaikus, skatinu. Ieškome temų etiudams. Mokyklėlės vaikai labai išprusę, ypač, kurie lanko nuo dvejų metukų. Aš pati tiek nesugalvočiau, kiek jie prisigalvoja. Ateina ir vaikų, kurie labai toli nuo meno, bet visą laiką džiaugiamės, kad jie po truputį pradeda suprasti, kas tai yra teatro menas. Norisi, kad jis atėjęs į teatrą galėtų suprasti, kaip ten vyksta, kad tai nėra lengva. Mūsiškiai labai laukia išėjimų į sceną, turime tris scenoje rodomus spektaklius: „Anderseno gatvė“, „Astrida“, „Liūdnas Dievas“. Vaikai kartais skundžiasi, kad spektaklyje „Liūdnas Dievas“ jie nieko neveikia. Tada aiškinamės, koks svarbus tas jų buvimas, nes jie vaidina vaikų namų auklėtinius. Didžiausias jų darbas yra būti ramiai, suprasti, kas vyksta. Jiems labai patinka blynų scena, nes Nijolė kepa skanius blynus, netgi vyksta konkurencija, kas joje vaidins (juokiasi). Pasimokę vaikai atsikrato kompleksų, jie supranta, kad kažką sugeba, gali būti scenoje. Viena bėda, kad jie labai greitai auga, bijau, kad per vasarą Mažylis iš spektaklio „Astrida“ nebūtų praaugęs Karlsoną.
Spektaklis „Liūdnas Dievas“ (2008)
Visas jūsų gyvenimas susijęs su teatru. Išoriškai jis labai pasikeitė, bet vidinė aura galbūt išliko?
Yra toks serialas „Namai, kur širdis“. Ir mano širdis yra ten, kur teatras. Jis man kaip antrieji namai. Kad ir ką kas besakytų, bet artisto vidus teatre, viską, ką turi geriausio, palieki ten. Dabar daug išsibarstymo, vieni ten, kiti ten, o mes, ar ruduo ar vasara, būdavome kartu. Per gastroles kartu gyvenome, valgėme, daug kalbėdavomės, žmonės pasidarydavo artimi. Man labai trūksta visų tų, kurie išėjo, nes pusės žmonių, su kuriais atėjusi dirbau teatre, jau nėra. Grimavausi su Smetonos laikų artiste Antanina Vainiūnaite, kartu vaidinome spektaklyje „Valentinas ir Valentina“. Pamenu jos elegantišką laikyseną. Dabar jau pradedu pažinti teatre dirbančius jaunus žmones, nes kartu repetuojame „Žydrojoje paukštėje“. Po „Hamleto“ padėkojau už spektaklį pagrindiniam aktoriui, o jis greičiausiai ir nepažino manęs. Esu jau kita karta, visi gyvenimai nugyventi ir rolės suvaidintos. Manęs klausia: „Kokį vaidmenį dar norėtumėte suvaidinti?“. To, ką norėčiau, aš jau negaliu vaidinti, o kai pagalvoji – daug suvaidinau per savo artistinius metus…
Jolantos Garnytės-Jadkauskienės tekstas
Titulinė Akvilės Snarkienės nuotrauka („Kauno diena“)
„Visi mano sūnūs“ (2007)
Apie aktorę:
Nijolė Ona Lepeškaitė gimė 1947 rugpjūčio 3 d. Zyplių kaime, Šakių rajone. 1964–1968 metais mokėsi Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, Aktoriaus meistriškumo specialybės kurse. Baigusi mokslus 1968 metais pradėjo dirbti aktore tuomečiame Kauno valstybiniame dramos teatre. Svarbiausi vaidmenys:
2010 Jelena. Dmitrij Lipskerov. „Jelena ir Šturmanas“. Režisierius Paciukas Sergėjus.
2008 Auklė. Pagal J. Korčako biografiją. „Liūdnas Dievas“. Režisierė Inesa Paliulytė
2007 Keitė Keler. Arthuras Milleris. „Visi mano sūnūs“. Režisierius Jonas Vaitkus
1991 Liucija Bejard. Thorntonas Wilderis. „Ilga Kalėdų vakarienė“. Režisierius Gytis Padegimas
1982 Misis Veb. Thorntonas Wilderis. „Mūsų miestelis“. Režisierius Gytis Padegimas
1982 Marija Uljanova. Michailas Šatrovas. „Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje“. Režisierius Jonas Vaitkus
1980 Voverė. Vincas Krėvė. „Šarūnas“. Režisierius Jonas Vaitkus
1980 Kaja. Henrikas Ibsenas. „Statytojas Solnesas“. Režisierius Jonas Vaitkus
1978 Mara. Enno Vetemaa. „Rožynas“. Režisierius Ivanas Petrovas
1972 Barbora Radvilaitė. Juozas Grušas. „Barbora Radvilaitė“. Režisierius Jonas Jurašas
1972 Valentina. Michailas Roščinas. Valentinas ir Valentina. Režisierius Leonidas Lurjė
1968 Nazi. Maratas Baidžijevas. Dvikova. Režisierius Jonas Jurašas
Vaidmenys Lietuvos, Latvijos, Estijos ir kitų šalių televizijos ir kino filmuose:
2014 m.Aldona. Meilė kaip mėnulis. Režisierius Kęstutis Jakštas, LTV
2008 m. Monika. Moterys meluoja geriau. Režisierius Raimundas Banionis, TV3
1994-1998 Irena. Kriminalinės istorijos. Režisierius Viktoras Valašinas, Kauno TV
1988 Valentinos motina. Valentina. Režisierius Vidas Bačiulis, LTV
1986 Bežiurstienė. Palanga. Režisierius Mamertas Karklelis, LTV
1982 Meri. Medaus mėnuo Amerikoje. Režisierius Jonas Vaitkus, LKS
1976 Kazytė. Virto ąžuolai. Režisierius Gytis Lukšas, LKS
1975 Jūratė. Nerami rudens diena. Režisierius Algimantas Kundelis, LKS
1975 Ula. Saduto tūto. Režisierius Almantas Grikevičius
1973 Alė. Ties riba. Režisierius Raimundas Vabalas, LKS
1971 Lizu. Vėtrų krantas. Režisierius Kalljo Kyysk, Talinfilm
1969 Rožytė. Akmuo ant akmens. Režisierius Raimundas Vabalas, LKS
1968 Aldona. Suaugusių žmonių žaidimai. Režisierius Algimantas Kundelis, LKS
Apdovanojimai:
2007 – „Fortūnos“ diplomas už Keitės Keler vaidmenį A. Millerio „Visi mano sūnūs“
1999 – „Fortūna“ už Ernos vaidmenį W. Schwabo „Prezidentės“
