Nacionalinis Kauno dramos teatras

Mirgėjimas

  • Interaktyvus socialinių tinklų spektaklis

Aktorė J. Maskoliūnaitė: kurti vaidmenį – it per kančią siekti nušvitimo (interviu)

Teatro pasaulis apipintas įvairiausiais stereotipais, mitais ir legendomis, kurios keliauja iš lūpų į lūpas. Šiandieninio gyvenimo tempas diktuoja savas sąlygas, bet visuomenėje menininko įvaizdis vis dar yra lydimas įvairiausių epitetų ir palyginimų. Šį sezoną Nacionaliniame Kauno dramos teatre pradėjusią dirbti jaunosios kartos aktorę Jurgitą Maskoliūnaitę kalbinome apie teatrą, stereotipus ir kitus labai nepaprastai paprastus dalykus.

– Kaip įsivaizduoji, kas yra aktorius?

– Žadėjai, kad nebus sudėtingų klausimų… Tai ir profesija, ir sveikas požiūris į tai, ką darai. Žinoma, dar yra pašaukimas, motyvacija, mažai pinigų. Šiandien man tai ir yra aktorius.

– Kas yra pašaukimas, apie kurį dažnai girdime kalbėdami apie menininkus? Kas tave pašaukė į teatrą?

– Mane pašaukė galimybė kalbėtis su daugybe žmonių įvairiausiomis temomis, prisidengiant kažkuo kitu. Mokykloje neidavo dažnai išsakyti savo minčių svarbiomis temomis, tiesiog nerasdavau tam tinkamų būdų ir žodžių, o teatre pajutau galimybę perteikti viską, ką galvoju ir kaip galvoju.

– Kas nutinka, jei spektaklis tavęs nedomina, o tu teatre, kaip sakai, dėl galimybės nešti žinutę žiūrovams, ar ji teikia malonumą?

– Manau, aktorius turi teisę ir galimybę atrasti spektaklyje, ką jis nori pasakyti, kokią tą žinią nešti. Bet jei ten nieko nėra, tegul geriau atsisako. Galų gale, gali pabandyti daryti, ieškoti ir žinutės supratimas gal ateis po penkerių metų…

– Aktorius – profesija ar gyvenimo būdas?

– Persekioja ta profesija mane net ir laisvu mano laiku, bet mokinuosi atsiriboti nuo jos, kad ji kuo labiau supanašėtų su paprastai suvokiamu darbo režimu. Stengiuosi, kad mano darbas nebūtų apsėdimas. Norėčiau, kad tai būtų tiesiog mano darbas.

„Iš kūno ir kraujo”

– Aktoriai, kalbėdami apie savo darbą, dažnai kitas profesijas apibūdina žodžiu “normalus” darbas. Tai norisi tavęs paklausti, kiek aktorius yra “normalus”?

– Aš labai tikiuosi, kad visiškai… Aktoriai žaismingi. Per Repeticijas yra daug visokiausių žaidimo formų, gal dėl tos žaismės mes save laikome kitokiais, bet mes tikrai esame normalūs. Aš taip tikiuosi (juokiasi).

– Jei teatre neliktų tos žaismės, gal tada aktorius supanašėtų su biuro darbuotoju?

– Gal. Ta žaismė, galbūt, labiau įpareigoja būti laisvesniems, drąsesniems. Darbo grafiko keistumas ir pastovus mokymasis iškreipia mūsų normalumą. Svarbiausia, kas mus išskiria iš kitų, yra tai, kad nėra aiškių nurodymų kaip dirbti. Nėra programos, kuri padės vaidinti. Žinoma, visuomet yra nežinia, kas bus po to…

– Kalbama, kad teatras laužo asmenines aktoriaus ribas, jo įsitikinimus. Ar esi pasiekus savo ribą, kurios neperlipai?

– Esu. Aš tikrai nevaidinčiau nuoga. Man šiuo metu teatre pritrūksta argumentų, kodėl aktoriai turi būti nuogi.

– Ar nemanai, kad tai užsilikęs bandymas šokiruoti publiką nuogu kūnu?

– Nuogas kūnas nebėra kažkoks dalykas, kuris stebina žmones šiais laikais. Bet, manau, kiekvienas aktorius turi turėti teisę pasirinkti, ar jis nori būti nuogas, nepriklausomai nuo darbo.

– Kaip pati prisijaukini vaidmenis, kas padeda juos perprasti?

– Filmai. Nes filmas padeda susikurti tos geros vaidybos poveikį, užsikreti noru padaryti taip gerai savo personažą, kad žmogus galėtų pasijusti taip, kaip aš pasijutau žiūrėdama filmą, kuris mane paveikė.

– Kokios asmenybės tave įkvepia?

– Bijau minėti pavardes. Atrodo, spektaklyje pamatai aktorių, ten jis pasirodo vienoks, o pabendravus už scenos ribų – kitoks, ta susikurta iliuzija subliūkšta ir supranti, kad nebenori iš jo semtis nieko. Šiaip man tikrai labai patinka Algirdas Latėnas.

„Vaiduokliška ekskursija“

– Koks teatras tau patinka?

– Man patinka teatras. Tiesiog teatras. Stengiuosi pamatyti viską. Bet labiausiai žavi maišytų žanrų ir raiškos priemonių teatras. Pavyzdžiu galėtų būti Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis “Lokis”, bet man ten buvo per daug garsu…

– Aktoriai dažnai kalba, kad labai smagu jausti vaidmens kūrimo kančią. Jei grįžtume prie termino “normalu”, tai kas tokio “normalaus” yra kankintis ir dar mėgautis kančia?

– Tada ir pradedi galvoti per tą kančią, kaip čia padaryti tą vaidmenį, stebi aplinką, ir smagu, nes žinai, kad vieną dieną ateis nušvitimas. Čia kaip sporte, tu kankiniesi treniruodamasis tam, kad laimėtum rungtynes.

– Nesigaili sprendimo tapti aktore?

– Visiškai. Man labai patinka tai, ką aš darau. Man gera atsikelti ryte ir žinoti, kad aš aktorė.

– Pažaiskime. Aš užduosiu tau kelis klausimus su variantais, o tau teks greitai ir argumentuotai pasirinkti. Amplua ar klišė?

– Klišė, nes jos kartais labai juokingos ir geros.

„Bestuburiada”

– Komedija ar tragedija?

– Komedija, nes kiekvienoje tragedijoje yra komedijos.

– Jaunas personažas ar senas?

– Šiandien – jaunas personažas.

– Režisierius: diktatorius, ar suteikiantis visišką laisvę?

– Suteikiantis visišką laisvę, nes tada nebijai kurti, eksperimentuoti.

– Kamerinė aplinka ar didžioji scena?

– Kamerinė, nes tada esi arčiau žmonių.

– Daug aktorių ar pora spektaklyje?

– Pora, nes viskas aiškiau.

– Gera žinutė ar kvietimas susimąstyti?

– Gera žinutė, nes labai trūksta pozityvumo.

– Šokiruoti ar paveikti?

– Paveikti, nes tai turi išliekamąją vertę.

 

Kalbėjosi  Lukas Alsys

Publikuota „Kauno dienoje“

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Tobulejame kartu su

Skip to content