Naujienos 2023 rugpjūčio 31 d.

Kauno ir Kyjivo teatrų vadovai apie teatro galią karo fone

Šį rudenį Nacionalinis Kauno dramos teatras ir Nacionalinis akademinis Ivano Franko dramos teatras Kyjive pradeda 104-ąjį sezoną. Atrodytų tik skaičiai, sutapimas, tačiau peržvelgus šių dviejų teatrų istoriją ir etapus, randama nemažai paralelių. Teatro valdymo klausimus ir viską lemiantį karo šešėlį apžvelgia I. Franko teatro generalinis direktorius ir meno vadovas Mykhailo Zakharevych ir NKDT generalinis direktorius Egidijus Stancikas.

10-ojo dešimtmečio lūžis ir atsivėrusios galimybės

Abu teatrai yra sukaupę didžiulę kūrybinę patirtį ir neseniai minėjo 100-metį, bet abiem teatro vadovams yra svarbus 10-asis dešimtmetis. Kodėl? 1992 m. Mykhailo Zakharevych pradėjo eiti šio teatro vadovo pareigas, o Egidijus Stancikas 1990 m. buvo pakviestas į Kauno dramos teatro aktorių trupę. Lietuvoje – nepriklausomybės pradžia, kismas, režisūrinė laisvė, pirmosios gastrolės už geležinės uždangos: su teatro novatoriaus J. Jurašo spektakliu „Smėlio klavyrai“ vykstama į Vokietiją, Kanadą. O kas vyksta I. Franko vardo teatre? Pasak M. Zakharevych, parašiusio monografiją apie vadovaujamą teatrą, jų teatras 70 metų buvo engiamas sovietų valdžios, nes skleidė ukrainiečių kultūrą, kalbą ir statė spektaklius pagal ukrainiečių dramaturgiją. Vadovo postą jis užėmė 1992 m. kovo mėn. ir su talentingu režisieriumi Serhii Danchenko formavo repertuarą. Teatras vyko gastrolių į JAV, Vokietiją, dalyvavo festivaliuose Lenkijoje, Graikijoje, Vokietijoje, Italijoje ir kitose šalyse – ši patirtis paskatino kūrybinėms paieškoms, eksperimentams, pasikviečiant režisierius iš JAV ir Europos. Taip pat įvyko itin svarbių pokyčių kultūros politikoje: M. Zakharevych, paskirtas pirmuoju Ukrainos kultūros ministro pavaduotoju, daug prisidėjo prie demokratiškesnės teatrų reguliavimo sistemos – laisvės formuoti repertuarą, paskirti už teatrų darbą atsakingus vadovus. Vienas iš vadovybės laimėjimų teatre – radikaliai atnaujintas meninis ir vadybos bei trupės kolektyvas, išsaugant vyresniąją kartą.

NKDT generalinis direktorius Egidijus Stancikas teigia, jog minėtu laikotarpiu didžiąją dalį Lietuvos meno ir kultūros žmonių aplankė giluminis tikėjimas ir pasitikėjimas, kad atkurta nepriklausomybė suteiks galimybes visiems kuriantiems ir už kultūrą atsakingiems žmonėms, ir kad tas stebuklas virs labai konkrečia realybe: statomi nepalankiais laikyti spektakliai, į teatrą sugrįžo sovietiniam režimui neįtikęs režisierius Jonas Jurašas. „Kalbant apie teatro valdymo reformas, jos baigėsi gan nesėkmingai Lietuvos teatro persitvarkymui ir iki šiol mes savotiškai tebesame užstrigimo taške: kinas ar kitos kultūros sferos gyvena žymiai modernesnių ir labiau kūrybą garantuojančių įstatymų plotmėje nei teatras. Tačiau reikia pripažinti, kad mūsų gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai, nes kokios darbo sąlygos ir kūrybines galimybės buvo nepriklausomybės pradžioje ir kokias sąlygas dėl valstybės investicijų turime dabar yra išties nelyginami dalykai. Aišku, per tą laiką pasikeitė kartos, darbo principai, santykis į darbą ir kūrybą. Džiugu, kad politinės krizės ir įvairios kitos situacijos niekada nebandė paveikti Lietuvoje teatro kūrybos apribojimu, cenzūravimu. Mes turime unikalią kūrybinę laisvę ir visas galimybes ją įgyvendinti“, – sako E. Stancikas.

M. Zakharevych
I. Franko teatro generalinis direktorius ir meno vadovas Mykhailo Zakharevych. Ihor Turanskyi nuotr.
NKDT generalinis direktorius Egidijus Stancikas
NKDT generalinis direktorius Egidijus Stancikas. D. Stankevičiaus nuotr.

Kova dėl prigimtinės teisės žmogui būti laisvam

Prieš keletą metų, pandemijos metu, teatrai minėjo 100-metį. Abiejų teatrų užnugaryje – didžiulė istorija, paženklinta tūkstančių kūrėjų pavardėmis. „2022-aisiais „Kaunas – Europos kultūros sostinės“ metais įsitikinome, kad esame išsiugdę gerus specialistus, o mūsų trupė yra itin universali ir pajėgi dirbti su Europos ir pasaulio lygio režisieriais. Repertuaras – gausus, įvairus ir dažnai atnaujinamas“, – pabrėžia E. Stancikas. Kaip teigia I. Franko vardo teatro vadovas M. Zakharevych, pastaraisiais metais vyriausiojo režisieriaus pareigas užima gabus ir talentingas režisierius Dmytro Bogomazovas. Jis į teatrą įnešė meninio stiliaus pokyčių, pastatė nemažai spektaklių pagal Europos ir Ukrainos autorius, sulaukusių susidomėjimo ne tik Ukrainoje, bet ir Europoje. Jaunieji režisieriai Ivanas Uryvskyi ir Davidas Petrosianas sukūrė spektaklių, palankiai įvertintų teatro kritikų ir žiūrovų. Teatre dirba talentingi scenografai Petro Bogomazovas ir Tetiana Ovsiichuk.

2022 m vasario 24-osios karinė Rusijos invazija į Ukrainą sugriovė kiekvieno ukrainiečio gyvenimą, palietė ir teatrą. Mykhailo Zakharevych teigia, kad pirmąją dieną, visi teatro darbuotojai neišėjo į darbą, tik budėtojai ir apsaugos darbuotojai liko teatre. „Atvykau į teatrą ir išbuvau ten mėnesį, aprūpindamas žmones maistu ir suteikdamas jiems gyvenimo sąlygas, nes jie teatre dirbo 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę nesikeisdami. Taip buvo du mėnesius. Netoli Kyjivo vyko mūšiai. Žinoma, kilo baimė dėl teatro ir žmonių“, – prisimena vadovas. Kadangi teatro patalpos yra teritorijoje (įsikūręs netoli prezidentūros, red. past.), kuri buvo uždaryta visuomenei, spektakliai taip pat buvo atšaukti. Kūrėjus palaikė tuo metu teatre vykusios repeticijos, o 2022 m. spalio 15 d. pavyko parodyti premjerinį D. Bogomazovo režisuotą spektaklį „Arturo Ui pakilimas“ (The Resistible Rise of Arturo Ui) pagal B. Brechto pjesę, kuris atliepė šalyje vykstančius įvykius. Salę leista užpildyti iki 40 proc. pagal slėptuvėje esančių vietų skaičių.

Nors buvo sukrėsti, pasak. M. Zakharevych, teatro žmonės vis tiek žaibiškai sureagavo padovanodami kariuomenei automobilį ir surinkę lėšų. „Mūsų teatras yra labai patriotiškas. Karo laikotarpiu kareivinėse surengėme apie šimtą specialiai parengtų koncertų, iš jų 23 koncertai vyko Rytuose ir Pietuose – priešakinėse fronto pozicijose. 14 teatro darbuotojų gina Ukrainą su ginklu rankose. Neseniai prie Bachmuto žuvo dekoracijų dirbtuvių vadovas, jaunas, talentingas ir doras žmogus.

„Pripažinkime, tas laikas, kai sužinojome, kad prasidėjo karas, kiekvienam buvo baisus ir protu nesuvokiamas. Atrodo, tokie modernūs laikai, bet toks brutalus žingsnis. Ir buvo juntama baimė, išgąstis ne tik dėl to, kas vyksta su broliais ir sesėmis Ukrainoje, bet ir dėl to, kas vyks su mumis, kad visa, kas dabar mūsų akyse yra sukurta, viskas, kas funkcionuoja, per akimirką gali tapti griuvėsiais, gaisrų ir sprogdinimų nuolaužų didžiule krūva. Taip pat, baimė dėl artimųjų, dėl savęs, dėl gyvybės. Kiekvienas mes išgyvenome pasimetimą ir neviltį, bet kūryba, teatro menas vėl prabilo kiekvienam iš vidaus, kad yra kai kas kilnesnio, prasmingesnio, kad kovojama dėl prigimtinės teisės žmogui būti laisvam. Tai sutvirtino mūsų vidinę drąsą ir ta baimė nutolo. Pradinis karo momentas mums išties buvo labai prasmingas vertybine prasme.  Mane emocionaliai jaudina Lietuvos nesibaigianti parama, nesibaigiantis buvimas kartu su Ukraina. Juk rusai ir karą vykdantys tik ir laukia, kada laisvasis pasaulis tiesiog nusiims emocinę gerumo kaukę ir nustos remti Ukrainą. Ir čia meno prasmė yra didžiulė, nes mes kalbėdami apie vertybes scenoje, atkreipiame dėmesį į tai, kas prasminga šiame pasaulyje, o prasmingas yra jautrumas artimui, pasidalinimas tuo, kuo gali padėti, kad kitam būtų lengviau išgyventi tą akimirką. Taip natūraliai užsimezgė gražus ryšys su Charkivo nacionaliniu akademiniu operos ir baleto teatru, Lesios Ukrainkos nacionaliniu akademiniu dramos teatru, Ivano Franko nacionaliniu akademiniu dramos teatru. O režisieriaus Ivano Uryvskyi bei visos kūrybinės komandos atvykimas ir spektaklio įgyvendinimas karo metu pagal Olhos Kobylianskos romaną „Žemė“ mums visiems yra atsakas į klausimą, iš kur kyla Ukrainos stiprybė. Jiems žemė – ne teritorinis vienetas, jiems tai – vertybinis dalykas, o už savo vertybes jie sugeba kovoti iki galo. O per kūrėjus, per kūrybą mes turime galimybę įsitikinti tuo Ukrainos tautos nenugalimu ryžtu,“ – sakė E. Stancikas.

I. Franko teatro kolektyvas
I. Franko teatro kolektyvas Julia Weber nuotr.

Realybė: Ukrainos teatras neturi galimybių didinti prieinamumą vežimėliuose sėdintiems asmenims

Karas tęsiasi, bet Ukrainos visuomenė visais įmanomais būdais stengiasi gyventi įprastą kasdienį ir kultūrinį gyvenimą: veikia muziejai, teatrai, galerijos. Gyvuoja ir teatras. Nuostabu, kad Ivano Franko teatro repertuare yra numatyti du spektakliai per dieną (Didžiojoje ir kamerinėje salėse), nors bilietus ne visada lengva įsigyti. Tiesa, dėl žmonių saugumo kartais juos tenka perkelti. Vadovas į klausimą, kas jį džiugina ir kas neramina šiomis dienomis, atsako: „Sunku kalbėti apie tai, kas mane slegia. Mane liūdina kareivių žūtys fronte, civilių gyventojų žūtys visiškai sugriautuose miestuose ir kaimuose, daugiau kaip 500 vaikų žūtys, daugiau kaip 20 000 ukrainiečių vaikų pagrobimai, teatrų, muziejų ir kitų kultūros įstaigų sunaikinimas, sirenos, kurios priverčia nutraukti spektaklius ir nukreipia žiūrovus į slėptuves. Ir milijonai ukrainiečių pabėgėlių užsienyje. Noriu nusilenkti ir padėkoti visoms šalims, suteikusioms prieglobstį mūsų žmonėms.“ M. Zakharevych atskleidžia ir dar vieną liūdną realiją: neįgaliųjų su vežimėliais patekimą į teatrą. Kaip sako vadovas, dėl karo tokių žmonių daugės, o finansinių galimybių įrengti patekimą į teatrą šiuo metu nėra.

O kas džiugina, teikia vilties? Mykhailo Zakharevych randa pavyzdžių: „Ukrainiečių meilė savo šaliai ir jų neišmatuojama drąsa kovojant su agresore Rusija. Mane džiugina mano kolegos, kurie visa jėga eina į repeticijas ir spektaklius, mūsų žiūrovai, kurie, nepaisydami pavojaus, pilnai užpildo dvi teatro sales. Džiaugiuosi sėkmingais jaunųjų režisierių spektakliais ir, žinoma, įdomiais aktorių kūrybiniais darbais. Esu tikras, kad mūsų laukia šviesi ateitis, nes mus palaiko beveik visas pasaulis, nes tiesa yra mūsų pusėje. Taip pat, prašau, leiskite man padėkoti Lietuvos valstybės vadovams, Lietuvos žmonėms už jų paramą Ukrainai.“

Išreikšdamas palaikymą kolegai iš Kyjivo, Egidijus Stancikas reziumavo: „Būdami bendrystėje kartu su Ukraina, ne tik didžiuojamės ukrainiečių drąsą ryžtu, bet ir semiamės iš jų įkvėpimo gėrio linkinčiai kūrybai. Kartu iki pergalės!“

Tolesnį pokalbį su M. Zakharevych nutraukė oro pavojaus sirenos ir jis turėjo eiti į slėptuvę, tačiau paskutinis jo sakinys buvo padėka: „Dar kartą dėkoju visiems Lietuvos žmonėms ir tikiuosi tolesnio vaisingo bendradarbiavimo su Nacionaliniu Kauno dramos teatru.“

Spektaklio „Žemė“ kūrybinė komanda
Spektaklio „Žemė“ kūrybinė komanda: (antras iš deš. Ivan Uryvskyi, Tetiana Ovsiichuk, Petro Bogomazov). M. Uldukio nuotr.

Spektaklio „Žemė“ scena
Spektaklio „Žemė“ scena. S. Baturos nuotr.
Nacionalinio  akademinio Ivano Franko dramos teatro kolektyvas
Nacionalinio akademinio Ivano Franko dramos teatro kolektyvas

Parengė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė

Dovanų kuponas

Tai geriausia dovana! Jums pakanka žinoti, kokią sumą norite padovanoti, o spektaklį galės išsirinkti pats žmogus. Dovanų kuponą galima išsikeisti į spektaklio bilietus kasoje ir inetrnetu, likutį pasilikti kitam apsipirkimui, o trūkumą – primokėti.

Daugiau
Skip to content
This site is registered on wpml.org as a development site. Switch to a production site key to remove this banner.