Kaltės ir gėdos labirinte. Interviu su Gintaru Varnu

Režisierius Gintaras Varnas naujausią savo spektaklį skiria dingusiam žydiškajam Vilniui ir lyg akupunktūrininkas į garsios pjesės siužetą įsmeigia tikras Holokausto liudininkų istorijas.

Viktorija Vitkauskaitė, IQ nr. 102, rugsėjis

Į daugiau kaip 20 užsienio kalbų išversta Izraelio dramaturgo Joshua Sobolio pjesė „Getas“ lietuviškoje scenoje pirmąkart statyta 1990-aisiais. Tuomečiame Akademiniame dramos teatre spektaklį pagal šią pjesę režisavo Jonas Vaitkus, tiesa, pastatymas gyvavo neilgai. 2006 m. šalies kino teatruose įvyko penkerius metus kurto Audriaus Juzėno filmo „Vilniaus getas“ pagal tą patį kūrinį premjera.

Nacionaliniame Kauno dramos teatre „Getą“ statantis G. Varnas šį kūrinį interpretuoja savaip. Jo spektaklyje Izraelio dramaturgo pjesė persipina su prisiminimais tų Lietuvos žmonių, kurie patys gyveno Holokausto metais. Aukų, budelių ir abiejų šių kategorijų išvengti siekusių liudytojų pasakojimai – jau ne pjesės fikcija, o dokumentika. Režisierius ir dramaturgė Daiva Čepauskaitė į vientisą inscenizaciją sujungė J. Sobolio tekstą ir istorikų knygose, archyvinėje medžiagoje rastus tikrus amžininkų liudijimus apie 1941-ųjų Lietuvoje vykusį siaubą.

Būtent prisiminimų medžiaga, o ne J. Sobolio pjesė, režisieriui buvo impulsas imti statyti spektaklį litvakų istorijos ir Holokausto tema. Dar prieš kelerius metus G. Varnas ėmė gilintis į Lietuvos žydų istoriją. Spyriu, jo žodžiais, atsigręžti į palyginti neseną praeitį tapo rezonansinė Rūtos Vangaitės knyga „Mūsiškiai“.

„Ėmęs gilintis į Lietuvos Holokausto istoriją nustebau: pasirodė, kad dar iki „Mūsiškių“ šia tema istorikai jau buvo prirašę ir išleidę stirtas knygų. Tiesiog žmonės jų neskaitė. Ėmiau gilintis į jas viena po kitos ir tai, ką sužinojau, mane pašiurpino. Iki tol neįsivaizdavau, kokie buvo tragedijos masteliai, nežinojau daugybės detalių, faktų. Tuo laikotarpiu aš praktiškai susipykau su savo lietuviška tapatybe. Tai labai bjaurus jausmas. Mane apėmė gėda, kuri ir tapo impulsu atsirasti šitam spektakliui. Supratau, kad kol nepastatysiu spektalio tokia tema, tol ta gėda ir bus”, – kalbėjo G. Varnas.

Tada režisierius prisiminė J. Sobolio pjesę, pasakojančią apie unikalų reiškinį – Vilniaus getą. 1942 m. sausį nacių okupuotame Vilniuje įsteigtas profesionalus žydų teatras veikė kiek daugiau nei metus. Šaltiniai liudija, kad į jo spektaklius geto gyventojai, taip pat naciai ir lietuvių kolaborantai nupirko per 70 tūkstančių bilietų.

Ėmęs galvoti apie būsimą spektaklį ir J. Sobolio pjesę G. Varnas nuo pradžių žinojo, kad joje turi būti ryški būtent lietuviškoji tema. Todėl šią žiemą režisierius nuvyko į Izraelį susitikti su dramaturgu. „Iš esmės vykau susitarti, kad jis leistų pjesę papildyti lietuviška dokumentine medžiaga. Į tai J. Sobolis sureagavo puikiai. Jis – protingas žmogus, nėra dogmatiškas. Dėl savo pozicijos ir kūrybos Izraelyje jis nėra itin mėgstamas ir todėl dešimčiai metų buvo emigravęs iš šios šalies į Londoną”, – pasakojo G. Varnas.

J.Sobolio pjesės apie žydo ir palestinietės meilę, zelotų (politinis žydų judėjimas, susiformavęs II a. pr. Kr.) sukilimą sulaukdavo ne tik aršių kritikų atsiliepimų ar aktorių protestų. Kartą prieš vieną spektaklį netgi buvo susprogdintas garsinė bomba. Nevienareikšmiškai buvo sutikta ir pjesė „Getas“, tiksliau, pagrindinis jos veikėjas Jakobas Gensas – ne dramaturgo sugalvotas, bet realybėje gyvenęs asmuo, Vilniaus geto savivaldos viršininkas. Vykdydamas vokiečių įsakymus jis būdavo priverstas aukoti vienus geto gyventojus, kad išgelbėtų nuo mirties kitus. Todėl vieni šią asmenybę laikė išdaviku ir kolaborantu, o kiti – žmogumi, kuris darė viską, kad bent dalis geto žydų išsigelbėtų.

Kai J. Sobolis 1983 m. parašė pjesę apie Vilniaus getą, pats Lietuvos sostinėje jis nebuvo lankęsis. Tačiau jį įkvėpė išgirsta istorija apie nacių okupacijos metais gete veikusį teatrą, tapusį ir pasipriešinimo forma. Pjesę autorius vėliau ne kartą tobulino ir taisė. Lygindamas prieš daugiau nei du dešimtmečius žurnale „Krantai“ publikuotą kūrinį ir naujausią jo versiją G. Varnas pastebi, kad pastarojoje atsirado gerokai daugiau – net keliolika – žydiškų dainų, naujų scenų. Kaune statomame spektaklyje pasirinktas tarpinis variantas – liko 7 dainos, taip pat buvo įtraukta viena žydų daina apie Vilnių, kurios J. Sobolio pjesėje nėra.

Daugiau skaitykite rugsėjo mėn. IQ numeryje