Jubiliejų švenčiantis režisierius Gytis Padegimas: „Spektaklis turi turėti dvasinę išliekamąją vertę“

Garbingą 70-metų jubiliejų, kurį minės vasario 17-ąją, režisierius pasitiks spektakliais: A. Landsbergio „Vėjas gluosniuose“, Marie Jones ,,Akmenys jo kišenėse‘‘, pagal jo paties dramaturgiją ,,Alksniškės‘‘ ir „Pirmeiviai“ Kauno teatruose bei Antonino Dvoržako operos „Undinė“ premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

Pokalbiui su režisieriumi susitikome dar tik prasidedant operos solistų perklausoms ir intensyviam repeticijų maratonui. Natūralu, kad klausimai sukosi apie teatrą; kokį jį mato per 120 premjerų išleidęs režisierius, artėjantis ir prie savo kūrybinio 50-mečio.

Teatre mažiau atsakomybės

Stebėdamas šiuolaikinius teatro grandų ir jaunųjų kolegų spektaklius, režisierius nelinkęs konstatuoti, jog dabartinis teatras – nebe jo teatras. „Noriu pasakyti, kad teatras palyginus su tuo teatru, kurį savo laiku kūrė Jurašas, o aš tada buvau jaunas studentas, yra kitoks. Mano supratimu dabar yra mažiau atsakomybės ir daugiau laisvės, kalbėjimo lyg socialiniuose tinkluose, nepamąstant kam tai. Labai pasigendu požiūrio, kad spektaklis nebūtų tik vienadienis projektas, bet kad jis turėtų dvasinę, išliekamąją vertę, „nusėstų“ į žiūrovą. Nemanau, kaip sakė Brechtas, jog teatras gali pakeisti pasaulį, mąstymą, visuomenę, – per daug ta visuomenė ir pasaulis sudėtingi šiais laikais ir fragmentiški. Bet teatras turi žmogui kažką suvirpinti, į pasaulį, į save, į savo artimą, į problemas skatinti pažiūrėti kitaip, kažką permąstyti. Tokių spektaklių matau mažai. Nemaža tokių, kurie skleidžia chaosą, transliuoja dabartinį pasaulio pasimetimą. Jų autoriai negalvoja apie pozityvų signalą, žinutę žiūrovams, bet tampa chaoso dainiais. Man tai yra nepriimtina, nes aš visada kartoju, kad didžiausia nuodėmė yra atimti iš žmogaus viltį. Kai tai daro menininkas, nesąmoningai ar sąmoningai, tai dar destruktyviau. Savo studentams kartoju, kad nereikia mėgdžioti ankstesnės kartos, savo mokytojų, bet norint kažką paneigti, reikia žinoti, ką neigi ir kodėl bei, ką siūlai,“ – sako didelė patirtį turintis menininkas ir pedagogas.

Bet tuo pačiu pašnekovo veidas pradeda švytėti, prakalbus apie teatro atsivėrimą: „Mane džiugina laisvė, spontaniškumas, proceso atvirumas, – jei ankščiau kūrybinis procesas lyg siuvėjo siūlės buvo slepiamas, tai dabar jis yra atviras, juo dalinamasi su žiūrovais. “

Režisieriams iškilti reikia stiprios terpės

Pokalbis krypsta į režisūros lauką, tad smalsu, ką Gytis Padegimas mano apie sąlygas skleistis jauniesiems Lietuvos režisieriams teatruose. Jo pavardė figūruoja XX a. režisūros „Aukso amžiaus“ puslapyje, o kas laukia naujojo amžiaus kūrėjų, kurie dažnai šiandien konkuruoja su užsienio menininkais gimtojoje scenoje? Pasak G. Padegimo, išties daug pakviestų užsienio režisierių užima vietos kūrėjų vietą. „Matau didelį srautą neįsimintinų spektaklių, aišku, pasitaiko iškilių, bet kartais gūžčioju pečiais ir galvoju, kad daugelis mūsų režisierių ir jaunesnių, ir vyresnių sukurtų ne prastesnį kūrinį, o gal net ir pranoktų svečių darbus visomis prasmėmis. Bet yra ir gerų ženklų: Aleksandras Špilevojus tapo meno vadovu Juozo Miltinio dramos teatre, su dideliu džiaugsmu stebiu Kamilės Gudmonaitės, Žilvino Vingelio, Augusto Gornatkevičiaus, Gildo Aleksos, kuriems teko dėstyti, ir daugelio kitų originalią meninę raišką. Galėčiau daug vardinti pavardžių, tik klausimas, ar jiems pavyks įsitvirtinti ir rasti savo vietą teatro lauke? Man labai liūdna, kad gabus režisierius Povilas Makauskas, pasirodė, švystelėjo… Keistas momentas, bet Lietuvoje režisieriai iškyla bangomis. Štai mūsų pirmeiviai režisieriai: Juozas Vaitkus, Konstantinas Glinskis, Borisas Dauguvietis, jie tiesiog yra beveik tų pačių metų gimimo. Šie metai yra jubiliejiniai Rimui Tuminui, šviesios atminties Eimuntui Nekrošiui ir atsiprašau už nekuklumą, man. Kad režisūrinė banga susiformuotų, reikia sąlygų, – bangoje turi iškilti viršūnė, o kad iškiltų viršūnė, turi būti žymiai žemesnės bangos, nes lygioj vietoj, kur nėra konteksto, viršūnė neatsiranda. E. Nekrošiaus fenomenas nėra kažkas tokio atsitiktinio, dykumoj išaugusio. Tai yra būtent režisūros „Aukso amžiaus“ laikotarpiu formavęsis fenomenas, glaudžiai susijęs su visų tos kartos stiprių režisierių, kurie kūrė aplinkui, varžėsi, kūryba. Aš atsimenu Sąjūdžio metais mano vadovaujamame Šiaulių dramos teatre viešėjusi danų teatralų delegacija įkalbinėjo išlaikyti repertuarinio teatro modelį, antraip teatras sužlugs. Taip, mums buvo primestas sovietinis modelis, dabar vis aktyviau kuriasi nepriklausomi teatrai, projektiniai, bet vis tiek valstybinių teatrų sistema turėtų išlikti. Teatras gali būti gyvybingas tiktai derinant inovacijas su tradicijomis tiek kūrybine, tiek organizacine prasmėmis. Kiekviena karta ateidama, negali ateiti į beorę erdvę, ir jokiu būdu negalima pasilikti tik tame kūrybiniame kontekste, kurį paveldėjai iš savo mokytojų. Iš to paveldo pasiimi į savo kelionę tai, kas vertinga, ir eini į priekį kažką atrasdamas, kažką tobulindamas. Kaip sakydavo mano mokytojai režisieriai Aurelija Ragauskaitė ir Jonas Jurašas, teatras yra maratonas, – jį bėgdamas lazdelę perduoti kitam. O jeigu neperduodi, tai ir nutrūksta, anot Hamleto, amžinas ryšys. Taip atsiranda terpė, tradicija, kurioje išauga režisieriai ir aktoriai. Aš vis klausiu savęs, ar tas bėgantis iš vieno teatro į kitą, iš projekto į TV artistas gali subręsti, įgyti profesionalumo, ar vis dėl to daug kas palikta atsitiktinumui? Aiškiai matau, kad tie aktoriai, kurie remiasi nebūtinai į konkretų teatrą, bet dirba su konkrečiu režisieriumi, bręsta, įgyja profesinius, vertybinius pamatus žymiai greičiau negu „benamiai“. Aišku, tas laisvės kvapas leidžia įvairiai save išbandyti, bet ir skatina išbarstyti,“ – svarsto menininkas.

Teatras ir jo dvasinė funkcija

Gytis Padegimas dažnas svečias teatro premjerose, jis nepraleidžia įvairių parodų, susitikimų, nes tokį teatrą – įvairiapusį, burianti žiūrovus ir kūrėjus kūrė per 11 savo vadovavimo šalies teatrams metų. Jo manymu teatras visais laikais atlieka didžiulę kultūrinę, dvasinę funkciją. Režisierius atviras: „Teatras yra psichologinė, rimta, žmogiškumo, savęs pažinimo mokykla. Šita funkcija paskutiniu metu labai primiršta, o man ji labai svarbi. Žmonės atėję į teatrą, atsidūrę tarp savo bendraminčių, vedinų panašių nuostatų, pasijunta saugūs. Pastebėjote, kad mūsų politikai kalba tik apie ekonomiką ir aiškinasi santykius? Apie etinius, dorovinius dalykus, apie moralę, humanizmą niekas nekalba, todėl ir tiek daug nesusikalbėjimo, susipriešinimo visuomenėje. Teatras ir yra ta vieta, kur apie tai reikia kalbėti. Man labai svarbus teatro gyvumas, kad jis yra čia ir dabar, kad jis girdi ir mato kuriančius ir jį stebinčius, o ne jo noras padaryti efektą, abstulbinti. Būtent tikrumas.“

Veikiausiai ši savybė lėmė, kad G. Padegimo režisuoti spektakliai scenoje gyvuoja ne vieną dešimtmetį: T. Wilderio „Mūsų miestelis“ ir „Ilga Kalėdų vakarienė“ Kauno dramos teatre, opera „Bruknelė“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, M. Lado „Labai paprasta istorija“ valstybiniame Šiaulių dramos teatre ir kiti. Yra spektaklių, kurie nespėjo įsitvirtinti scenoje, ir dėl ko G. Padegimui apmaudu. Bet kita vertus, net ir išleidus 120 spektaklių, atrodo, kad svarbiausias tas, kurį dar pastatys.

Aktorių trupė lyg sodas

Ne vienas Lietuvos aktorius, scenografas, kompozitorius ar judesio meistras gali prisipažinti debiutavę būtent Gyčio Padegimo spektakliuose. Kalbėdamas apie aktoriaus profesiją, be kurios neįsivaizduojamas teatras, G. Padegimas teatro trupę lygina su sodu, kurį reikia puoselėti taip, kad medžiai vienas šalia kito derėtų ir duotų vaisių. Dar jis primena juoką, kad buvęs toks terminas „Padegimo tribleriai“, suprask net ne du, o trys aktoriai vieną vaidmenį atliekantys, ir paaiškina: „Jeigu gauni kokią puikią pjesę kaip A.Strindbergo „Kreditoriai“,tai turi kuo daugiau aktorių sudaryti galimybę prisiliesti prie sudėtingos, kūrėjus formuojančios dramaturgijos“. Ir išties, liudininkų akimis buvo du skirtingi ,,Kreditorių‘‘ spektakliai su J. Onaitytės ir V. Masalskio bei D. Kazragytės ir A. Masiulio duetais. Be to, režisierius laikėsi ir tebesilaiko režisierės Aurelijos Ragauskaitės patarimo: sugebėti išnaudoti kiekvieno aktoriaus galimybes ir netgi trūkumus. G. Padegimas atviras: „Dabar vyksta toks, sakyčiau, razinų rankiojimas iš pyrago – dirbama tik su keletu. Būtinai norisi Hamletą ar Makbetą statyti, bet nėra tokio aktoriaus tuo metu? Trupė gali sėkmingai vaidinti kažką kitą. Manau, kad tai būdinga kviestiniams režisieriams, kurie ateina su konkretaus spektaklio idėja. Teatras yra gyvas kintantis organizmas, kuriam privalu visą laiką derinti balsus, negalima vien tik solo partijomis groti. Režisierius, aktorius, dailininkas, kompozitorius, vadybininkas – visi turi galvoti, kaip pasiekti prasmingą visumą, nes tik taip sukuriami įsimintini spektakliai.“

Jubiliejiniai norai ir pjesių rinkinio laukimas

„Kaip statantis režisierius irkaip pedagogas aš stengiuosi pamatyti kiek įmanoma daugiau spektaklių. Lakstau į visus, kiek tik galiu, stengiuosi aprėpti ir Klaipėdą, ir Vilnių, kad žinočiau kontekstą. Mane labai domina Rimo Tumino premjera Maskvoje „Karas ir taika“. Norėčiau peržiūrėti Piotro Fomenkos spektaklius, kurių nesu matęs. Domina ir Kaunas – 2022 programos spektakliai; kas bus sukurta R. Kalantos įvykių tema, norėsiu pamatyti R. Wilsono pastatymą „Dorianas“. Dar turiu begalę neskaitytų knygų“, – vardina jubiliatas. Prakalbus apie knygas, G. Padegimo kūrybos gerbėjų laukia staigmena – šį mėnesį Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleis jo pjesių trilogiją, kurią sudarys dramos „J.A.H“ (pjesė skirta rašytojui, visuomenės ir literatūros veikėjui J. A. Herbačiauskui), „Alksniškės“ (pasakojimai apie prezidentą Kazį Grinių) bei „Pirmeiviai“ (atkurianti profesionalaus Lietuvos teatrą steigusių kūrėjų asmenybes). Trilogija vadinsis „Pirmeiviai“, o paantrašėje bus parašyta: „Trys Kauno Lietuvos pjesės“. „Man labai smagu, kad pavyko tokį terminą suderinti, nes turime pripažinti, kad gilioji kultūra atėjo iš tarpukario Kauno ir pasklido po Lietuvą. Pavadinimas „Pirmeiviai“ žymi trijų kultūros sričių pirmeivius: Herbačiauskas yra lietuvių moderniosios literatūros, Vaičkus – teatro, Grinius – demokratijos pirmeivis, visi marginalai, sovietmečiu nustumti į paraštes, o ir mūsų laikais ne itin dažnai prisimenami , todėl esu laimingas, kad galiu juos pristatyti visuomenei, prisidėti, įtvirtinant jų veiklos reikšmę‘‘, – džiaugėsi Gytis Padegimas.

Aktoriai apie režisierių:

Aktorė Ugnė Žirgulė: „Pagarba ir pasitikėjimas, arba pasitikėjimas ir pagarba… Tokie pirmi žodžiai ateina į galvą ir nepaleidžia mintis, kad su metais jie dar labiau susiję su aktorinio meistriškumo kurso vadovu, režisieriumi, dėstytoju, kuriam sugalvojome „Tėvelio“ pravardę, Gyčiu Padegimu. Režisierius pasitikėjo manimi, vos baigusia aktorines studijas, ir suteikė neįkainojamą patirtį susipažinti, bei repetuoti su a.a aktoriais A. Masiuliu, A. Žeku, A. Tarasevičiumi W. B. Yeatso pjesėje „Žodžiai lango stikle“. Pasitikėjimas, kuris įpareigoja… Neprisimenu, ar tada padėkojau už tai? Pagarba ir susižavėjimas režisieriaus atsidavimu ir meile savo profesijai. Pirmoji repeticija su Gyčiu – šventė! Režisierius atvyksta išsamiai pasiruošęs, pristatydamas aiškią spektaklio idėją ir užmanymą. Dėstytojas, kurio paskaitų ir pasidalinimų savo įžvalgomis, laukiu. Režisierius, kuris nepalieka savo spektaklių likimo valiai, o randa laiko užsukti ir paplepėti su jame vaidinančiais aktoriais. Esu dėkinga Gyčiui už suteiktas pamokas pagarbiai, su pasitikėjimu keliauti savo teatriniu keliu.“

Aktorius Albinas Budnikas: „Režisierių, dramaturgą, pedagogą Gytį Padegimą, kurį pažįstu jau keli dešimtmečiai, apibūdinti keliais sakiniais būtų labai sunku. Visų pirma, tai „gyva, vaikštanti enciklopedija“. Tai žmogus gyvenantis teatru, mylintis Lietuvą, saugantis jos gamtą, jos istoriją. Dramaturgija ir teatro priemonėmis jis stengiasi išaukštinti tuos žmones, kurie kūrė Lietuvą, teatrą. Kartu su dramaturgu A. Juozaičiu, Klaipėdos dramos teatre pastatė istorinį spektaklį ,,Karalienė Luiza“. Tai didelis viso teatro kolektyvo ir režisieriaus G. Padegimo darbas, nuostabus aktorės Ingos Jankauskaitės prūsų karalienės Luizos vaidmuo. Tik labai gaila, kad liko abu kūrėjai liko neįvertinti.

Norėčiau pažymėti labai jautrią režisieriaus savybę – mokėjimą dirbti su aktoriumi. Jis, turėdamas aiškų spektaklio sumanymą, sugeba leisti aktoriui giliai suvokti medžiagą ir pačiam kurti. Nuolatos aktorių skatindamas, padėdamas aktoriui atsiskleisti, režisierius atrenka ir užfiksuoja kas reikalinga spektakliui.

Švenčiantis savo 70-etį režisierius G. Padegimas turi kuo pasidžiaugti. Šiandien gal jau ir ne taip svarbu, kiek buvo paaukota naktų, kiek kalbėtasi su savo personažais, kiek dėliota, kiek keista… Šiandien džiugu, kad jie visi paleisti į gyvenimą, jie turi savo vietą ir viskas priklausys tik nuo jų, ar jie ras atsaką mūsų širdyse, ar bus priversti pasitraukti ir užleisti vietą kitiems. Ateitis parodys! G. Padegimas vėl kurs, rašys, džiaugsis ir kovos su savo personažais. Palinkėkim jam sėkmės ir sveikatos.“

Solistas Jurgis Jarašius: „Su režisieriumi Gyčiu Padegimu susipažinau, kai Alytau teatre statėme G. Kuprevičiaus miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“. Tai buvo nepaprasta patirtis, kurią prisimenu su didžiausiu džiaugsmu iki šiol. Vėliau režisierius mane pasikvietė vaidinti A. Landsbergio „Vėjas gluosniuose“. Kadangi esu operos solistas, man tai buvo didžiulis iššūkis. Tačiau režisierius labai padėjo įveikti visas kliūtis ir supažindino su dramos aktorių darbo būdu. Šiuo metu repetuoju operoje „Undinė“. Ir vėl nuostabi kelionė kuriant kartu.

Esu laimingas, kad likimas vis suveda su šiuo nuostabiu, išskirtiniu genijumi. Tai žmogus, kuris repeticijų metu sukuria meninę atmosferą, pilną laisvės, gyvybės, gilumo. Režisierius visus suburia lyg apkabintų. Jo dėmesys padeda kurti vaidmenį. Atrodo, jog jis savo aktoriams siunčia vidinės energijos. G. Padegimas labai rūpestingas ir už repeticijų ribos. Visada palaiko. Su juo galima pasišnekėti bet kokia tema, nes tai žmogus eruditas.

Beje, kai statėme „Ugnies medžioklę su varovais“, gyvenome jo sodyboje. Kiekvieną rytą Maestro mums patiekdavo skanius pusryčius ir vystydavo įdomius pokalbius. Tuomet vykdavome į repeticiją Alytuje. Kad aktoriai nepavargtų, režisierius veždavo savo automobiliu. O vakarais prie laužo aptarinėdavome repeticijas arba lėkdavome išsimaudyti į ežerą. Viskas vyko lyg vakar, prisiminus, apima labai jaukūs jausmai.“

Kas? A. Landsbergio „Vėjas gluosniuose“ ir G. Padegimo „Pirmeiviai“

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Vasario 25 ir 26 d.

Kas? Antonino Dvoržako opera „Undinė“

Kur? Žvejų rūmų scena (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras)

Kada? Vasario 25, 26 ir 27 d.

Pjesių rinktinės „Pirmeiviai“ sutiktuvės vyks Knygų mugėje vasario 25 d., o rinktinės pristatymas kovo 16 dieną 18 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Virtuali paroda, skirta režisieriaus 70-mečiui.

Kalbėjosi Jolanta Garnytė-Jadkauskienė