„Jaunoji scena“ – ne tik apie vaidybą, bet  ir apie žmogų, kuris drįsta kurti

Ko vaikas gali išmokti teatro mokykloje? Scenos kalbos, improvizacijos, judesio, darbo su tekstu, vaidybos. Visų šių dalykų mokysimės. Bet man teatras visada buvo ir yra kur kas daugiau.

Teatras moko būti su kitu žmogumi. Išgirsti. Reaguoti. Nebijoti klysti. Turėti savo nuomonę ir kartu suprasti, kad scenoje nesi vienas. Man svarbu, kad vaikai čia ne tik mokytųsi teatro, bet ir per teatrą geriau pažintų save ir kitus. Todėl kurdami Nacionalinio Kauno dramos teatro mokyklą „Jaunoji scena“ nenorime sukurti dar vieno būrelio, kuriame vaikai išmoksta tekstą, apsirengia kostiumus ir kartą per metus parodo spektaklį tėvams. Norime į teatrą žiūrėti rimtai. Ne niūriai, ne akademiškai ir tikrai ne atimant iš vaikų žaidimą. Priešingai – žaidimas yra viena svarbiausių teatro pradžių. Tačiau net ir žaisdami galime mokytis kurti, o ne tik atlikti tai, kas mums pasakyta.

Norime, kad vaikas teatro mokykloje palaipsniui atrastų savo balsą, kūną, vaizduotę ir drąsą būti matomas.

Mažiausieji mokysis pasitikėti savo fantazija. Per žaidimą, judesį ir improvizaciją jie tyrinės, kiek daug istorijų galima sukurti iš, atrodytų, visai paprastų dalykų. Mokysis valdyti dėmesį, aiškiai kalbėti, jausti savo kūną, pastebėti partnerį ir veikti kartu su grupe.

Augant atsiras daugiau darbo su tekstu. Mokysimės ne tiesiog gražiai pasakyti išmoktus žodžius, bet suprasti, kodėl žmogus juos sako. Ko jis nori? Kodėl dabar? Kas pasikeičia po jo pasakyto sakinio? Man šitas ieškojimas teatre labai įdomus. Nes tekstas nėra tiesiog žodžiai, kuriuos aktorius turi išmokti. Už jų visada yra žmogus.

Todėl mokiniai susipažins su dramaturgija, scenos kalba, improvizacija, vaidmens ir situacijos analize. Mokysis stebėti žmones, užduoti klausimus, argumentuoti savo kūrybinius sprendimus. Dirbsime su balsu ir kūnu – pagrindiniais aktoriaus instrumentais.

Vyresniems teatro mokykla taps dar platesne kūrybine laboratorija. Norime, kad jaunuoliai pamatytų, jog teatras nėra vien aktorius scenoje. Čia yra dramaturgija, režisūra, scenografija, muzika, šviesa, kostiumai, technika ir daugybė žmonių, kurie kartu sukuria vieną gyvą organizmą – spektaklį.

Jaunimo trupėje atsiras daugiau autorystės. Jauni žmonės patys kurs medžiagą, ieškos temų, bandys režisuoti, kurs scenas, ginčysis, klys, pradės iš naujo. Man labai norisi, kad jie ne tik lauktų užduoties iš pedagogo, bet palaipsniui patys pradėtų klausti: o ką aš noriu pasakyti? Tai labai svarbus klausimas ne tik teatrui.

Mūsų tikslas nėra užauginti aktorius

Jeigu po kelerių metų kuris nors „Jaunosios scenos“ mokinys nuspręs studijuoti vaidybą – nuostabu. Norėsime jam suteikti kuo stipresnius pagrindus. Bet mūsų tikslas tikrai nėra visus vaikus paversti aktoriais.

Jeigu jaunas žmogus po šios mokyklos drąsiau atsistos prieš auditoriją, geriau išsakys savo mintį, išmoks klausytis kito, nebijos pasiūlyti idėjos, gebės priimti nesėkmę ir dar kartą pabandyti – teatras jau bus padaręs labai daug.

Scena labai greitai parodo, kad vienam būti geram neužtenka. Gali turėti puikiausią idėją, bet jeigu negirdi partnerio – scena neveikia. Gali kalbėti garsiausiai iš visų, bet tai dar nereiškia, kad tavęs klausys. Gali suklysti, pamiršti tekstą, nukristi, apsijuokti – ir suprasti, kad pasaulis dėl to nesugriuvo.

Man atrodo, jaunam žmogui šiandien tai nepaprastai svarbu.

Profesionalų teatrą norime atverti iš vidaus

„Jaunoji scena“ veikia Nacionaliniame Kauno dramos teatre, todėl norime išnaudoti tai, ko negali pasiūlyti įprasta teatro studija.

Mokiniai mokysis iš profesionaliai teatre dirbančių kūrėjų, pažins skirtingas teatro profesijas, sceną ir užkulisius. Jie matys teatrą ne kaip kažką tolimo, kas prasideda tada, kai salėje užgęsta šviesa, o kaip didelį kūrybinį procesą.

Mokyklą kuriame atsiremdami ir į beveik ketvirtį amžiaus gyvavusios Nijolės Lepeškaitės ir Inesos Paliulytės mokyklėlės „Mano teatras“ tradiciją, ir į tarptautines teatro edukacijos praktikas.

Man labai artima mintis, kad jaunas žmogus teatre turi būti matomas ne kaip tas, kuriam suaugusieji parodys, kaip „teisingai vaidinti“. Jis turi būti matomas kaip kūrėjas, žiūrovas ir ansamblio narys.

Mes, pedagogai, galime duoti vaikui įrankius. Galime reikalauti darbo, drausmės ir atsakomybės. Galime mokyti dramaturgijos, lavinti balsą ir kūną, padėti suprasti teatro taisykles.

Bet negalime už vaiką sugalvoti, ką jis nori pasakyti. Negalime išmokyti jo fantazuoti pagal instrukciją.

Ir turbūt to net nereikia.

Norėčiau, kad mokydamiesi mokiniai po truputį pradėtų mus pačius stebinti. Sugalvotų tai, ko mes nebūtume sugalvoję.

Man atrodo, kad tada ir prasideda tikroji kūryba.

Andrius Gaučas