Charles Chemin – apie bendrystę su Robertu Wilsonu ir spektaklį „Septynios vienatvės“, dedikuotą menininko atminimui

Prancūzų režisierius, dramaturgas ir menininkas Charles Chemin – ilgametis režisieriaus Roberto Wilsono bendraautoris ir kūrybinis bendrakeleivis. Šių metų kovą jis Nacionaliniame Kauno dramos teatre užbaigia Wilsono pradėtą spektaklį „Septynios vienatvės“ pagal Oskarą Milašių – pastatymą, kuris taps ir atsisveikinimu, ir kūrybos tąsa.

Charles Chemin – apie visą gyvenimą trukusią bendrystę su Robertu Wilsonu, kūrybos paveldą, atsisveikinimą ir spektaklį „Septynios vienatvės“, dedikuotą menininko atminimui.

Jolanta Garnytė, žurnalas „Moteris” 2026 vasaris

Norisi pasitvirtinti jūsų pažinties su Robertu Wilsonu istoriją. Jūsų tėvai bičiuliavosi su šiuo menininku, o jam paskambinus į jūsų namus, jis panoro pabendrauti su jumis – kelių mėnesių kūdikiu. Tąkart jūsų pokalbis vyko garsais. Ar tai tiesa?

Taip, tai tiesa. Buvau vos kelių savaičių, kai atsidūriau jo glėbyje. O kai man buvo aštuoni mėnesiai, Wilsonas paskambino į mano tėvų namus ir paprašė su manimi pasikalbėti. Žinoma, dar nemokėjau kalbėti, todėl jis sulojo – kaip šuo, o aš sulojau atgal. Šį keistą dialogą tęsėme iki pat jo mirties.

Tai buvo maždaug keturiasdešimt dveji metai lojimo vienas kitam – tais momentais, kai pritrūkdavo žodžių arba jais nebuvo įmanoma perteikti to, kas asmeniška ar emocionalu. Šis ritualas tapo gražiu, visą gyvenimą lydėjusiu vidiniu juokeliu, mūsų bendrystės ženklu ir ypatingu bendravimo būdu.

Jūsų tėtis – prancūzų aktorius Philippe Chemin.  O mama? Ar turite brolių seserų? Kaip jus formavo aplinka, kurioje augote?

Mano tėvai dirbo scenos meno srityje: tėvas – aktorius ir režisierius, mama – kostiumų dailininkė. Mano jaunesnės seserys – tapytoja ir operos solistė. Nesunku atspėti, kad augome itin kūrybiškoje šeimoje. Tėvai mus visur vesdavosi kartu – į muziejus, teatrus, scenografijos ir kostiumų dirbtuves. Stebėti, kokio meistriškumo ir amato reikalauja meno kūrimas – prilygstantis bet kurio amatininko, pavyzdžiui, kepėjo ar kalvio, darbui – buvo lemiamas veiksnys mūsų meniniam augimui. Ypač todėl, kad nuo pat mažens buvome įtraukiami į jų kūrybinius procesus – padėti ar net pasirodyti scenoje.

Jūsų kūrybinis laukas labai platus – nuo šokio ir performanso iki dramaturgijos ir operos. Bendradarbiavote su garsiais menininkais Meg Harper, Robertu Wilsonu, Lucinda Childs, Isabelle Huppert, Philip Glass, Jonathan Meese, André Gingrasu, Alexandra Lerman, Lynsey Peisinger ir daugeliu kitų. Jūsų kūriniai pristatyti  Comédie-Française, Linkolno meno centre Niujorke, Avinjono festivalyje, Barbican Centre Londone ir t.t. Kaip jums sekasi valdyti tiek daug meno sričių? Kas jūsų didieji mokytojai, įkvėpėjai?

Visi menininkai, su kuriais man teko dirbti, tapo įkvėpimo šaltiniais, tačiau didžiausią įtaką, be abejo, turėjo Robertas Wilsonas. Trisdešimt treji bendradarbiavimo su režisieriumi metai – tai itin intensyvi augimo patirtis, ypač turint omenyje, kad mano kelias vedė nuo aktorystės link režisūros. Tačiau Meg Harper, daugelį metų šokusi Merce’o Cunninghamo trupėje, man suteikė daugiausia tiesioginių pamokų – apie neapsakomą judesio galią ir magišką erdvės pajautą, kuri kuria didį atlikėją. Galiausiai viskas susiveda į paslaptį – į tylą tarp žodžių ir apčiuopiamą įtampą erdvėje, kuri sujungia aktorius ir žiūrovus.

Norisi išgirsti daugiau apie kūrybinį bendradarbiavimą su Robertu Wilsonu. Jo spektakliuose pasirodėte dar vaikas, o nuo 2009 metų tapote bendrarežisieriumi ir prisidėjote prie daugiau nei 20 spektaklių. Vieni naujausių: „Mary Said What She Said“ su prancūzų aktore Isabelle Huppert, „PESSOA: I was sitting on my patio“,  Albee’s „Trys aukštos moterys“, Jarry „UBU“. O kai Robertas Wilsonas vaidino monospektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“, jis pasitikėjo jumis kaip režisieriumi. Sakykite, ką reiškia būti R. Wilsono bendrarežisieriumi ir ką ši patirtis  jums davė?

Taip, su juo pasirodžiau scenoje nuo pat labai jauno amžiaus. Tai buvo pati geriausia mokykla, kokią tik galima įsivaizduoti! Stipriausia patirtis buvo spektaklis „Paskutinė Krepo juosta“, nes Wilsonas pats buvo scenoje – toks pat bejėgis ir kartu galingas kaip bet kuris aktorius. Repeticijų metu scenoje buvau aš, kad jis galėtų mane režisuoti šiame kūrinyje. O tuomet, galima sakyti, perrežisuodavau jį  – pasitelkdama jausmą ir intensyvumą, kylančius iš mano, kaip aktoriaus,  patirties dirbant su juo.

Tai buvo savotiška begalinė režisavimo kilpa – nuolatinis judėjimas pirmyn ir atgal, kurį palaikėme dirbdami visame pasaulyje.

Liepą vizionierius Robertas Wilsonas mirė. Prieš mirtį jis suplanavo atsisveikinimo ceremonijas. Gal galite papasakoti apie jas?

Ceremonijas kūrėme su Bobu kartu, kai buvome Kaune ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre repetavome „Septynias vienatves“. Jis žinojo, kad serga. Tai buvo labai intensyvus laikas, kuris suteiks spektakliui ypatingą atspalvį – intensyvų, dramatišką, bet kartu ir džiugų.

Paskutinėmis savo gyvenimo dienomis Wilsonas daug juokėsi ir gražiai apmąstė gyvenimo tėkmę. Jam išėjus, surengėme penkias atsisveikinimo ceremonijas jam ypatingai svarbiose vietose – teatruose Niujorke, Paryžiuje, Milane, Berlyne, jo įkurtame „The Watermill Center“.  Jas pavadinome  „Tyla“. Bobas visada pradėdavo nuo tylos ir dažnai primindavo Johno Cage’o mintį, kad „nėra tokio dalyko kaip tyla“. Savo atsisveikinimui jis paprašė ilgos, labai ilgos tylos. Tai leido žmonėms susiburti ir kartu pagerbti jo atminimą.

Esate R. Wilsono įsteigto meno centro „The Watermill Center“ meno vadovas. Šiame centre gimė daugybė tarptautinių meno iniciatyvų, o tarp jose dalyvavusių kūrėjų – ir lietuviai menininkai: Gintarė Minelgatė (Dr. GoraParasit), Lina Lapelytė,  Ana Ablamonova, Inga Galinytė, Dovydas Strimaitis. Kaip vyks tolimesnė centro veikla?

Tai milžiniškas projektas, todėl šiai temai reikėtų atskiro pokalbio. Mes ir toliau ugdysime naująją menininkų kartą, kartu suteikdami namus pasaulyje įtakingiems kūrėjams. Toliau akcentuosime augimo svarbą per tarptautinius ir tarpdisciplininius susitikimus. Taip pat užtikrinsime matomumą pasauliniu mastu per specialius užsakymus ir koprodukcijas su kitomis drąsiomis institucijomis. Ir, žinoma, kviesime dar daugiau nuostabių Lietuvos menininkų!

Pamažu artėjant spektaklio „Septynios vienatvės“ pagal Oskarą Milašių premjerai Nacionaliniame Kauno dramos teatre, jūsų kūrybinė kelionė įgauna ypatingą prasmę. Šį pastatymą pradėjote kartu su Robertu Wilsonu, o šiandien jums patikėta jį užbaigti ir dedikuoti jo atminimui. Kaip jaučiatės perimdami šią atsakomybę ir kiek stipria atrama tampa gilus Wilsono vizualinės estetikos pažinimas?

 Spektaklis bus skirtas ne tik Robertui Wilsonui – jame atsiveria ir gili paralelė su jo kūrybine laikysena. Kurdamas pirmąjį teksto juodraštį jau žinojau, kad jis serga, ir tuomet vis ryškiau ėmė ryškėti sąsajos su Oskaru Milašiumi kaip nemirtingu poetu. Poetai iš tiesų yra nemirtingi – jų pasaulio vizija pergyvena juos pačius. Milašiaus poetinė kalba nepaprastai graži, nepriklausomai nuo raiškos formos, o visas jo kūrybinis palikimas veda link begalybės, anapus materialios žmogiškosios būties. Ji kelia dvasią kosmoso link, ieškant tam tikros pilnatvės. Suvokti, kodėl tokia kūryba tampa aukščiausio lygio įkvėpimo šaltiniu, ypač lengva tuomet, kai šalia tavęs yra išeinantis bendražygis. Juolab kad šioje kūryboje slypi ir saviironija, ir juokas, nukreiptas į pačią žmogiškąją būtį.

Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriai yra susipažinę su R. Wilsono estetika, darbo stiliumi, nes repertuare rodomas jo kurtas „Dorianas“. Dainius Svobonas, atlikęs ir vieno iš Doriano vaidmenį, pasirodys ir „Septyniose vienatvėse“. Kartu su juo išvysime Kęstutį Jakštą, Gytį Laskovą, Matyną Gedvilaitę, Miglę Navasaitytę, Agnieszką Ravdo.  Spektaklyje netikėtame amplua pasirodys ir Vladimiras Šerstabojevas, teatro vyriausiasis  šviesų dailininkas. Kiek spektaklio sėkmei svarbus aktorių ansamblis?

Aktoriai scenoje sudaro visumą – nepriklausomai nuo jų skaičiaus ar tarpusavio statuso. Spektaklis neįmanomas be ryšio ir simbiozės būsenos scenoje. Man teko būti vieno ikoniškiausių aktorių ansamblių pasaulyje – Paryžiaus „Comédie-Française“ – dalimi, kartu su, ko gero, didžiausiais įsivaizduojamais ego. Ir vis dėlto, vos pakilus uždangai, kiekvieną vakarą įvykdavo magiška simbiozė. Aš ypatingai myliu aktorius – dėl jų gražaus tarpusavio dalijimosi, bet ir dėl prieštaravimų, baimių bei visų kitų itin žmogiškų savybių. Mums jų reikia tam, kad galėtume pažvelgti į save. Ir nesvarbu, kiek jie yra parengti ar išlavinti tokio pobūdžio darbui – viskas galiausiai sukasi apie žmogiškumą. Todėl visiškai natūralu, kad spektaklyje dalyvauja ir Vladimiras, kuris yra šviesų dailininkas – jis atsineša tai, ką turi savyje, savo žmogiškąją patirtį. Aš labai prisirišau prie viso aktorių ansamblio – jų gebėjimų, dvasios ir atsidavimo.

Turiu prisipažinti, kad ypatingai žaviuosi Dainiumi Svobonu, nes, nors jis vyresnis už mane, jis puoselėja ypatingą, poetišką santykį su žodžiu – tokį, kokį ir aš pats visada siekiau kurti.

Jūsų santykis su  aktoriais  yra labai šiltas. Ar artėjant premjerai išvysime griežtą ir reiklų režisierių Charles Chemin? 

Taip, manau, kad mano ankstesnis  atsakymas jau išduoda, jog myliu aktorius. O šiuos aktorius ypač! Ir tai reiškia, kad aš jiems jaučiu pagarbą ir rūpestį. Vis dėlto kūrybos procesas neapsieina be įtampų. Būna sunkesnių momentų – kelias link didesnių pasiekimų negali būti vien tik sklandus.  Svarbiausia visada išlaikyti tarpusavio pagarbą kaip kertinį principą. Tai leidžia abejoti, jaudintis, gal net pykti – kas žino – ir vis tiek vertinti vieni kitus, kad galėtume kurti kartu. Ir didžiuotis vieni kitais.

Su teatro projektais daug keliaujate po pasaulį.  Ar lieka laiko šeimai?  Turite du berniukus. Kokio jie amžiaus? Ar turite šeimos ritualų, švenčių, kurių niekada nepraleidžiate?

Kai keliauju pernelyg ilgai be pertraukų, labai pasiilgstu savo šeimos. Mano du sūnūs – devynerių ir penkerių metų – auga nepaprastai greitai, ir kartais bijau praleisti brangias akimirkas. Tačiau jie dažnai keliauja kartu su manimi gastrolių metu arba aplanko mane, kai išvykstu ilgesniam laikui. Ir jiems labai patinka leisti laiką teatre – jie be galo mėgaujasi jo magija. Kartais esu įveikęs net dvidešimties valandų kelionę vien tam, kad galėčiau grįžti pas šeimą vos kelioms dienoms – dėl gimtadienio ar kitos ypatingos progos. Gyvenimas yra svarbus.

Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti apie savo gyvenimą už teatro ribų? Kas jums suteikia energijos ar įkvėpimo, kai nedirbate? Ar turite su kūryba nesusijusį pomėgį, o  galbūt niekada iki galo neatsiribojate nuo meno?

Mano darbas užima labai didelę vietą mano gyvenime. Knygų, romanų, poezijos, teatro, esė skaitymas mane nepaprastai praturtina, nes atveria naujus pasaulius. Esu labai didžiuojasi savo vyresniuoju sūnumi, kuris per savaitę „praryja“ apie 1000 puslapių, ir truputį pavydžiu to vaikystės jaudulio – pirmųjų didžiųjų literatūros klasikų atradimo, kaip „Trys muškietininkai“ ar „Lobių sala“.

Bet mes taip pat žaidžiame futbolą kartu su mano dviem sūnumis, ir man labai patinka stebėti, kaip jaunėlis krečia pokštus ir išdaigas. Mes šeimoje daug juokiamės – tai geriausias maistas protui.