Augustas Gornatkevičius: kaip paliesti šiuolaikinį paauglį, besimaudantį virtualybės baseinuose?

Jaunosios kartos režisierius Augustas Gornatkevičius balandžio 6 d. pakvies į premjerą jaunimui „Taisykla“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Spektaklis kuriamas, atsispiriant nuo filmų paaugliams, aktorių ir kūrybinės komandos patirčių, o tekstai gimsta repeticijų metu. Spektaklio kūrėjas mano, kad teatrui rodant dėmesį paaugliams, šie įgaus įprotį lankytis spektakliuose savarankiškai.

Augustai, tavo spektakliai „Aliaska“, „Kelionė į Edeną“, „Roberto Zucco“ ir kiti yra skirti suaugusiųjų publikai, bet esi kviečiamas statyti jaunimui. Pirmasis spektaklis „Emilių Emilis“ buvo labai sėkmingas – kritikai jį nominavo „Auksiniam scenos kryžiui“. Dabar vėl režisuoji spektaklį jaunuoliams. Kuo tau ypatinga jaunoji auditorija?

Pirmasis pasiūlymas buvo atsitiktinumas, sakyčiau. Studijuojant akademijoje, viskas atrodo rimta, sureikšminta, tad negalvoji statyti spektaklius vaikams, paaugliams, jaunimui. Bet kai šio pasiūlymo sulaukiau iš teatro, priėmiau su džiaugsmu. Vena vertus, man patinka iššūkiai, antra – turiu jauną brolį, „Emilių Emilio“ žiūrovą, tad norėjau kažką sukurti jam. Dabar vyrauja tendencija auginti teatro žiūrovą. Man įsiminė reklama, klausianti: „Tu – teatro gerbėjas, ar tave atsivedė žmona?“. Tai rodo, kad suaugusiųjų teatro žiūrovų kategorijoje dominuoja moterys. Aš sau išsikėliau iššūkį sukurti spektaklį „Emilių Emilis“… berniukams! Jeigu jau mes ketiname auginti žiūrovą, tai ši grupė sulaukia spektaklių mažiausiai. Taigi, šis profesinis iššūkis man leido paaugti profesine prasme. Augti yra įdomu. Kai nustoji augti kaip kūrėjas, tampi įsižeminusiu, savo taisykles turinčiu kūrėju. Norėtųsi augti visą gyvenimą.

Naujausias spektaklis skiriamas jaunimui nuo 14-os metų. Amžiaus apibrėžtis yra labai svarbi, nes visi paauglystės tarpsniai – tarsi drugelio vikšro virsmo drugiu fazės – kiekviena skirtinga ir savita. Turbūt pradedant spektaklį vienas iš esminių buvo klausimas, kam šis spektaklis adresuojamas?

Man, kaip kūrėjui, jaunimo, paauglių auditorija yra labai aiški ir reikia įsivardinti, kas šiam žiūrovui yra įdomu, pasidomėti, kas apskirtai yra teatre kuriama jaunimui ir pasikalbėti su jaunais žmonėmis. Nacionalinis Kauno dramos teatras turi jaunimo tarybą, ir jie priminė filmą „Pusryčių klubas“, kuris yra filmų paaugliams žanro pradininkas, nuo kurio paauglio vaizdavimas daug nekito. Pradėjus repeticijas, pokalbius su kūrybine komanda, gimė idėja, kad visas spektaklis bus apie tai, kaip vaizduojamas paauglys. O kas toji paauglystė? Kur yra skirsnis tarp paauglių ir young adults (angl. jaunimas arba jauni suaugėliai, red.). Manoma, kad ji tęsiasi iki 25-erių metų mažiaus, bet tas laikotarpis turi savo sluoksniavimą: viena paauglystė yra mokykloje, kita – studijų laikais. Esminis mūsų tyrimo klausimas ir spektaklio raktas yra, kaip pavaizduoti paauglį? Lygiai kaip ir kuriant „Emilių Emilį“ svarstėme, kaip vaizduoti vaiką ir nusprendėme jo nevaizduoti, bet vaidinti situacijas.

Galbūt perkeliant paauglius į sceną, jums padeda aiškūs personažų tipažai: moksliukas, gražuolis, sportininkė, vandalė, menininkas?

Šiuos tipažus mums padiktavo filmas. Bendrai pažvelgus į medijas, filmus, literatūrą, mes rasime tuos pačius tipažus. Keičiasi tik personažų gylis, bet filmuose ir serialuose yra paplitę baziniai tipažai. Taigi, pasirinkome šias gaires, klausdami, ar visus paauglius ir pačius save, kurie buvome to amžiaus, galime jiems priskirti? Ar patys save galime apsibrėžti menininkais ar moksliukais? Tikriausiai visi turime kažkiek ir to, ir to. Tuos tipažus mes preparuojame kaip varlę per biologijos pamokas (turim tokią klišę bent jau filmuose) – mes pažiūrim, kas to paauglio išorėje, viduje, pažiūrim, kas pas mus viduje ir permąstome, ar pasaulis toks stereotipiškas ir juodai baltas.

Spektaklis vadinsis „Taisykla“. Šis pavadinimas asocijuojasi su daiktų – batų, laikrodžių taisykla. Kas slypi po pavadinimu?

Pavadiniams – daugiabriaunis, daugiareikšmis. Jis atsirado iš to, kad mokykloje yra labai daug taisyklių. Man atrodo, kad jis yra šiek tiek pašiepiantis, ironizuojantis, nes mokykla, tėvai, autoritetai, tie patys serialai bando pataisyti. Jauni žmonės susiduria su dideliu spaudimu. Daiktas spaudžiamas kažkuriuo metu trakšteli, tuomet jį reikia sutaisyti. Man mažiausiai norisi taisyti, – labiau norėtųsi daugiau įgalinti, atpalaiduoti, atveržti tuos varžtus, kad netrakštelėtų.

Jaunuoliams labai svarbi muzika, jie gyvena skirtingų programėlių sukurtame vaizdinių pasaulyje. Kuo išskirtinis šio spektaklio muzikinis apipavidalinimas, vizualioji pusė?

Kadangi spektaklis yra savotiškas tyrimas, kaip minėjau, tai ir jo estetinė vizualioji ir muzikinė pusė yra eksperimentiška – yra ir nemirštančios klasikos, tipažų, įvaizdžių, kuriuos apjungė dailininkė Simona Davlidavičiūtė. Mūsų scenovaizdyje matomas legendinis mokyklos rūsys, kur dirba staliai, suslepiamos nereikalingos dekoracijos, sunešami sulūžę stalai, nepanaudotos sporto priemonės – efemeriškas ir bet kuriam laikui priklausantis. Lygiai taip pat naudojamas TikTokas, Instagramo „reelsai“ bei šiuolaikinės medijų įtakos, kurios atsispindi tiek Marijos Paškevičiūtės sukurtoje muzikoje, tiek Kristijono Dirsės vaizdo projekcijose. Ir kaip bet kuris paaugliškas filmas baigiasi tuo vadinamuoju pereinamuoju periodu, kada iš paauglystės pereinama į jaunų suaugėlių pasaulį. Šis kūrinys irgi turės virsmą, brandos ritualą, kuris yra amžinas, bet bus perteiktas per šiuolaikinius fenomenus ir aplikacijas: interneto mymsus ir t.t.

Tekstus rašo rašytojas ir pasakotojas Domas Raibys. Jis turi savitą, nenugludintą stilių, gal dėl to jam patikėjai šiuolaikinių personažų kalbą?

Domas veikia tarp scenos meno „stand-up comedy“ ir literatūros, slemo, kuris labai artimas jaunai auditorijai. Jo tekstai yra išties nenugludinti ta prasme, kad yra nepasiduodantys teatrinei formai ir įdomu su jais žaisti. Kalba turėtų būti įdomi jaunam žmogui. Jeigu jau mes laužome stereotipus, tai ir teatro kalbos stereotipus turime kvestionuoti: ar galime kalbėdami pastatytais balsais ir psichologine vaidyba, paliesti šiuolaikinį paauglį, kuris be to, kad yra Žemės gyventojas, maudosi ir virtualybės baseinuose?

Girdėta nuostata, jog jaunuolį sudominti scenoje vykstančiu veiksmu nėra paprasta: turi pramušti savotišką sieną. Taip pat ši publika – labi atvira – neslepia, kad nepatinka, – gali išsitraukti telefonus ir scrolinti. Kaip su tuo paauglių sienos pramušimu?

Aš iš dalies pritariu, bet, kas veikia konkrečiu atveju, nebūtinai yra taisyklė. Nesinori patvirtinti stereotipą, kad paaugliai yra sunkiausia auditorija. Ji, kaip bet kuri kita, tik kelia kitus iššūkius. Taip, jei nepatiks, išsitrauks telefoną. Bet kita vertus, mes, suaugę, kartais per kantriai žiūrime nepatinkantį spektaklį ir neišsitraukiame telefono. Tai tik harmonijos ir balanso klausimas. O kaip tą dėmesį išlaikyti, kaip surasti kontaktą, sugriauti sieną? Man atrodo, visų pirma kalbėti paprastai, tiesiogiai. Tą taisyklę išsikėlėme statydami spektaklį „Emilių Emilis“ – nebukinti vaikų, nevaizduoti vaiko infantiliai ir lygiai taip pat vaizduojant paauglį – nesijuokti, nepajuokti. Mes galime pilnaverčiai kalbėtis su paaugliais apie ekologiją, ekonomiką, kapitalizmą ir kitas temas, priimti kaip lygius. O grįžtant prie iššūkių, tai bet kuri publika jų kelia ir aš skirties stengiuosi nedaryti.

Teatrai deda daug pastangų į tai, kad pakviestų jaunus žmones, nes puikiai supranta, kad būsimą publiką būtina užsiauginti, ji neatsiranda iš niekur. Vis dėlto, šiame procese svarbūs tarpininkai-tėvai arba mokytojai. Ar utopiška svajoti, kad jaunuoliai ims pirkti bilietus į teatrą patys, niekieno neraginami?

Manau, kad neutopiška, tik reikia drąsos iš pačio teatro. Reikalingos ir sąlygos: kad teatras būtų labiau atvira, patraukli erdvė, kad būtų galima „hanginti“ prieš arba po spektaklio. Svarbu pasakyti, kad mes esame ir mes jų laukiame, ne tam kad papamokslautume, ne kad pamokytume, ne kad parodytume tave iš šalies, o pabūtume kartu. Man norisi, kad spektaklis atveržtų tuos varžtus atlaisvintų.

Apie režisierių:

Augustas Gornatkevičius – 2020 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigęs režisūros magistro studijas. Savo kūryboje analizuojamas amžinąsias žmonijos problemas A. Gornatkevičius pritaiko šiandienai. Režisierius nevengia teatro ir kino jungčių, jo darbuose daug nuorodų į aplinkinius kontekstus, siurrealizmo, sapno, fantazijos elementų, susvetimėjimo jausmo. Yra sukūręs spektaklių Juozo Miltinio dramos teatre, Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Valstybiniame jaunimo teatre.

Spektaklio personažai ir atlikėjai

Mėgsta pirkti konfeti. Pirkdamas pardavėjos visuomet klausia: kelių detalių šitas puzlis? Koks vaizdas susidės iš šio puzlio?

Pakliūna į nepatogias situacijas, nes laikosi tik tų taisyklių, kurių prasmę pati supranta.

Kiekvienam savo poelgiui turi mažiausiai tris pasiteisinimus. Nesvarbu, teisi ar neteisi.

Galėtų reklamuoti šampūną ir turėti daug pinigų, tačiau renkasi įdomesnius, tik jam vienam žinomus, kelius.

Kuprinėje tvarka. Visada bent viena knyga iš rekomenduojamų sąrašo. Bet viskas, tik tam, kad jį paliktų ramybėje mokytojai. Dvigubas kuprinės dugnas slepia dalykėlių klasės draugams.

Elenos Krukonytės nuotraukos

Jolanta Garnytė-Jadkauskienė