Apie „Getą“ su Aleksandra Jacovskyte (interviu)

Rugsėjo pabaigoje Nacionalinis Kauno dramos teatras ir Gintaras Varnas kviečia į pirmąją sezono premjerą – spektaklį „Getas“. Jis sukurtas pagal to paties pavadinimo Izraelio dramaturgo Joshua Sobolio pjesę. Prieš daugiau nei 30 metų pirmąkart pastatytame veikale pasakojama apie gyvenimą Vilniaus gete. Jame, o ir kituose getuose Europoje, įkalinti žydai įvairiais būdais stengėsi neprarasti dvasinės stiprybės. Viena išeičių – menas. Vilniaus gete susibūrusi teatro trupė ir tapo pjesės „Getas“ objektu. Dramaturgas pjesę parašė nesilankęs Vilniuje, taigi remdamasis ne savo patirtimi – jis 1939 m. gimė Izraelyje.

Spektaklio kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė gimė 1945 m. lapkričio 1 d., praėjus vos daugiau nei dvejiems metams nuo Vilniaus geto likvidavimo. Nuo vienuolikos metų žmones fotografuojančios vilnietės biografijoje – ir grafika bei scenografija. Daug, daug scenų. Teatro, televizijos, koncertų. Peržvelgus darbų ir įvertinimų sąrašą, kuriame – ir „Auksinis scenos kryžius“, būtų klaidinga, net įžūlu manyti, kad A. Jacovskytę G. Varnas dirbti „Gete“ pakvietė tik todėl, kad ji gimusi žydų šeimoje. Čia galima pacituoti pačios menininkės prieš porą metų žurnale „Veidas“, diskutuojant apie buvimą žydu šiuolaikiniame Vilniuje, išsakytą mintį, kad žmogus neturi būti vertinamas pagal tautybę: „[namuose] ji nebuvo akcentuojama ne iš noro nuslėpti, ištrinti, bet kaip svarbesnes iškeliant kitas žmogaus savybes“. Visgi tiesa, kad apie Vilniaus getą A. Jacovskytė žino daugiau nei daugelis „Getą“ repetuojančių jaunosios kartos aktorių. Juk ji dirba Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje. Apie sceną ir joje atkuriamą juodžiausią XX a. istorijos tarpsnį su „Geto“ kostiumų dailininke kalbamės Laisvės alėjoje, beveik priešais Nacionalinį Kauno dramos teatrą.

Aleksandra, jūs Nacionaliniame Kauno dramos teatre – ne pati dažniausia viešnia. Kaip prisijungėte prie „Geto“ kūrybinės grupės?

Su Gintaru Varnu jau ne kartą dirbau – statant „Edipo mitą“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Maxo Frischo „Biografiją: vaidinimą“ Kaune. Taigi kai Gintaras šįkart pasakė, kad bus darbo, iš karto sutikau. Net nežinojau, kokio – man tiesiog patinka su juo dirbti. Apskritai man įdomu dirbti, ir tiek. Nebent nejaučiu režisieriaus, netikiu juo – tuomet atsisakau.

O kai sužinojau, kad spektaklis – apie Vilniaus getą, tuo labiau – epochą žinau, įvykius žinau, filmo (Audriaus Juzėno „Vilniaus getas“ – red. past.) nemačiau, pjesės nebuvau skaičiusi. Ir nesu mačiusi to spektaklio, apie kurį visi, net patys skirtingiausi žmonės sako, kad prastas. Atrodo, 1991 m. Vilniuje jį pastatė Jonas Vaitkus.

Spėjote atsakyti ir į kitą mano klausimą – ar buvote skaičiusi pjesę. Ar pradėjusi dirbti filmą visgi pažiūrėjote?

Taip, pasidomėjau, kaip filme išspręstas kostiumų klausimas. Ten kostiumų dailininke, beje, dirbo mano draugė Eglė Kvintienė. Ir man labai patinka, kaip ji dirba. Žinoma, skiriasi teatro ir kino specifika. Vėliau su režisieriumi ir scenografu Gintaru Makarevičiumi sėdome žiūrėti eskizų. Žinote, retro motyvai kostiumui iškart suteikia sceniškumo ir padeda išvengti buitiškumo. O buitiškumo scenoje vengiu ne tik aš.

„Geto“ kontekste įdomi ir jūsų, kaip Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotojos, patirtis. Ar teko teatre panaudoti muziejuje įgytas žinias, pasikelti archyvus, dokumentus?

Pasikelti nereikėjo, nes tai muziejuje man visuomet prieš akis. Muziejuje dabar dirbu puse etato kaip dailininkė ir parodų kuratorė. Su dizainere kuriame plakatus laikinosioms parodoms, kartu apgalvojame eksponavimą.

Žinoma, prireikus istorines detales muziejuje galiu pasitikslinti. Apskritai dirbdama su „Getu“ peržiūrėjau daug dokumentinės medžiagos, varčiau daug žurnalų, knygų muziejaus bibliotekoje. Kad nebūtų abejonių, ar kokia nors kepurė tinka tai epochai. Įsigilinęs pamatai, kad jau tada žmonės įvairiai rengdavosi, nevaikščiojo visi kaip uniformuoti.

Dar labai gerai prisimenu Romano Polanskio filmą „Pianistas“. Manau, kiekvienam žmogui, nieko nežinojusiam apie Holokaustą kaip procesą, jis turėjo atverti akis. Kaip žmogus nustumiamas: pirmiausiai privalo prisisiūti geltoną žvaigždę, kad būtų atpažįstamas. Tuomet neturi teisės vaikščioti šaligatviu, tik gatve. Vėliau žmonės išvaromi iš namų, suvaromi į getą, keletas šeimų į vieną butą, ir taip toliau. Kai pamatai procesą palaipsniui, viskas tampa aišku.

Nužmoginimo procesas?

Taip, žmogus tampa beteisis, valstybės neapsaugotas.

Matyt, todėl jaunesniajai kartai neretai nuostabą sukelia informacija apie Kauno gete veikusį orkestrą, Vilniaus geto teatrą. Beprotiškai sunku suvokti, kaip, netekus teisių, namų, giminių, neturint pakankamai maisto, dar galima rasti jėgų veikti kažką daugiau, nei tiesiog egzistuoti.

Išlikę nemažai Vilniaus geto plakatų. Ne tik teatro. Taigi žinome, kad ten vykdavo ir paskaitos, ir literatūros, poezijos, muzikos vakarai. Tiesiog iš pradžių žmonės netikėjo, kad bus sunaikinti, kad nėra jokios vilties. Manau, kad taip siekta išvengti dvasinės degradacijos. Juk gete buvo daug vaikų, jaunimo.

Taip pat skaičiau daug atsiminimų, interviu su Holokaustą išgyvenusiais. Pavyzdžiui, įsiminė lenkų kalba išleisti Varšuvos geto gydytojos prisiminimai. Jokių kaltinimų ar graudenimų, kaip buvo sunku. Tik faktai. Taigi gydytojai, dirbę geto ligoninėje, turėdavo – paradoksalus vokiškas tvarkos supratimas! – spirito darbo reikmėms. Ir jie vakarais tą spiritą gerdavo. Pirma, tai buvo kalorijos, taigi jie nebadavo. Antra, tai padėjo ištverti psichologiškai. Taigi tokie faktai, jokių spekuliacijų. Man toks istorijos pateikimas atrodo tinkamiausias.

Kaip manote, ar daugiau istorijų iš Vilniaus, Kauno, kitų getų galėtų tapti įkvėpimu naujiems lietuviškiems spektakliams, knygoms, filmams?

Reikėtų klausti literatų. Visgi, manau, dokumentika tam tikrais atvejais stipresnė nei meninė kalba. Ši pjesė, tiesa, taip pat parašyta žmogaus, nebuvusio gete, bet paremta prisiminimais, dokumentais, liudijimais – ne emocijomis.

Ar sutinkate, kad nuo per didelio emocijų kiekio menas gali tapti spekuliacija?

Taip. Ir to reikia vengti. Iš visų jėgų. Kitaip nebus įtaigu. Nebus netgi informatyvu.

Ar su „Geto“ aktoriais bendraujate tik kaip kostiumų dailininkė, ar pasikalbate ir apie spektaklio kontekstą?

Na, pasidaliname įspūdžiais. Kiek pastebėjau, jie labai noriai vaidina, noriai dalyvauja, jiems įdomu. Galbūt kai kurie tiesiog pirmą kartą išgirdo apie getą, Holokaustą. Galbūt girdėjo, bet nebuvo artimiau susidūrę. Lietuviai, natūralu, daugiau žino apie trėmimus. Na, bet žinote, kai tokios asmenybės kaip Janas Karskis (Holokausto liudininkas, Lenkijos ir JAV pilietis, Izraelio garbės pilietis, teisininkas ir diplomatas, istorikas – red. past.) pradėjo kalbėti sąjungininkams apie tai, kas vyksta Lenkijos getuose, juo niekas negalėjo patikėti. Net politikai. Manė, kad tai išsigalvojimai. Bet kaip galima tai sugalvoti? Neišgalvosi to, kad iki karo žydų gyvenimas Lietuvoje buvo pilnavertis, o vokiečiai juos sunaikino fiziškai. Sovietai – dvasiškai. Juk netrukus po karo uždarytos žydų mokyklos, laikraščiai, žurnalai, muziejus. Dėl vaizdo palikta viena – iš daugelio – veikianti sinagoga…

Grįžtu prie klausimo. Su aktoriais kalbamės visada. Klausiu, ar patogu, ar kostiumas netrukdo judėti. Ar jaučia, kad tai jo daiktas? Geriausia, kad scenoje apie kostiumą aktorius nebegalvotų. Ir, žinoma, man svarbu, kaip jie įsivaizduoja savo vaidmenį, tai man padeda. Kiekvieną kostiumą aptariu su režisieriumi. Bet jei matau, kad koks nors sprendimas rėžia akį, iškrenta iš konteksto, nesutinku. Tikiuosi, minkštai, bet kategoriškai.

Ar turite visas galimybes, taip pat ir finansines, įgyvendinti savo idėjas kostiumams?

Turi būti gerai. Dėl to visi ir stengiamės. Tikrai daug perkame „secondhanduose“. Žinote, kodėl? Daug pigiau, bet ne tik – naujai pasiūtas kostiumas gali atrodyti kiek dirbtinas, ypač tokiame spektaklyje. Per repeticijas aktorius nespėja tiek dažnai kostiumą pavilkėti, kad šis įgautų jo kūno formą. Tuo atžvilgiu dėvėtų rūbų parduotuvės – labai gerai. Apžiūrėdama rūbą jau žinau, ką iš jo padaryti, ką pridėti, ką atimti, ar prie jo tiks vienas ar kitas jau turimas daiktas. Tai labai įdomu, tai – kūryba.

Beje, teatre visad trūksta geros kokybės juodų vyriškų skrybėlių. Užvakar, pasirodžius naujoms prekėms, nupirkau tris! Angliškas, unikalias. Vilniuje yra dvi vintažinėmis vadinamos dėvėtų rūbų parduotuvės, ten tikrai galima rasti senamadiškų stilingų daiktų.

Darbo „Gete“ daug. Daug veikėjų, dauguma jų turi po porą visiškai skirtingų kostiumų. Juk tai spektaklis apie teatrą.

Ar esate teatro mėgėja? Na, kai nedirbate jame?

Esu gero teatro mėgėja. Atmosferinio, netikėto, kai spektaklio nepamiršti, tik išėjęs. Kartais žiūri ir matai: taip, labai profesionalu, labai gerai sugalvota. Bet… neveikia. Neatveria naujo pasaulio. Bet čia – aš. Manau, jaunimui reikia visokio teatro.

Beje, „Getą“ svarbiau pamatyti jaunimui ar vyresnei auditorijai?

Manau, visiems. Vyresni daugiau apie tą laiką žino, turi savo nuomonę, jiems irgi turėtų būti įdomu. Visgi ypatinga tema.

„Ypatinga“ – švelnus žodis. Sergate už savo spektaklius? 

Aišku, tai man labai svarbu. Spektaklio, aktorių, režisieriaus, komandos sėkmė.

Nesinori po premjeros ką nors kostiumuose keisti? Esate savikritiška?

Baisiausias dalykas – kai visi apsivilkę kostiumus pirmąkart išeina į sceną repetuoti. Kai dirbi su vienu aktoriumi, matai jį iš arti, be sceninio apšvietimo – visai kas kita. Taigi per pirmąją peržiūrą su kostiumais labai nejauku. O per premjerą… viskas jau būna padaryta. Žinoma, nutinka, kad scenoje pamatau, ką galėjau padaryti geriau. Ir tai mane persekioja metų metus.

Vienas kostiumas?

Vienas kostiumas.

Spektaklio „Getas“ premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyks rugsėjo 21 d., 22 d., 23 d. Taip pat spalio 21 d. ir lapkričio 2 d.

Aleksandrą Jacovskytę kalbino Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys