Agnieška Ravdo: aktoriaus profesijoje laukimas tai – kerpė (interviu)

Jauna aktorė Agnieška Ravdo nenustygsta vietoje, tai ne tik jos temperamento bruožas, bet ir profesinė kasdienybė. Vilniuje gyvenanti aktorė dažnai važiuoja į Kauną, nes įpusėjo pirmąjį sezoną kaip Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės narė. Agnieška laukiama ir Juozo Miltinio teatre, vaidina Oskaro Koršunovo spektakliuose. Ir vis dėlto pokalbis sukasi apie kūrybinį alkį ir profesinius lūkesčius.

Ar svarbu jauniems aktoriams priklausyti konkrečiam teatrui, būti trupėje?

Manau, pradžios taškas reikalingas. Akademijoje (Lietuvos muzikos ir teatro akademija. – Red.) esame pratę intensyviai dirbti su dėstytojais, jaučiamės saugūs juodoje erdvėje, kur repetuojame nuo ryto iki vakaro ir esame nuolat kryptingai vedami į priekį. Po ketverių metų, kai užsidaro akademijos durys, lieki su mažytės patirties, norų ir ambicijų prikauptu bagažu. Tuomet su didžiule jėga smogia mintis: „O jeigu niekam manęs nereikės?“ Tokios mintys ilgainiui palaužia jauną žmogų. Mano kursui pasisekė, nes po studijų visi nuvažiavome į Panevėžio teatrą. Teatro praktika atskleidė mums daug naujų profesijos pusių, privertė kitu kampu pažvelgti į realybę, kuri, pasirodo, ryškiai skyrėsi nuo mūsų studentiškų įsivaizdavimų. Todėl buvimas trupėje, bent jau iš pradžių, yra puikus ramstis.

Konkrečiame teatre atsiranda ir konkretūs vaidmenys, užimtumas. Bet yra galimybė sulaukti  pasiūlymo iš kito teatro, režisieriaus prisijungti prie įdomaus projekto. Štai tuomet gali iškilti pasirinkimų dilema.

–Jei kiekviename žingsnyje svarstysi, kas būtų, jeigu būtų, galiausiai neatlaikytum įtampos ar trypčiotum vietoje laukdamas kažko, kas nežinia, ar ateis. Mano nuomone, svarbu kiekviename gyvenimo, profesijos etape išsikelti tikslus, nusistatyti uždavinius – ko noriu iš kiekvieno jų. Kryptingai jų siekti, nesiblaškyti, nes pagundų, abejonių, patarimų ir pamokymų visada bus. Fiodoras Dostojevskis yra pasakęs: „Jeigu siekdamas tikslo pakeliui pradėsi stabčioti ir mėtyti akmenis į kiekvieną lojantį šunį, tai tikslo niekada nepasieksi“.

Pirmąjį sezoną NKDT nusprendžiau mokytis naujų dalykų. Kauno teatras – nuostabi vieta augti, tad nevaržau savęs abejonėmis. Svarbiausia visą laiką judėti į prieki, dirbti, maksimaliai išnaudojant  kiekvieną galimybę. Kartais baisesnis klausimas yra ne tai, ar kažko nepraleidau, ar teisingai pasirinkau, o ar tame, kame esu, padariau viską, ką galėjau geriausia. Kita vertus, visada gali visko atsisakyti, atsisėsti ir laukti, bet šioje profesijoje laukimas tai – kerpė.

Vadinasi, reikia nesikuklinti ir pasisiūlyti vaidmeniui?

Kartais svarstau: ar patys priimame sprendimus, ar likimas taip sugalvoja? Laukti ar pasisiūlyti? Manau nėra teisingo ar neteisingo varianto, – viską lemia charakteris. Jeigu reziumuodamas savo pasiekimus nesi patenkintas, nesijauti išsipildęs, paaugęs – reikia kažką keisti, išlipti iš komforto zonos ir paimti likimą į savo rankas. Tokiam žingsniui reikalinga drąsa, užsispyrimas. Jeigu nesi toks ryžtingas, tada tyliai ir ramiai dirbti savo darbą, vildamasis ir tikėdamas, kad ateis tavo laikas.

Jūsų kurso dėstytojai – Velta ir Vytautas Anužiai. Kokį profesinį skiepą gavote iš jų?

Patį vertingiausią – pagarbą darbui, meilę teatrui. Atėjome maži, pasimetę. Netrukus supratome, kad darbas yra vaistas nuo visų baimių ir nepasitikėjimo. Žmonės dažnai imituoja darbą, saugo save, prisigalvoja tūkstančius pateisinimų, kodėl jie kažko negali, nesugeba, užuot tiesiog idėję pastangų. Jie nuolat skundžiasi, kad juos apgavo likimas. Tie, kurie dirba atsidavę, negailėdami savęs, neskaičiuodami valandų, daug ką paaukodami ir daug ko išsižadėdami, užmiega ramia sąžine, kad per dieną atidavė save visą, ir tegu nors per mažą žingsnelį, tačiau priartėjo prie tikslo. Dėstytojai įskiepijo būtent šį mąstymą.

Daugiau skaitykite www.menufaktura.lt