A. Alešiūnas: scenoje negalvoji apie jokią sistemą (interviu)

100-ąjį sezoną Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT) pasitiko ne tik naujomis idėjomis, bet ir su nauja kūrybine jėga – trupę papildė trylika naujų aktorių. Ar daug šioje mistiniu skaičiumi paženklintoje jaunųjų menininkų grupelėje mitų apie teatro kasdienybę, jaunystės romantikos ir pragmatiškų karjeros planų? Vienoje iš Laisvės alėjos kavinių lietingą rytą, taip derantį prie Kauno bohemos įvaizdžio, teatrologas Lukas Alsys susitiko su Andriumi Alešiūnu ir leidosi į pokalbį apie kelią į teatrą, mokslą, darbus ir neišsemiamus įkvėpimo bei prasmių šulinius, kurių mes visi taip ieškome.

Dar daugiau pažinčių su jaunaisiais aktoriais rasite mūsų informacinio rėmėjo dienraščio ir portalo „Kauno diena“ puslapiuose.

– Andriau, koks tavo ryšys su Kaunu?

– Aš esu iš Kauno. Šis miestas yra mano gimtinė, čia aš augau, čia mano šeima, draugai. Šiuo metu ryšys pasidarė dar glaudesnis – pradėjau dirbti Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

– Mokeisi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Kaip aktorystė atsirado tavo gyvenime?

– Dar mokydamasis mokykloje turėjau daug veiklos: grojau, dainavau, lankiau Tailando bokso treniruotes, žaidžiau kompiuterinius žaidimus ir kt. Tačiau vienu metu pradėjau galvoti, kad labai save daliju į visas puses, man reikia kažko, kam galėčiau atiduoti visą save. Pradėjau ieškoti šulinio, kurį galėčiau semti visą gyvenimą. Taip susiklostė gyvenimas, kad 11-oje klasėje susidūriau su teatro būreliu ir būtent dėl to supratau: teatre galiu panaudoti viską, ką moku. Be proto įdomios pasirodė tekstų analizės. Beje, mano mama – lietuvių kalbos dėstytoja, tai kalba, noras analizuoti ne tik ją, bet ir save, pastūmėjo mane rinktis studijuoti vaidybą LMTA.

– Kalbėdamasis su aktoriais dažnai girdžiu, kad tėvai bando atkalbėti atžalas nuo šios profesijos. Savotiškas mitas. Kaip buvo tavo atveju, ar šeima bandė tave atkalbėti?

 – Tiesą pasakius, atkalbinėjimo nebuvo. Mano mama, kai suprato, kad tai rimta ir kad aš nežaidžiu žaidimo, kuo noriu būti užaugęs, labai mane skatino ir palaikė. Nebuvo moralų, bandymų paprotinti, kad ši profesija neapsimoka, kad geriau stočiau į teisę ar mediciną. Tokių atkalbinėjimų nebuvo, nors esu apie juos girdėjęs iš kitų aktorių.

– O ar pačiam buvo dvejonių dėl savo pasirinkimo?

– Dvejonių, žinoma, buvo. Maniau, kad aš galbūt nesu gabus, talentingas, kad aktoriaus kelias – ne man, kad bus per sunku. Manau, visiems tokių minčių būna, ir ne tik jauniems, pradedantiesiems aktoriams, bet ir vyresniems. Žinoma, pirmame kurse buvo labai sunku. Vien fizinis krūvis, o kur dar disciplina ir savęs paieškos vaidyboje! Milžiniškas krūvis – ne tik vaidinti, bet ir pačiam sugalvoti, surežisuoti. Tad pirmi metai tikrai buvo kupini iššūkių ir sunkumų, bet visi jie buvo labai įdomūs ir galbūt dėl to, kad buvo įdomu, nebuvo taip sunku.

– Kiek į jūsų kursą įstojo žmonių ir kiek pabaigė?

– Įstojo 23, o baigė 16. Nemažas mūsų kursas. Kiekvieno mėnesio paskutinį šeštadienį turėdavome pristatyti savo sukurtą dainą. Nuostabiausia, kad tie, kurie visai negalėjo dainuoti, mokslų pabaigoje jau dainavo savo dainas, grojo instrumentais.

– LMTA teigia, kad aktorius ruošia remdamasi Konstantino Stanislavskio teorija. Kaip manai, ar aktoriai vaidina remdamiesi teorija, ar vaidyboje svarbiau intuicija?

– Prasidėjus studijoms gavome pirmą užduotį – perskaityti K. Stanislavskio „Aktoriaus saviruošą“ ir „Etiką“. Mes ilgai šnekėjome apie šią sistemą, išdėstytas mintis. Manau, tai yra universalios priemonės, kaip pradėti vaidinti, bet galų gale kiekvienas atranda savitą sistemą arba priėjimą prie jos. Studijų metais bandėme daugybę klasikinių ir šiuolaikinių teorijų, bet galiausiai scenoje stovi tik tu ir joje negalvoji apie jokią sistemą. Visi, manau, veikiame per savo suvokimą, per savo sistemą, kuri kaip mozaika lipinama iš visų girdėtų, bandytų ir matytų sistemų.

– Jūsų kurso vadovas – Vidas Bareikis. Kaip vyko dialogas?

– Jis už mus vyresnis tik dešimt metų, tai, manau, įnešė neįtikėtinai daug laisvumo. Mes vieni kitus labai gerai supratome. Jis skatino nuoširdumą ir, žinoma, muzikalumą. V. Bareikis turėjo kažkokį šeimos pojūtį, mes su juo jautėmės kaip šeimoje, galbūt todėl jis ir buvo geras lyderis, bet tos lyderystės nesijautė, nebuvo jokio statusų žaidimo. V. Bareikis mus vedė tik į priekį. Mes buvome pirmas jo kursas, todėl, manau, jis norėjo kažką su mumis nuveikti – investavo daug laiko, jėgų ir energijos.

– Ar nebuvo pasvarstymų, kad jis per jaunas būti kurso vadovu? Kad jūs būsite eksperimentinis kursas?

– Buvo. Tikrai buvo. Bet gal nelabai apie tai mąstėme. Mes turėjome du kurso vadovus, kitas buvo Algirdas Latėnas – teatro vilkas. Su juo santykiai buvo visai kitokie. Iš A. Latėno sėmėmės  ramybės, užtikrintumo, patirties. Bet šių dviejų asmenybių skirtumai netrukdė, jie kaip tik labai harmoningai papildė vienas kitą. Vyko energijos ir jaunatviškumo, ramybės ir užtikrintumo susiliejimas.

 – Teatras – kolektyvinis menas. Kaip sekėsi ieškoti bendrystės ryšio kurse?

 – Ryšys atsirado ir gana greitai, kad ir kaip būtų keista. Žinau, kad kituose kursuose būna konfliktų, kažkokios tamsios konkurencijos – pas mus to niekada nebuvo. V. Bareikis ir A. Latėnas mus ugdė taip, kad suprastume, jog teatras yra komandinis darbas – nesvarbu, kad kiekvienas esame individai, bet scenoje esame kartu ir turime bent jau norėti sutarti vienas su kitu. Todėl mūsų kurse nebuvo nė vieno atstumto, blogesnio ar dar kažkokio. Mes visi buvome kumštis iki pat galo.

– Ar tai padėjo jums kaip kursui?

 – Taip. Vienas lauke – ne karys. Todėl mes padarėme daug puikių darbų, daug diplominių spektaklių. Ir juose visuose jautėsi mūsų bendrystė. Keisčiausia, kad po spektaklių publika nekalbėdavo apie konkrečius žmones, o pabrėždavo būtent tai, kaip jaučiasi mūsų draugystė, bendrystė.

 – Potyrius, mokslą, akademijoje gautas žinias ir pažintis vertini gerai?

 – Tikrai taip, manau, visi davė viską, ką tik galėjo – tiek akademija, tiek dėstytojai, o dabar viskas priklauso nuo manęs. Nuo užsidegimo, valios, galbūt ir nuo gyvenimo aplinkybių.

– Retai nutinka, kad vienas teatras pasamdo trylika naujų aktorių, o štai jūsų kursas šį sezoną papildė NKDT trupės gretas. Kaip priėmėte šią žinią?

– Visi labai apsidžiaugė – bus darbo. Pamenu, kaip po spektaklio „Voicekas“ (rež. Antanas Obcarskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras) kalbėjomės su viena aktore ir ji paklausė manęs, ką aš veiksiu baigęs mokslus, aš, žinoma, atsakiau, kad vaidinsiu, tik nežinia, kur… O ji man sako: nueik į teatrą ir pasakyk, kad nori vaidinti. Galų gale išėjo taip, kad pradėjome vis glaudžiau bendrauti su NKDT ir mes, visas kursas, atsiradome Kaune.

– Ar nebuvo pasvarstymų, kad norėtųsi likti ir dirbti Vilniuje?

– Vilniuje gyvesnė kultūra ir daugiau teatrų, tai buvo kilę tokių minčių ir pasvarstymų, kad ten daugiau galimybių. Vis dėlto aš labai myliu Kauną, čia turiu ką veikti, dirbti, todėl apie jokį Vilnių šią akimirką nemąstau.

 – Kartais, stebint jaunus aktorius, kyla mintis, kad jie bando išrasti naujas formas, laužyti taisykles, bet nei tų formų, nei taisyklių, kurios laužomos, nematyti.

– Yra tiesos. Manyčiau, kad reikia iš pradžių išmokti taisykles, o vėliau jas galima bandyti laužyti. Yra toks posakis, kad ribos ir tikslas gali tave nuvesti labai konkrečiu, kūrybiškai vaisingu keliu. Kai žinai, kas yra klasika, modernizmas, postmodernizmas, tada gali bandyti kurti savitą teatrą, vaidybą, formas ir taisykles.

– Koks tavo laisvalaikis?

– Draugai, šeima, knygos, kinas (labai mėgstu kiną) – geriausias poilsis. Žinoma, mėgstu skirti laiko tik sau, viską apmąstyti. Tai, ką veikiu negalvodamas apie darbą, yra mano poilsis.

 – Prieš atsisveikinandamas pasiūlyk mūsų skaitytojams filmą, kurį privalu pamatyti.

 – „Dangus žino, kas“ (rež. Benas ir Joshua Safdie, 2014 m.).

 Publikuota dienraštyje ir portale „Kauno diena“