Nacionalinis Kauno dramos teatras

Tragikomiška „Vyšnių sodo“ realybė

Jis sakė, kad parašė komediją. Ne visi tuo patikėjo. Ne visai tuo patikėjo ir Artūras Areima, praėjus daugiau nei šimtmečiui po pirmojo A. Čechovo „Vyšnių sodo“ pastatymo. „Tai pjesė apie nereikalingumą,“ – drąsiai nukerta Nacionalinio Kauno dramos teatro režisierius. Tragikomiška realybė – sustojęs laikas, nereikalingi žmonės, nereikalingi daiktai, nereikalingas teatras – visa tai apibendrinama scenos ribose.

Rodos visai neseniai Kaune blaškėsi kortelės su užrašais „būk mano režisierius“ arba „būk mano drama“. Paradoksalu, bet kartais panašiai nutinka ir gyvenime/kūryboje, kuomet likimui, dievams, Dievui, kaip nori tai vadinki,  pametėjus asmeninį iššūkį,  tave ištinka tragedija, tu niekaip nenori pasiduoti ir nuolat kartoji: „būk mano komedija, prašau…“ Panašiai nutinka ir parduodant vyšnių sodą, kuomet gyvenimo lūžių neatlaiko nepritampanti prie naujo visuomenės ritmo šeima. Savo gedulą jie aplaisto ne tiek ašaromis, kiek žydų muzikantų dainomis, –  pelenais barstydamas galvą neišgelbėsi to, kas jau prarasta.

Mintyse gimsta noras prisiminti kontekstą, kuriame buvo parašytas „Vyšnių sodas“. Paskutinės A. Čechovo dienos (A. Č. – daktaras,  pats sau diagnozavęs mirtį), dvidešimt penkeri kūrybos metai, keli metai po santuokos ir suvokimas, jog tai pabaigos pradžia. Tuomet parašyta komedija. Gyvenimo farsas? Galbūt. O gal tiesiog būtinybė atsikratyti realybės. Kuomet vyšnios veda vaisius kas du metus, kai baudžiava atrodo šviesesnė praeitis nei laisva dabartis, kuomet motinos iš sielvarto dėl vieno vaiko nubraukia likusiųjų savo vaikų gyvenimus, o vardan Paryžiaus blizgesio atsižadi savo prastuolės mamos. Atrodo, jog A. Čechovas šypsosi į ūsą: „Štai toks, brangieji, tas gyvenimo teatras. Nei labai gražus, nei reikalingas. Bet yra kaip yra, dėl to juk neverksime. Pavadinkime tai komedija.“

Jauna komanda: režisierius Artūras Areima, muzikinį apipavidalinimą kurianti  Gabrielė  Griciūtė, scenografas Povilas Ramanauskas ir debiutuojanti kostiumų dailininkė Monika Gurskytė Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje su jaunatvišku įsiūčiu svarsto savo egzistenciją tiek teatro pasaulyje, tiek gyvenime apskritai. Gyvenime, kuriame grožėjimasis gamta ramiai kontempliuojant yra bevertis, tačiau jei pasiryžti nukirsti medžius vardan progreso, galima tikėtis didvyrio ir gelbėtojo etiketės. Atrodo, jog vertybės yra amžinos ir nekintančios, tačiau kartasi šios įgyja iškreiptą pavidalą, susimaišo tarpusavyje ir jau nebeaišku, kas yra kas, nes viskas yra vienodai gerai arba vienodai blogai. Vis dar komedija.

Kapinynai palaidotų lūkesčių, siekių, mėginimų, kurių kiekvienas širdyje nešiojamės ne po vieną ir ne po du. Prisiminimai prie taurės vyno ir juokas, kokie kvaili tuomet buvome ir kaip gerai dabar, kai viską ramiai įkainojome. Turime savo etiketės. Apstu komedijos.

Toks tas „Vyšnių sodas“. Pastaruoju metu, užsukę į nekilnojamo turto skelbimus, galite pamėginti jį nusipirkti. O galbūt išdrįsite įdėti savo skelbimą ir parduoti tai, kas atrodė neįkainojama. Viskas įmanoma juoko amžiuje. O kada tokio amžiaus nebuvo?

Teatrologė Silvija Čižaitė-Rudokienė

Vysniu_sodas_005

 D. Stankevičiaus nuotr.

Grįžti atgal

Teatro Rėmėjai

Kūrybinė
agentūra

Teatro
Spaustuvė

Teatro Partneriai

informacininiai rėmėjai