Nacionalinis Kauno dramos teatras

Istorija

Virtuali paroda: „Valstybės teatras“

Dramos vaidykla įsikūrė viename pastate su Opera, prie kurios 1925 metais prisijungė ir baleto trupė. Nuo tada šis trejopos veiklos kolektyvas gavo Valstybės teatro vardą.

Kauno drama rėmėsi J.Vaičkaus Skrajojamojo teatro (1918 metais įkurto Peterburge) trupės branduoliu. Jį sudarė aktoriai V.Dineika, T.Dragūnaitė-Vaičiūnienė, P.Kubertavičius, O.Kurmytė, J.Stanulis, A.Vainiūnaitė. Atėjus aktoriams A.Kupstui, J.Lauciui, A.Mackevičiui, O.Rymaitei, S.Pilkai, V.Sipariui, I.Tvirbutui, N.Vosyliūtei, E.Žalinkevičaitei susibūrė pajėgi trupė. Vadovaujama režisieriaus K.Glinskio ir direktoriaus L.Giros, ji sugebėjo įveikti teatro kūrimosi sunkumus. Režisavęs A.Asnyko tragediją „Kęstutis“ (1921) ir suvaidinęs joje pagrindinį Kęstučio vaidmenį, Konstantinas Glinskis iš karto pelnė didelį režisieriaus ir aktoriaus autoritetą. Tai paspartino J.Vaičkaus pasitraukimą.

Minėtini K.Glinskio spektakliai – V.Mykolaičio-Putino „Valdovo sūnus“, B.Shaw „Atskalūnas“ („Velnio mokinys“, 1923), S.Čiurlionienės-Kymantaitės „Aušros sūnūs“ (1923), G.Hauptmanno „Vežėjas Henšelis“ (1924).

Jis taip pat sukūrė nemaža pramoginių spektaklių – komedijų ir vodevilių. Susiformavusios romantiškos krypties, eklektiško repertuaro nekeitė ir 1924 metais į teatrą atėjęs režisierius Borisas Dauguvietis, kaip ir J.Vaičkus bei K.Glinskis – ikirevoliucinės rusų teatro mokyklos auklėtinis. Kūrybingas ir energingas B.Dauguvietis savo spektakliuose išradingai panaudojo K.Glinskio aktorinį talentą. Pastarasis suvaidino Otelą jo režisuotame W.Shakespeare „Otele“ (1924), Krūšną V.Mykolaičio-Putino „Valdove“ (1929), Pozą F.Schillerio „Don Karle“ (1931), Stokmaną H.Ibseno „Visuomenės prieše“ (1937). Monumentalių vaidmenų savo spektakliuose sukūrė ir pats B.Dauguvietis: Baroną A.Puškino „Šykščiajame riteryje“ (1924), Kelerį V.Krėvės „Skirgailoje“ (1924). Didelis B.Dauguviečio nuopelnas – dėmesys lietuviškai dramaturgijai. Jis režisavo K.Binkio, V.Krėvės, J.Mačiulio-Maironio, S.Santvaro, P.Vaičiūno kūrinius.

1926 metais teatro direktoriumi tapo Antanas Sutkus. Jo nesėkmingas bandymas reformuoti teatrą privertė pasitraukti K.Glinskį, O.Rymaitę ir kitus aktorius. Jų vieton buvo priimti nustojusių egzistuoti Tautos (buvo jo įkūrėjas) ir Vilkolakio (buvo vienas vadovų, režisavo visus spektaklius) teatrų aktoriai – E.Bindokaitė, K.Juršys, H.Kačinskas, J.Oškinaitė, P.Pinkauskaitė, J.Siparis. 1928 metais A.Sutkų pakeitė rašytojas ir diplomatas Jurgis Savickis, kuris 1929 metais iš Maskvos Dailės teatro (II) pakvietė Andrių Oleką-Žilinską. Pastarasis 1931 metais perėmė ir teatro direktoriaus pareigas.Tapęs vieninteliu teatro vadovu, A. Oleka-Žilinskas bandė jo veiklai pritaikyti K.Stanislavskio ir V.Nemirovičiaus-Dančenkos teatrinių reformų patirtį. Šio proceso paspartinimui režisierius į Kauną pasikvietė genialųjį Michailą Čechovą, buvusį Dailės teatro (II) aktorių, režisierių ir pedagogą.

Jie kartu ruošė naujus aktorius, įkūrė Jaunųjų teatrą. Šių menininkų nuveiktas darbas akivaizdžiai pranoko savo laiką, to meto teatro sampratą. Jais ypač žavėjosi rašytojas ir teatro kritikas B.Sruoga.

A.Oleka-Žilinskas pastatė V.Krėvės „Šarūną“ (1929), Ch.Dickenso „Varpus“ (1930), „Oliverį Tvistą“ (1934), J.Žulawskio „Sabatai Cevi“ (1931), M.Čechovas režisavo W.Shakespeare „Hamletą“ (1932), „Dvyliktąją naktį“ (1935) ir N.Gogolio „Revizorių“ (1933). Jų kūryba Kaune prilygsta ištisai teatrinei epochai – atsirado iškilus repertuaras, nauji meninės raiškos būdai, režisūros konceptualumas, vaidybos ansambliškumas, kūrybingos režisūros pakylėti aktoriai. Pasitelkus talentingus dailininkus M.Dobužinskį, A.Galdiką, S.Ušinską, L.Truikį bei kompozitorius B.Dvarioną, J.Gruodį, J.Karnavičių, buvo pasiekta organiška scenografijos ir muzikos dermė. Deja, neįkainojami atradimai, ypač akivaizdūs V.Krėvės „Šarūno“ spektaklyje, nebuvo nei deramai suprasti, nei įvertinti. Apkaltintas svetimų „prorusiškų“ tendencijų diegimu bei daugeliu kitų nuodėmių, A.Oleka-Žilinskas paliko teatrą.

1935-1940 metais reformatorišką veiklą tęsė jo mokiniai – R.Juknevičius ir A.Jakševičius. Juos rėmė Jaunojo teatro aktoriai M.Chadaravičius, O.Juodytė, A.Kernagis, K.Kymantaitė. Jų gretas papildė iš Eksperimentinio teatro vaidybos studijos atėjusi M.Mironaitė. Nors pagrindiniu režisieriumi likęs B.Dauguvietis nestokojo įprastinės energijos ir sumanymų, jo kūrybinė maniera jau atrodė pasenusi, netenkino pamažu išaugusių visuomenės poreikių. Ypač negailestingos kritikos susilaukė jo režisuotas W.Shakespeare „Makbetas“ (1938), kurio karštu oponentu tapo Valstybės teatro vaidybos mokyklą baigęs Juozas Miltinis (vėliau – garsusis Panevėžio dramos teatro įkūrėjas ir vadovas), grįžęs iš studijų Paryžiuje ir Londone. Greta B.Dauguviečio pastebimai išryškėjo režisuoti pradėję aktoriai K.Juršys ir ypač R.Juknevičius. Po stažuotės Maskvoje pastarasis Klaipėdos dramos teatre pastatė savo pirmąjį spektaklį – H.Heijermanso „Viltį“ (1936). Šis darbas tapo svarbiu Lietuvos teatrinio gyvenimo įvykiu – juo 1940 metais buvo atidarytas Vilniaus dramos teatras.

1938 metais hitlerininkams okupavus Klaipėdą, R.Juknevičius su keliais aktoriais grįžo į Kauną, kur Valstybės teatre sukūrė dar du reikšmingus spektaklius – G.Hauptmanno „Prieš saulėlydį“ (1939) ir M.Pagnolio „Topazą“ (1940). Juos sėkmingai papildė A.Jakševičiaus režisuoti J.O’Neillo „Marko milijonai“ (1939), tapę dar viena gaire teatrališkumo link.

1940 metų pokyčiai, susiję su Lietuvos aneksija, skausmingai paveikė teatrą. Socialistinio meno samprata pleištu buvo kalama į menininkų sielas ir sąmonę. Repertuarą užkimšusios naująją santvarką liaupsinančios dramaturgijos spektakliai dėl suprantamų priežasčių kūrybinėmis pergalėmis netapo. Negana to, trupė patyrė didelį nuostolį – didelė aktorių dalis nuėjo į naujai steigiamą Vilniaus valstybinį teatrą. Taip atsitiko ir kuriantis Šiaulių, Jaunimo, Jaunojo žiūrovo teatrams – Kauno drama tuo metu buvo visos Lietuvos talentų kalvė.

Prasidėjus vokiečių okupacijai, teatrui vėl keliami nauji reikalavimai, juo vėl bandoma manipuliuoti. Nepaisant praradimų ir sunkumų, pasitraukus B.Dauguviečiui, žuvus režisieriams A.Martenui ir J.Monkevičiui, teatrui pavyko išlikti, išsaugoti ir spektaklius, ir žmones, sėkmingai režisuojančių aktorių V.Dineikos, P.Kubertavičiaus, A.Kupsto dėka.

Pirmaisiais pokario metais vėl atsinaujino socialistinio realizmo diegimas, primityvus orientavimas į Maskvos Dailės teatrą, ištrinantis iš atminties ankstesnes vertingas pamokas. Siekiant suformuoti norimą kūrybos programą, pradedama visaip manevruoti. Deja, dominavo konjunktūriškas repertuaras, režisierių, bet ne idėjų perteklius, nacionalinės dramaturgijos stoka. Teatras vėl išgyveno kūrimosi laikotarpį. 1947 metais grupė jaunų aktorių išvyko mokytis į Maskvą. Nauju teatro atgimimu laikomi 1952 metai, kai iš GITIS’o (dabar – Rusijos teatro akademija) grįžo absolventai A.Gabrėnas, K.Genys, V.Eidukaitis, A.Mackevičiūtė, S.Motiejūnas, B.Raubaitė, G.Tolkutė, R.Varnaitė, L.Zelčius. Repertuare atsirado jų pedagogų – profesorių V. ir M.Orlovų bei G.Konskio paruošti diplominiai spektakliai: A.Griciaus „Išvakarės“, P.Beaumarchais „Figaro vedybos“, M.Gorkio „Barbarai“.

1953 metais, mirus Stalinui, visuomeninė situacija pasidarė palankesnė menui. Tolesnį teatro veidą ryškiausiai formavo režisierių Henriko Vancevičiaus, Jono Jurašo ir Jono Vaitkaus kūryba.

Henriko Vancevičiaus laikotarpis (1954-1966) prasidėjo jo režisuotu L.Tolstojaus „Gyvuoju lavonu“ (1954). Minėtini šio režisieriaus spektakliai: Just.Marcinkevičiaus „Dvidešimtas pavasaris“ (1958), K.Binkio „Generalinė repeticija“ (1959), A.Čechovo „Trys seserys“ (1960), F.Garcia Lorca’os „Bernardos Albos namai“ (1964). Kartu su puikiais aktorių G.Balandytės, A.Jodkaitės, D.Juronytės, P.Kubertavičiaus, B.Kurmytės, A.Mackevičiūtės, A.Urbonaitės, G.Tolkutės, A.Vainiūnaitės, L.Zelčiaus vaidmenimis jie išskyrė Kauno dramos teatrą iš viso Lietuvos teatrinio gyvenimo. 1957 metais H.Vancevičius režisavo J.Grušo tragediją „Herkus Mantas“ , kur narsųjį prūsų vadą – vieną tragiškiausių, savo laiką pralenkusių asmenybių Lietuvos istorijoje, įspūdingai suvaidino aktorius A.Voščikas. Greta atsiskleidė bei naujai atsivėrė aktorių D.Juronytės, J.Lauciaus, L.Noreikos, B.Raubaitės ir kitų aktorių talentai. Su šiuo spektakliu į teatrą atėjo dramaturgas Juozas Grušas, padaręs didelę įtaką savo meto dramaturgijai.

Kartu su J.Grušu teatras atrado dramaturgus K.Borutą, J.Glinskį, Just.Marcinkevičių, K.Sają, R.Samulevičių, D.Urnevičiūtę. Taigi, Kauno dramos teatrui priklauso ir to meto lietuviškosios dramaturgijos puoselėtojo nuopelnai.

1959 metais teatras buvo sujungtas su Kauno Jaunojo žiūrovo teatru ir persikėlė į dabartines patalpas Laisvės al. 71. 1966 metais H.Vancevičius, išvykdamas į Vilniaus akademinį dramos teatrą, paliko suformuotą vieną pajėgiausių Lietuvoje teatro trupių, turinčią sudėtingą repertuarą, jau įpratusią prie kūrybinių pergalių. Tada gimė dar vienas legendinis spektaklis – S.Motiejūno režisuota K.Borutos „Baltaragio malūno“ inscenizacija (1966) su puikiais aktorių V.Eidukaičio, R.Staliliūnaitės, J.Urmonavičiaus, R.Varnaitės, A.Voščiko vaidmenimis.

Minėtinas dar vienas reikšmingas etapas – režisieriaus Jono Jurašo penkmetis (1967-1972). Jo spektakliai – M.Bulgakovo „Moljeras“ (1968), M.Baidžijevo „Dvikova“ (1968), K.Sajos „Mamutų medžioklė“ (1968), „Šventežeris“ (1970), M.Šatrovo „Bolševikai“ (1970), J.Glinskio „Grasos namai“ (1970), Č.Aitmatovo „Motinos laukas“ (1971), J.Grušo „Barbora Radvilaitė (1972) su legendiniu Rūtos Staliliūnaitės sukurtu Barboros Radvilaitės vaidmeniu – buvo novatoriški, atskleidė konceptualaus teatro režisierių. Bendradarbiaujant su scenografe J.Malinauskaite, jis sukūrė 8 spektaklius, kurių dauguma sunkiai skynėsi kelią į sceną. Uždrausta „Mamutų medžioklė“, nesėkminga kova už pirmykščio „Šventežerio“ sumanymo išsaugojimą, galiausiai, skausmingas „Barboros Radvilaitės“ finalinės scenos „taisymas“, lėmęs režisieriaus atsisveikinimą su teatru ir išvykimą iš Lietuvos.

Naujuosius J.Jurašo meninius ieškojimus savitai papildė tuo metu teatre veikusi M.Tenisono vadovaujama pantomimos trupė.

Kartu su J.Vaitkaus ir E.Ignatavičiaus „Svajonių piligrimu“ (1975), skirtu M.K.Čiurlionio atminimui, prasidėjo dar vienas pakilimo laikotarpis, neabejotinai įkvėptas J.Vaitkaus asmenybės ir talento. Jonas Vaitkus debiutavo Kauno dramos teatre K.Sajos „Mediniais balandžiais“ (1975). Vyriausiuoju režisieriumi jis tapo 1977, tais pačiais metais režisavo A.Jarry farsą „Karalius Ūbas“. Vėliau buvo M.Gorkio „Paskutinieji“ (1978), J.Grušo „Unija“ (1978), I.Radojevo „Raudona ir ruda“ (1979), H.Ibseno „Statytojas Solnesas“ (beje, kino aktoriaus Juozo Budraičio debiutas teatre), M.Unto „Svarbiausioji repeticija“, J.Glinskio „Kingas“, V.Krėvės „Šarūnas“ (visi 1980), M.Šatrovo „Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje“ (1982), A.Camus „Kaligula“ (1983), J. Vaitkaus (pagal A. Saint-Exupery) „Literatūros pamokos“ (1984). 1984 metais teatro repertuare atsirado S.Gedos ir B.Kutavičiaus „Strazdas – žalias paukštis“ – vienas originaliausių režisieriaus darbų, apeiginis, ritualinis, nepaprastos įtaigos ir grožio spektaklis, savotiškai vainikavęs ir kondensavęs ankstesnes režisieriaus paieškas. Taip pat minėtini W.Shakespeare „Ričardas II“ (1985) ir Č.Aitmatovo „Golgota“ (1987) – paskutinysis to periodo J.Vaitkaus spektaklis Kaune. Šalia nepaprastai intensyvios režisūrinės veiklos J.Vaitkus vadovavo aktorinio meistriškumo kursui Vilniaus valstybinėje konservatorijoje (dabar – Muzikos akademija), vėliau sėkmingai papildžiusiam Kauno dramos teatro trupę.

Neatsirastų nė vieno J.Vaitkaus spektaklio, kuriame nebūtų naujai atsiskleidę ir žinomų, ir pradedančių aktorių talentai. Netikėtoje šviesoje išvydome aktorius J.Budraitį, A.Masiulį, D.Kazragytę, V.Šinkariuką, V.Valašiną, V.Grigolį, V.Masalskį, J.Onaitytę, P.Budrį, I.Dapkūnaitę, V.Kelmelytę.

Minėtą pakilimo laikotarpį sėkmingai papildė kitų teatro režisierių darbai. 1981 metais režisierius G.Padegimas pastatė du skirtingus A.Strindbergo „Kreditorių“ variantus su aktoriais D.Kazragyte, A.Masiuliu, V.Šinkariuku (vyresniųjų sudėtis) ir J.Onaityte, V.Masalskiu, R.Vaidotu (jaunųjų sudėtis). Didele ir laiko išbandymą išlaikiusia sėkme tapo jo režisuotas T.Wilderio „Mūsų miestelis“ (1982), vaidintas iki 1999 metų bei monospektaklis pagal N.Gogolio „Pamišėlio užrašus“ (1985) su nepamirštamu V.Masalskiu. Tuo pačiu metu E.Nekrošius režisavo S.Šaltenio „Duokiškio balades“ ir A.Čechovo „Ivanovą“ (abu 1978). 1988 metais J.Vaitkus perėjo į Vilniaus akademinį dramos teatrą.

Po 1990 kovo 11-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo – į teatrą vėl grįžo režisierius J.Jurašas.

Dar nenaudotoje Mažųjų scenų salėje jis režisavo A.M.Sluckaitės inscenizuotus „Smėlio klavyrus“ (pagal J.Bobrowskio romaną „Lietuviški fortepijonai“) – poetišką, subtilų, didelės sėkmės susilaukusį aplinkos teatro spektaklį; teatro kieme – H.Pinterio „Kalnų kalbą“ (1991). Vėl tapęs teatro vadovu, sukūrė A.Dorfmano „Mirtį ir mergelę“ (1992). 1993 metais po nepavykusio bandymo reformuoti teatrą, atleidžiant didelę aktorių trupės dalį, atsisakė vadovavimo ir vėl išvyko iš Lietuvos.

1993 metais Kauno valstybinio akademinio dramos teatro (1990 teatrui buvo suteiktas akademinio teatro vardas) vadovu tapo režisierius Gytis Padegimas, prieš tai penkerius metus vadovavęs Šiaulių dramos teatrui. Pradėjęs naująjį sezoną simboliško pavadinimo T.Wilderio pjese „Per plauką nuo žūties“, jis sutelkė pagrindinį dėmesį į repertuaro formavimą ir išskaidytos trupės vienijimą. G.Padegimas pastatė P.Claudelio „Vidudienio dalybas“ (1994), W.Shakespeare „Tuščias meilės pastangas“ (1995), M.Zingerio „Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius“ (1996), A.Strindbergo „Šmėklų sonatą“(1998). Jis skatino aktyviai reikštis įvairaus braižo režisierius – V.Balsį, D.Juronytę, N.Karpuškaitę, A.Lebeliūną, B.Marcinkevičiūtę, V.Masalskį, V.Šinkariuką. Debiutavo jaunieji režisieriai – D.Duškinas, L.Ryškus, garsiojo rusų režisieriaus ir pedagogo P.Fomenkos auklėtiniai V.Tertelis ir Y.Sundvor (Norvegija). 1995 metais buvo pasirašyta pirmoji Lietuvoje kūrybinio bendradarbiavimo sutartis su Norvegijos karalystės Stavangerio miesto Rogalando teatru (vadovas Ola B. Johannessen), prasidėjo keitimasis spektakliais bei patirtimi. Bendradarbiavimą su užsienio menininkais pratęsė režisieriai G.Valenti (Italija), T.Hinterbergeris (Austrija), S.Yamada ir J.Ohmine (Japonija), M.Kimelė (Latvija).

1997 metais buvo organizuotas M.Čechovo kūrybiniam metodui skirtas seminaras-laboratorija „Michailas Čechovas ir rusų-lietuvių kultūriniai ryšiai pirmoje XX a. pusėje“, kurioje dalyvavo žinomi rusų teatro teoretikai (N.Krymova, A.Bartoševič) bei praktikai (J.Ananjev, J.Avšarov), studentai pabuvojo A.Čechovo sodyboje Melichove (Rusija).

G.Padegimo vadovaujamoje KVADT Aukštesniojoje aktorinio meistriškumo mokykloje (1995-1998), parengusioje 14 jaunųjų aktorių, dėstė garsūs japonų teatro meistrai: Akira Matsui (No teatras), Hasegawa Roku (Buto šokis), taip pat švedų aktorė ir režisierė Lisa Brand (performansas) ir kiti. 1998 metais didžiulė sėkmė lydėjo režisieriaus Gintaro Varno debiutą Ilgojoje salėje, režisuojant H.Ibseno dramą „Hedą Gabler“. Spektaklis tapo nepralenkiamu laureatu Lietuvoje ir buvo apdovanotas net keturiais „Kristoforais“ – geriausio sezono režisieriaus, geriausio kompozitoriaus (G.Puskunigis), geriausio kostiumų dailininko (J.Statkevičius). Aktorė J.Onaitytė, suvaidinusi Hedą Gabler, pelnė geriausios pagrindinio vaidmens aktorės titulą, 1999 metais – Nacionalinę premiją. Spektaklis taip pat laimėjo keturias „Fortūnas“ (už geriausią režisūrą, pagrindinį moters vaidmenį, muziką, scenografiją (J.Paulėkaitė), sėkmingai dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose „Baltoscandal“ Rakverėje (Estija), „Kontakt“ Torūnėje (Lenkija), H.Ibseno festivalyje Osle (Norvegija). 1999 metais G.Varnas didžiojoje scenoje sukūrė J.O’Neillo tragediją „Gedulas tinka Elektrai“ („Fortūnos“ už geriausią metų režisūrą Kaune ir pagrindinį Kauno Jaunimo Kamerinio teatro aktorės D.Čepauskaitės sukurtą Lavinijos vaidmenį, „Kristoforas“ už G.Puskunigio sukurtą muziką). Be didžiosios scenos intensyviai funkcionavo dar šešios skirtingos vaidybinės aikštelės, kuriose gimė nemaža įdomių spektaklių: F.K.Waechter „Į Ašenfeldą“ su puikiu V.Masalskio („Kristoforo“ ir „Fortūnos“ apdovanojimai) ir R.Žirgulio duetu (rež. T.Hinterberger, Parketinė salė, 1995 ), J.Kilty „Mielasis apgavikas“ su žavingu A.Masiulio sukurtu B.Shaw (rež. G.Padegimas, Parketinė salė, 1995), A.Bloko „Nepažįstamoji“ (rež. D.Duškinas, Ilgoji salė, 1996). Mažųjų scenų kiemelyje po atviru dangumi nuo 1998 buvo vaidinamas muzikinis spektaklis – L.Ukrainkos fejerija „Girių giesmė“ (komp. A.Jasenka, rež. G.Padegimas).

Nuo 1999 iki 2003 metų teatrui vadovavo kompozitorius Vidmantas Bartulis.

Po 12 metų pertraukos į teatrą vėl buvo pakviestas J.Vaitkus -jis originaliai interpretavo A.Čechovo „Žuvėdrą“ ir J.Grušo „Meilę, džiazą ir velnią“ (abu 2001).

Pagrindine teatro trauka bei svorio ašimi liko ir toliau jame dirbusio režisieriaus G.Varno spektakliai. J.-L.Lagarce’o „Tolima šalis“ (2001) – nepriekaištingas, galima sakyti, tobulas scenos kūrinys – pelnė G.Varnui geriausio Lietuvos režisieriaus laurus, o aktorei A.Tamulytei -„Fortūnos“ apdovanojimą už nepagrindinį Siuzanos vaidmenį. M.Carr „Portija Koglen“ (2002) laimėjo „Lietuvos teatrų pavasario“ apdovanojimą ir Kauno savivaldybės prizą už geriausią spektaklį bei atnešė „Fortūnas“ kompozitoriui G.Puskunigiui ir aktorei V.Kuodytei. Kultūros ministerija apdovanojo V.Kuodytę ir kaip geriausią sezono aktorę pagrindinių moteriškų vaidmenų kategorijoje. F.Garcia Lorca’os pjesė-poema „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“ (2003) pelnė „Fortūnos“ apdovanojimą aktorei M.Šablauskaitei. Minėtinas ir aktoriaus E.Stanciko suvaidintas Judas Iskarijotas monospektaklyje „Ir reikia eiti…“ pagal D.Osamu novelę (rež. V.Tertelis, 2003), pripažintas geriausiu tarptautiniame teatrų festivalyje Valkoje (Latvija). 2003 metais atsistatydinusį V.Bartulį pakeitė teatrologė Ina Pukelytė.

Naujoji vadovė daugiau kaip metus (nuo 2003 vasario iki 2004 balandžio) teatrui vadovavo viena. Per tą laiką buvo režisuoti spektakliai: A.Galino „Sorry (rež. V.Dapšys, 2003), J.Griciaus „Palanga“ (rež. V.Valašinas, 2003), W.Shakespeare „Venecijos pirklys“ (rež. J.Vaitkus, 2003), pelnęs „Fortūnas“ už geriausią metų režisūrą Kaune (2004 už šį spektaklį kartu su Nacionaliniame teatre pastatyta J.Meko „Pati pradžios pradžia“ rež. J.Vaitkui paskirta Nacionalinė premija), už aktoriaus L.Laucevičiaus sukurtą Šailoką, A.Jalianiausko suvaidintą Porciją, J.Paulėkaitės scenografiją. Svariu akivaizdžiai subrendusio režisieraus V.Tertelio darbu tapo spektaklis pagal S.Kane pjesę „4.48 Psichozė“ (rež. V.Tertelis, 2004), vaidinamas II a. foje, sceną išvydo P.Turrini „Žiurkių medžioklė“ (rež. T.Hinterberger, 2004). Vienu įdomiausių teatro darbų vėl tapo G.Varno režisuota ir inscenizuota F.Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ versija (2004), sukurta įdomiai transformuotoje didžiosios scenos erdvėje. Minėtuose G.Varno spektakliuose išskirtinius vaidmenis sukūrė aktoriai G.Ivanauskas, V.Kuodytė, S.Balandis, D.Kazlauskas, A.Tamulytė, D.Stubraitė, D.Svobonas, J.Vilūnaitė, G.Balandytė, M.Šablauskaitė, B.Raubaitė, L.Rukšnaitytė, R.Vaidotas, G.Piktytė. 2004 metų pavasarį režisierius Gintaras Varnas tapo teatro meno vadovu. Naujajam meno vadovui iniciavus, gimė bendras teatro ir Menų spaustuvės (Vilnius) projektas – spektaklis pagal T. Dorsto pjesę „Nusiaubta šalis“. 2004 metų rudenį teatre kartu su Goethes institutu buvo suorganizuota „Naujoji vokiečių dramos akcija“. 2005 metais teatras numato tęsti bendradarbiavimą su teatro užsienio partneriais. Sėkmingą teatro veiklą lemia ir 2003 metų pavasarį pasirašyta mecenavimo sutartis su „Ūkio banku“, kurios dėka per paskutinius dvejus metus buvo sukurta daugiau nei numatyta spektaklių ir patenkinti įvairūs teatro publikos skoniai.

Jaunąją žiūrovų kartą ugdyti padeda jau penkerius metus prie teatro veikianti mokyklėlė „Mano teatras“ ir kasmet teatre organizuojamos „Moksleivių teatro dienos“.

Teatro vadovė Ina Pukelytė bei meno vadovas Gintaras Varnas Kauno valstybiniam dramos teatrui vadovavo iki 2007 metų pabaigos. Nuo 2008 metų teatro vadovo pareigas užima aktorius Egidijus Stancikas. Jam vadovaujant teatro repertuaras pasipildė jaunųjų režisierių A. Areimos, G. Jankevičiaus, K. Glušajevo, V. Malinausko ir kitų spektakliais, teatro trupė – Lietuvos Muzikos ir Teatro akademijos absolventais. 2008 aktoriui Sigitui Šidlauskui ir Aurelijai Tamulytei įteikti Fortūnos prizai už Letės ir Fani vaidmenis spektaklyje pagal Mariaus von Mayenburgo pjesę „Bjaurusis“ (režisierius Vilius Malinauskas). Aktorė Inesa Paliulytė apdovanota Fortūnos prizu už svarų indėlį į teatro pedagogiką ir Kauno dramos teatro kūrybinį gyvenimą, sukuriant spektaklį „Liūdnas Dievas“ pagal Janušo Korčako biografiją (su aktoriais ir mokyklėlės „Mano teatras“ auklėtiniais), o aktorius Egidijus Stancikas – Fortūnos diplomu už Janušo Korčako vaidmenį. 2009 aktoriai Inesa Paliulytė ir Dainius Svobonas pelnė Fortūnos prizus už Nadeždos ir Fredžio vaidmenis, o aktorius Antanas Kurklietis – Fortūnos diplomą už Jovičiaus, Fredžio ir Dados Tėvo vaidmenį spektaklyje pagal Biljanos Srbljanovič pjesę „Skėriai“ (režisierius Rolandas Atkočiūnas). Aktoriams Rolandui Kazlui ir Liubomirui Laucevičiui – įteikti Fortūnos prizai už kūrybingą partnerystę spektaklyje pagal Antono Čechovo kūrinius „Palata“ (inscenizacijos autorius ir režisierius Rolandas Kazlas). Ypatinga sėkmė lydėjo aktorę Tomą Vaškevičiūtę, apdovanotą Auksiniu scenos kryžiumi už Luizės vaidmenį ir Fortūnos diplomu (kartu su aktoriumi Tomu Rinkūnu) už už darnų kūrybinį duetą spektaklyje „Laimingi“ pagal Friedricho von Schillerio pjesę „Klasta ir meilė“ (režisierius Artūras Areima).

 

90-ojo teatro jubiliejaus proga teatre sutiko režisuoti buvę teatro vadovai – Jonas Jurašas, Gintaras Varnas, Gytis Padegimas.

Režisierius Gintaras Varnas 2011 m. Penktojoje salėje „sprogdino“ Abi Morgan impresijų ir atsitiktinumų dramą „Mažutis dinamitas“. Gytis Padegimas pastatė du skirtingos estetikos ir minties spektaklius: tarpukario Lietuvos kultūrą nagrinėjančią dokumentinę fantasmagoriją „JAH“ (2011) bei šiuolaikinio dramaturgo Briano Frielo dramą „Stebuklingasis Tenesis“ (2012). „JAH“ pelnė režisieriui bei Juozapo Albino Herbačiausko vaidmens kūrėjui aktoriui Sigitui Šidlauskui „Fortūnos“ statulėles. Tuo tarpu režisierius Jonas Jurašas pristatė trilogiją spektaklių, skirtingai reflektuojančių sovietmečio patirtis: režisuota A. M. Sluckaitės „Antigonė Sibire“ užgimė paties režisieriaus prieš dešimtmetį atrastoje Ilgojoje salėje; naujai duris atvėrusioje Rūtos salėje buvo pristatytas Sofi Oksanen „Apsivalymas“; Didžiąją teatro sceną po rekonstrukcijos 2012 m. atvėrė A. M. Sluckaitės parengta A. Škėmos „Baltos drobulės“ inscenizacija. „Antigonė Sibire“ pagrindinio vaidmens kūrėjai Eglei Mikulionytei pelnė Auksinį scenos kryžių, 2011 m. padėkos „Fortūna“ buvo apdovanotas Jonas Jurašas už nuopelnus Lietuvos teatrui ir spektaklį. „Apsivalymo“ pastatymas taip pat pažymėtas apdovanojimais: aktorė Eglei Mikulionytei įteikta „Fortūnos“ statulėlė už Alydės Tru vaidmenį, o aktorė Elzė Gudavičiūtė apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už Zaros vaidmenį.

 

Kūrybinius darbus Kauno dramos teatre pastaruoju metu aktyviai tęsia ir jaunosios kartos režisieriai Agnius Jankevičius ir Artūras Areima.

Agnius Jankevičiaus 2009 – 2012 metais režisavo trilogiją pagal kanadiečių dramaturgo Daniel Danis dramas „Paskutė Diuranų daina“, „Akmenų pelenai“ ir „Akmeninių šunų bučiniai“ (spektaklis pervadintas į manifestaciją „Gelbėkime meilę“). Ypatingai palankiai kritikų įvertinta prisiminimų drama „Akmenų pelenai“: spektaklio dailininkė Laura Luišytė buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui už scenografiją ir kostiumus, Agniui Jankevičiui įteikta „Fortūnos“ statulėlė ir D. Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio prizas už spektaklio režisūrą, aktorius Henrikas Savickis apdovanotas D. Tamulevičiūtėsfestivalio prizu už antraplanį Klermono vaidmenį. Artūras Areima tuo tarpu tęsia pasaulio dramaturgijos klasikos pastatymus – 2010 m. režisuota Henriko Ibseno drama „Šmėklos“ (Sigitas Šidlauskas apdovanotas „Fortūnos“ statulėle už Jakobo Engstrano vaidmenį), o 2011 m. Rūtos salėje pasirodė antidekalogas „Plėšikai“ pagal Friedricho von Schillerio pjesę tuo pačiu pavadinimu.

 

2012 m. lapkritį Kauno dramos teatras buvo oficialiai perkrikštytas nacionaliniu.

Šis statusas pirmajam profesionaliam Lietuvos dramos teatrui buvo suteiktas už išskirtinę veiklą – nacionalinės dramaturgijos puoselėjimą, produktyvų bendradarbiavimą su lietuvių dramaturgais, nuoseklią edukacinę veiklą ir išskirtinio kūrybinio braižo repertuarą. Nacionalinio teatro statuso suteikimas sutapo su teatro Didžiosios scenos atvėrimu 2012 metų spalio 12 dieną po kelerius metus trukusios rekonstrukcijos. Šis įvykis pažymėtas pirmą kartą Lietuvos teatro istorijoje pristatant Antano Škėmos romano „Balta drobulė“ inscenizaciją, kurios autorė – žinoma dramaturgė Aušra Marija Sluckaitė, o režisierius – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Jonas Jurašas. Su šios salės atidarymu žengtas dar vienas žingsnis profesionalių ir techniškai sudėtingai išpildomų spektaklių linkme – Didžioje scenoje sumontuota analogų kituose Lietuvos teatruose neturinti įranga, kuri atveria naujas galimybes ieškoti iki tolei neregėtų meninių sprendimų, netikėčiausioms meninėms idėjoms lengviau materializuotis.

Šiandien teatrui antrą kadenciją vadovauja generalinis direktorius  Egidijus Stancikas.  Vaidinama penkiose unikaliose teatro erdvėse,  leidžiami teatro istoriją ir asmenybes įamžinantys leidiniai, vykdoma nuosekli edukacinė veikla teatro organizuojamo kasmetinio festivalio jaunimui „Nerk į teatrą“ metu, įvairių Lietuvos režisierių kuriami ir rodomi spektakliai.   2013 m. rudenį surengtas tarptautinis „Baltijos šalių dramaturgijos festivalis“, o 2014 m. teatras pasitiko tarptautiniu lietuvių  ir japonų menininkų projektu, premjera „Sakurų prisiminimai“ (rež. S. Ikoh).

2014 m. rugsėjo 25 d. 95-ąjį  sezoną atidarė J. Jurašo spektaklis „Barbora“ pagal J. Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“.  Spalio 4 -ąją režisierė Agnė Sunklodaitė pristatė spektaklį pagal žymaus prancūzų rašytojo ir diplomato Romain Gary kūrinį „Aušros pažadas“. Gruodžio 19-ąją. Per 94-ąjį teatro gimtadienį rampos šviesą išvydo G. Varno režisuojamas spektaklis M. Frisch „Biografija: vaidinimas“, kurį 1974 m.  Didžiojoje scenoje pristatė režisierius V. Čibiras. 2015 m. sausio 31 d. sezono premjerų puokštę užpildęs spektaklis – A. Areimos „Mechaninė širdis“, pagal Mathias Malzieu kūrinį.

96-ojo sezono šūkis „Procese“. Sezono uždangą rugsėjo 18 d. pravėrė spektaklis „Miškinis“ – latvių ir lietuvių menininkų bendras darbas, kuriame kūrybines jėgas sujungia režisierius Valteris Sylis, dramaturgas Janis Balodis, scenografas Ugis Berzinis ir NKDT skirtingų kartų aktoriai. Spektaklį inspiravo tikra latvio Janio Pynupo gyvenimo istorija. Šis, pabėgęs iš II pasaulinio karo lauko, bijodamas susidorojimo, 50 metų slapstėsi nuo sovietų. Tačiau tai nėra dokumentika paremtas spektaklis – jame faktų ir fikcijos harmonija, o veiksmas atgyja lietuviškame kontekste.

Antroji sezono premjera – Rolando Atkočiūno režisuota tragikomedija – Dea Loher „Klaros santykiai“. Po gana ilgos pertraukos NKDT repertuarą papildė muzikinis spektaklis „Vargšų opera“, pagal to paties pavadinimo XVIII a. dramaturgo Johno Gay‘jaus pjesę ( rež. režisierius Andrius Kurienius ). Netgi praėjus beveik trims šimtmečiams dramaturgo J. Gay pjesės tekstas – it dabartį atspindintis metraštis.

Spalio 24-ąją Rūtos salėje vaikų klegesiu ir plojimais pasveikinta  režisierės ir dramaturgės Agnės Dilytės premjera Šiaurės pasaka „Solė ir močiutės“.

Gruodžio 19-ąją, 95-ojo teatro gimtadienio dieną įvyko režisieriaus Vido Bareikio premjera „Hamletas“ pagal Williamo Shakespeare‘o dramą. Šis spektaklis – V. Bareikio pamėgto „teatro teatre“ principo tąsa. Teatras veikia kaip veidrodis, versdamas įsižiūrėti, jis atskleidžia tai, kas dažnai lieka šešėlyje – paties aktoriaus misiją, jo asmenybės dualumą, būtį ir buvimą teatre ir už jo ribų. Pavasarį režisierius Agnius Jankevičius pakvietė į interaktyvų spektaklį „Maištas“.

97-asis sezonas prasidėjo jaunos režisierės Monikos Klimaitės debiutu  NKDT  – Henriko Ibseno dramos „Kai mirę nubusim“ pastatymu.  Lapkričio 15-20 dienomis teatre jau antrąjį kartą organizuotas Baltijos šalių teatrų festivalis, skirtas pristatyti lietuvių teatro panoramą Latvijos ir Estijos teatro profesionalams.   Antroji sezono premjera –  režisieriaus Jono Vaitkaus sugrįžimas – 2016 m. gruodžio 8 dieną Didžiojoje scenoje įvyko Thomo Manno pjesės „Fjorenca“ premjera. Gruodžio 19 dieną teatrui sukako 96-eri metai.

Didysis scenos ratas sukasi. Bėga sezonai, dešimtmečiai. Teatro perspektyvoje – užbaigti visus pagrindinio teatro pastato rekonstrukcijos darbus, rekonstruoti Mažųjų scenų pastatų ansamblį, pritraukiant ES fondų lėšas. Jas pritaikyti edukacijai bei specialistų ruošimo, tobulinimo bei jaunųjų menininkų inovatyvios kūrybos reikmėms. Pagrindinis NKDT tikslas – išlikti lyderiu Lietuvos teatrų gretose.

 

Į puslapio viršų

Repertuaras

Žemės ar moters

Balta drobulė

Akmenų pelenai

I

Skėriai

I

Bjaurusis

Maištas

Bjaurusis

G

Junas Gabrielis Borkmanas

Kai mirę nubusim

Visas repertuaras

teatro užkulisiai

Teatras onl1ne