Nacionalinis Kauno dramos teatras

Pagal Federico Garcia Lorcos ir Luigi Pirandello kūrinius

Sombras

Dviejų dalių spektaklis (N-14)


Režisierius
Gintaras Varnas
Scenografijos dailininkė
Julija Skuratova
Kostiumų dailininkas
Juozas Valenta
Muzika iš ankstesnių Gintaro Varno spektaklių – Onutės Narbutaitės, Vidmanto Bartulio, Giedriaus Puskunigio, Claudio Monteverdi ir sefardų (žydų, gyvenusių Ispanijoje iki XV a.) melodijos
Vaidina
Dainius Svobonas (Autorius-režisierius, Penktas šešėlis)
Vytautas Anužis (Tėvas, Sokrato šešėlis)
Jovita Jankelaitytė (Podukra)
Vilija Grigaitytė (Motina)
Gytis Laskovas (Sūnus, Lorca, Trečias šešėlis)
Vaidas Maršalka (Režisierius, Ketvirtas šešėlis)
Saulius Čiučelis (Sufleris-režisieriaus padėjėjas, Artaud, Režisieriaus padėjėjas, Pirmas šešėlis)
Jūratė Onaitytė (Aktorė)
Matas Sigliukas (Jaunuolis)
Albinas Budnikas (Metmuo, Durininkas, Senas šešėlis)
Liubomiras Laucevičius (Pagrindinis aktorius, Juodas vyras)
Sigitas Šidlauskas (Antras žiūrovas, Antras šešėlis)
Ričardas Vitkaitis (Pirmas žiūrovas, Kitas aktorius)
Audronė Paškonytė (Pirmo žiūrovo žmona, Kita aktorė)
Dovydas Pabarčius (Tarnas, Darbininkas)
Pijus Narijauskas (Jaunas žiūrovas)
Daiva Rudokaitė (Antra žiūrovė, Fėja, Silfa, Lėlė)
Andrius Alešiūnas (Medkirtys, Jaunasis aktorius, Šeštas šešėlis)
Gintautas Bejeris (Scenos darbininkas, Dali)
Inga Mikutavičiūtė (Fėja, Silfa, Lėlė, Kita Aktorė)
Martyna Gedvilaitė (Fėja, Silfa, Lėlė, Kita aktorė, Mirtis, Angelaitė)
Aistė Zabotkaitė (Fėja, Silfa, Lėlė, Jaunoji aktorė)
Robertas Petraitis (Arlekinas)
Mantas Pauliukonis (Pajacas)
Milė Šablauskaitė (Madam Pačė)
Eglė Grigaliūnaitė (Pagrindinė aktorė, Fėja, Silfa, Lėlė)
Liucija Rukšnaitytė (Fėja, Silfa, Lėlė, Antroji aktorė)

Įsigykite bilietus

Iš ispanų kalbos vertė Aurelijus Katkevičius, Valdas Petrauskas, Indrė Pranaitė. Iš italų kalbos vertė Ieva Frigerio

Spektaklis „Sombras“ – režisieriaus Gintaro Varno eksperimentas – pamąstymas apie teatro prasmę ir vertę, kvietimas diskusijai apie teatro meną ir menininką, siekiantį nepasiekiamos tiesos. Dramaturginį koliažą sudaro ispanų poeto, dramaturgo F. García Lorca’os tekstai bei ištraukos iš italų dramaturgo Luigi Pirandello pjesės „Šeši personažai ieško autoriaus“. Šis spektaklis – tai intelektuali kelionė į teatro pasaulį, kuriame susipina magija ir kasdienybė, realybė ir mistika, tikrovė ir iliuzija, melas ir tiesa, gyvenimas ir mirtis. Teatras – butaforijos, kartoninių pilių, netikrų peizažų, lėlių ir kaukių karalystė. Teatras – saugus prieglobstis nuo gyvenimo kataklizmų, bombardavimų ir revoliucijų. Teatras – autentiškų tragedijų ir kautynių vieta. Teatras – tamsos labirintai, kuriame klaidžioja personažų šešėliai, laukdami kito įsikūnijimo. Teatras – erdvė, kuri meilei, nusikaltimui, karui suteikia poetinę būseną, o fizikai – metafiziką. Teatras – tai, kas vilioja, gąsdina, kelia nuobodulį. Teatras – tai peilis, iki pusės panardintas į sapną, bet skrodžiantis iki pat būties gelmių.

Premjera – 2019 m. rugsėjo 6, 7, 8 d. 

Trukmė – 3 val. 30 min. (Su pertrauka)

Didžioji scena. N-14

Spektaklyje rūkoma.

Kartu su teatru UTOPIA

Spektaklis skiriamas Nacionalinio Kauno dramos teatro šimtmečiui

Profesorius Vytautas Landsbergis apie spektaklį „Sombras“

„Pasak spektaklio personažo, „aš pilnas sopulių“, kurie yra ir jūsų sopuliai. Spektaklyje daug sentencijų, kūrinys labai intelektualus, sutelktas iš svarbių tekstų ir vertas apmąstymo. Teatro sopuliai yra prasmingi. Teatras, kokį mes čia matome, neturi ribų. Negali pasakyti, kur baigiasi teatras, o kur yra gyvenimas. Spektaklyje veikia personažas Režisierius. Spektaklio režisierius G. Varnas mano, kad jis yra režisierius, nors gali būti, kad jis yra Personažas. Kas tie Personažai? Kas juo pasiuntė į šitą sceną, apskritai į gyvenimą? O kas mus visus pasiuntė pabūti personažais? Žvelgiant iš šito taško, gali manyti, kad pasaulyje yra šeši milijardai personažų, kurie vis dar ieško autoriaus. Ir nežinia, kuo tai gali baigtis, nes autoriui gali nusibosti toks nesusigaudymas: neranda kelių, autoriaus, atsakymų. Gal taip ir turi būti? Spektaklis „Sombras“ kalba apie senus, fundamentalius, gražius dalykus. Jame yra darbo, minčių, idėjų, vaizdų, muzikos dermė. Ta visuma yra tai, ką verta atsiminti, kas turi ilgai gyvuoti, kad žmonės eitų, norėtų suprasti, išgirsti ir permąstyti. Kaip Mažvydas pasakė: „Imkit mane ir skaitykit, ir tatai skaitydami permanykit.“ Čia yra ką permanyti, už tai labai ačiū. Tegul šis kūrinys gyvuoja.“

 

Donato Stankevičiaus nuotraukos

Spektaklio sukūrimą remia LR kultūros ministerija ir Kultūros taryba.

Atsiliepimai

, Neatsitiktinai spektaklis pavadintas ispanišku žodžiu, reiškiančiu šešėlius. „Sombras“ - taip vadinasi Lorca'os pjesė, kurios ištrauka pasirodo spektaklio pabaigoje. Visgi svarbiausia čia atrodo pavadinimo metafora: spektaklyje pasakojama apie magiško, neapčiuopiamo, neapibūdinamo teatro ilgesį - teatro, iš kurio šiandien liko tik šešėlis, prisiminimas, kontūrai be turinio. Taip nuskamba ir paskutinė - šešėlių pokalbio - scena: absurdiškai komiški pokalbiai tarp milžinišką pavidalą turinčių ir didžiulį pasitikėjimą savimi spinduliuojančių dvaselių, šiandien neturinčių jokios galios ir jokios prasmės.

A. Kaminskaitė. Nykstančio(s) teatro rūšys Gintaro Varno spektaklyje „Sombras“

, „Sombre“ režisierius, nepaisant paradoksalių, alogiškų situacijų, atsiskleidžia kaip gilus savianalizės meistras, vaizdo ir tekstų dramaturgija ieškantis vidinės tikrovės ir tiesos, šiuo atveju – tikrojo teatro. Esamos tikrovės iliuzija, aktorių bandymas vaidinti, o gal geriau gyventi scenoje „savo gyvenimą“, personažų „maištas“ prieš autorių ir režisierių ir jau minėta tikrojo teatro paieška susidėliojo į sudėtingą draminį audinį, kuriame G. Varnas išskyrė svarbiausius, jam rūpimus, skaudamus akcentus.

Gediminas Jankus. Tikrojo teatro paieškos: tarp realybės ir iliuzijos.

, Spektaklis ypatingas tuo, jog siūlo tam tikrą pabaigos būseną. Sunku pasakyti, ar dar tik prasidedančios, ar niekaip nesibaigiančios. Viena vertus, spektaklis gali būti perskaitytas ir kaip mėginimas apmąstyti savo paties kūrybą, siekis darsyk prikelti savo herojus norint paliudyti tai, kuo buvo tikėta - iliuzija kaip vienintele tikrove. Tačiau ar „Sombras“ paskatino Varną suabejoti ne tik teatru, bet ir pačiu savimi teatre?

Rimgailė Ravenytė. Gilyn į veidrodį. Menų faktūra

Į puslapio viršų

Repertuaras

Aš – Moljeras

Palata

Vasarvidis

Palata

P

Perdegimas

Senos damos vizitas

G

Misterija „Dievai ir žmonės“

Pavojingi ryšiai

P

Perdegimas

Būtybės

G

Lietuviškoji Nora

Balta drobulė

Anderseno gatvė

T

Balta drobulė

Visas repertuaras

teatro užkulisiai

Teatras onl1ne

Teatro Rėmėjai

Kūrybinė
agentūra

Teatro
Spaustuvė

Teatro Partneriai

informacininiai rėmėjai