Nacionalinis Kauno dramos teatras

Henrik Ibsen

Kai mirę nubusim

Vienos dalies spektaklis

RUBEKAS. Ak, Irene, tai būtų galėjęs būti gyvenimas. Ir mudu tai praradom – mudu abu. IRENĖ. Tai, kas negrįžtamai pražuvę, pamatysim tik tada... RUBEKAS. Kada..? IRENĖ. Kai mes mirę nubusim. RUBEKAS. Ir ką gi mes tada pamatysim? IRENĖ. Pamatysim, kad niekados negyvenome.


Režisierė
Monika Klimaitė
Scenografijos dailininkė
Paulė Bocullaitė
Kostiumų dailininkė
Eigilė Juodytė
Kompozitorius
Tadas Žukauskas
Vaidina
Dainius Svobonas
Inga Mikutavičiūtė
Neringa Nekrašiūtė
Eglė Grigaliūnaitė
Eugenija Bendoriūtė
Henrikas Savickis
Artūras Sužiedėlis

Įsigykite bilietus

Iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius

Du metus iš eilės labai sėkmingai dalyvavusi festivalyje „Nerk į teatrą“ kaip kūrybinių dirbtuvių vedėja, režisierė Monika Klimaitė pasirinko dramaturgijos klasiko Henriko Ibseno pjesę „Kai mes mirę nubusim“ (1899). Ši drama tarsi apibendrina prieš tai parašytas autoriaus dramas, pradedant nuo „Lėlių namų“ iki šios, paskutinės jo kūryboje,  užbaigiančios tam tikrą dramų ciklą. Pjesėje kalbama apie žmogaus gyvenimo ir meno vertę, apie pasirinkimus, praradimus ir instinktą susigrąžinti tai, ką prarandi. „Žmogus, nepaisant jo amžiaus, statuso, socialinės padėties ar laikmečio, nuolat yra pasirinkimų kelyje. Nors ir parašyta XIX-XX amžių sankirtoje, ši pjesė man atrodo aktuali ir šiandien, nes žmogaus dvasiniai poreikiai nesikeičia, – keičiasi tik aplinkybės ir pateikimo forma. Visi pjesės veikėjai – tarsi kažkada padarytų pasirinkimų „aukos“, kurios dabar jaučiasi įkalintos savo ir kitų egzistencijose. Spektaklyje norėčiau kalbėti apie žmogų, siekiantį ištrūkti iš stagnacija pavirtusios realybės, susigrąžinti prarastą „laisvę“ ir vėl iš naujo nubusti „naujam“ gyvenimui. Šį kūrinį matau kaip realybės ir pasakos sintezę, kur nėra aiškios – atpažįstamos vietos ar laikmečio“, – teigia Nacionaliniame Kauno dramos teatre debiutuojanti menininkė M. Klimaitė.

Pagrindiniai veikėjai – skulptorius Rubekas ir jo modelis Irenė, kurios siela buvo paaukota menui. Abu turi psichinio silpnumo savybių, abu yra kažką praradę savo gyvenime. Tačiau susitikę beviltiškai traukia vienas kitą, ieškodami kompensacijos už tai, kas prarasta. Skulptoriaus žmona Maja negali padaryti vyro laimingo – jis visą save atidavęs savo šedevrui. Kūrinys apgaubtas neraminančiu širdžių šalčiu – vienas kito herojai negali nei paliesti, nei jausti, nei mylėti.

Henrikas Ibsenas tarsi nebyliai teigia: buvimas menininku reiškia siekį sukurti gyvybę, paaukojant kitą. Pjesėje atsiskleidžia nepalaužiamas tikėjimas, svarbiausi gyvenimo elementai ir autoriaus abejonė savo misijos reikšmingumu.

Ilgoji  salė

Premjera – 2016 m. spalio 29, 30, lapkričio 2 d.

Trukmė 1 val. 40 min.

Spektaklyje naudojami rūko efektai 

Atsiliepimai spaudoje

, Kuo vis dėlto spektaklis išskirtinis, kada kūnas čia eina pagaugais ir kur tas kertinis akmuo? Aistra ir beviltiškumas, kovinga menininko dvasia ir gaivališkas, beveik laukinis pašaukimas kurti. Kurti, kurti ir dar kartą kurti. „Suteikti akmeniui gyvybės“, nors pati kūrėjo asmenybė, kaip sako Irenė, „lavonų krūva“. Ir tai veda į aklą asmenybės dualizmą, skausmingai skylama į dvi - menininko ir žmogaus - būtybes ir pastaroji pajuda atstu nuo žmogiškumo. Kaip ilgas bagažas kaupiasi įskaudintos ir paliktos moterys, kaupiasi ir netinkami sprendimai - užgyventa vila ir namas sostinėje. O iš tiesų reikėjo tik kopti į kalno viršūnę...

Gyvybė akmeniui ar akmuo gyvybėje?

, M. Klimaitė į realius įvykius leidžia įsiterpti metafizinei plotmei, tačiau baimę ir nerimą keliančių neregimojo pasaulio apraiškų spektaklyje lieka visai nedaug, o ir į jį žvelgiama pernelyg atsargiai. Scenoje dėmesys labiau koncentruojamas į dramoje atvertą paprasto kasdienio gyvenimo tėkmę, į tai, kaip mes patys jį kuriame ir griauname. Konkretumo vengiama ne tik laiko ir erdvės, bet ir bet kurios ideologijos atžvilgiu, siekiant palikti kuo daugiau laisvės žiūrovo interpretacijai. Eiti vedamam šios idėjos yra aktualu ir įdomu. Tačiau tik iki tam tikro momento. Šioje vietoje supaprastinimas suveikia neigiamai – vaizduojami įvykiai pradeda skęsti buitinėje pilkumoje. Ypač tai juntama spektaklio pabaigoje, kuri skiriasi nuo aprašytosios pjesėje.

KaI mirę nenubusim

Į puslapio viršų

Repertuaras

Kiškis pabėgėlis

Fjorenca

Balta drobulė

Žemės ar moters

P

Sekretas

Palata

Palata

G

Junas Gabrielis Borkmanas

Plėšikai

Maištas

Visas repertuaras

teatro užkulisiai

Teatras onl1ne