Nacionalinis Kauno dramos teatras

William Shakespeare

Hamletas

Dviejų dalių spektaklis (N-16)

Vaidinimas - geriausi spąstai bus, kur jūsų sąžinė įklius!


Režisierius
Vidas Bareikis
Scenografijos ir kostiumų dailininkė
Paulė Bocullaitė
Kostiumų dailininkė
Aistė Radzevičiūtė
Kompozitorius
Marius Stavaris
Dramaturgiją adaptavo Austėja Lunskytė – Yildiz
Vaidina
Vainius Sodeika
Dainius Svobonas
Liubomiras Laucevičius
Eglė Grigaliūnaitė
Saulius Čiučelis
Tomas Erbrėderis
Vaidas Maršalka
Edgaras Žemaitis
Goda Petkutė
Aistė Zabotkaitė
Gintautas Bejeris

Įsigykite bilietus

Daugybė režisierių kūrė Hamleto portretą, tad ne veltui ši pjesė yra tapusi teatro sinonimu. Kiekviena karta turi savo atsakymą į būties klausimą. Tiek Hamletui, tiek jo bendraamžiams, režisieriui Vidui Bareikiui ir aktoriui Vainiui Sodeikai (Hamletas), teatras ir scena yra vietos ieškoti to, kas yra „ne melas“, su jaunatviška viltimi rasti bent trupinėlį to, kas yra tiesa.

Hamleto asmenybė Vido Bareikio spektaklyje – tikrai ne romantiškas herojus, turbūt ir ne idealistas, o žmogus tikrąja to žodžio prasme. Jis ieško tiesos ir jo jausmai nėra iš pasakų pasaulio, – tiek meilė, tiek karštligiškas kerštas, tiek gedulas, tiek nirštas, tiek neviltis – sukuria tai, ką galim vadinti tikru žmogumi, su visomis jo spalvomis ir atspalviais. Turbūt tai ir yra tai, kas jau daugiau nei keturis šimtus metų šią pjesę išlaiko aktualia.

Šis spektaklis – V. Bareikio pamėgto „teatro teatre“ principo tąsa. Teatras veikia kaip veidrodis, versdamas įsižiūrėti, jis atskleidžia tai, kas dažnai lieka šešėlyje – paties aktoriaus misiją, jo asmenybės dualumą, būtį ir buvimą teatre ir už jo ribų. Hamletas žvelgia į teatrą kaip į paskutinę tiesos instanciją, sakydamas:

„Aš girdėjau,

Kad nusikaltėliams vaidybos menas

Taip baisiai kartais sukrečia jausmus,

Jog neiškentę, vietoje, čia pat,

Jie pripažįsta savo juodus darbus.“

(Ištrauka iš pjesės)

Turėdamas panašių vilčių į teatrą, kaip ir Hamletas, Vidas Bareikis stato šią pjesę. Jo teatro sąvoka – nemoralizuojantis veidrodis publikai. Teatras Hamletui, panašiai kaip ir V.Bareikiui, yra vienintelė vieta, kurioje užsidėjęs bepročio kaukę jis gali perskrosti dabartį ir su humoru bei elegantiška ironija parodyti nuogą ir begėdišką pasaulio realybę. Šiame pastatyme legendinė tragedija neapseina be geros porcijos juoko pro ašaras, nes tik su humoru žiūrint į savo likimą (Fortūną), įmanoma pamatyti tikrą Hamleto būties tragiškumą bei universalumą.

Hamletas klausia – kodėl mes pasiduodame aplinkai? Ar mūsų gyvenimai gali tapti mažiau primityvūs? Kas yra pareiga? Kodėl retas peržengiame savo ribotumą? – tai tik keli klausimai, į kuriuos V. Bareikis ir  NKDT aktoriai įnirtingai ieško atsakymų.

Didžioji scena 

Dviejų dalių spektaklis  (N-16)

Trukmė – 3 val.30 min. ( su pertrauka)

Premjera –2015 m.  gruodžio 18, 19, 20, 30 d. 

Spektaklyje naudojami dūmų efektai  

Informuojame, kad dėl spektaklio HAMLETAS nestandartinės scenografijos PARTERIO 1, 2, 3 ir balkono vietos yra RIBOTO MATOMUMO ZONOJE!

Donato Stankevičiaus nuotraukos 

 

Atsiliepimai spaudoje

, Išmaniai sudėliotas, išlepintam, ir net sakyčiau „tam, kuris nevaikšto į teatrą“, bei jaunam žiūrovui sudominti pritaikytas spektaklis. Po ilgesnio dialogo ar įtemptesnio monologo seka muzikinis intarpas ir vyksmas podiumo centre (ar tai būtų erotika pakvipęs šokis, ar tai būtų tiesiog veikėjų rokiruotė scenoje, ar duobkasių nutaisyta mimika selfiui su kaukole, žiūrinti į durklo geležtę), tarsi atokvėpis, priminimas, kad teatras nevisada privalo sukelti galvos sopulį. Netgi gali pamaloninti akį, ausį ir leisti šyptelėti bent keliskart.

Spektaklis „HAMLETAS“ (rež. Vidas Bareikis), NKDT

, Tarp V. Bareikio sukurtų 15 spektaklių tik Hamlete galima pastebėti aiškiai suformuluotą teatro strategiją, kuri rodo režisieriaus išskirtinumą ir įdomumą. W. Shakespeare’o pjesę V. Bareikis pasirenka dekonstruoti, t. y. adaptuoti teatro scenoje, pakeičiant reikšmes (dramaturgiją adaptavo Austėja Lunskytė-Yildiz), akcentuoti tas dramos vietas, kurios būtų aktualios šiandien, paveiktų žiūrovą, kuriam spektaklis – ne tik tikrovės, bet ir savęs veidrodis.

Kai Hamletas užklysta į naktinį klubą. Astijus Krauleidis-Vermontas. kamane.lt

, Bareikio ir scenografės Paulės Bocullaitės „Hamletas“ - tai šiandienos „teatrum mundi“, kur kasdienybė nebeįsivaizduojama be popkultūros madų ir kaukių (ko vertos išpuoselėtos vyrų barzdos!), o teatras - be jo antrininkų. Besisukdamas tikrosios scenos ratas atgręžia tai baltų lelijų puokštėmis įrėmintą pianiną, tai minkštasuolius, grimo staliukus su veidrodžiais, kostiumų kabyklas - užkulisius, kur ruošiamasi ir laukiama savo pasirodymo. Toks sprendimas iškart primena Koršunovo „Hamletą“, tačiau Bareikis žengia toliau - teatro ir tikrovės priešstata jam nėra egzistencinė ar metafizinė, o kūrybinė ir vaidybinė sąlyga, koncentruojanti veiksmą ir suteikianti atlikimui ekspresijos. Įvykiai čia rutuliojasi gerokai greičiau, aktoriai, išskyrus svarbiausiuosius, suvaidina ne po vieną, o po kelis vaidmenis - perėjimas iš vieno epizodo ar situacijos į kitą matuojamas ne laiko ar erdvės, o tempo ir ritmo matais.

Jaunųjų „Hamletas“. 7m dienos. Rasa Vasinauskaitė

, Kūrinio pamatas – būtinybė prisiminti ir tuos prisiminimus išgyventi, kitaip tariant, gyventi apsuptam vaiduoklių ir galų gale pačiam tokiu tapti. Vaiduokliu, reikalaujančiu draugo gyventi tam, kad papasakotų tavo istoriją. Galbūt todėl Williamas Shakespeare'as niekada nedings iš režisierių minčių ir vaidensis teatro scenose, peržengęs laiką, saistomas neišdildomo noro būti ne tik ir ne tiek prisimintam, kiek nepamirštam.

Šmėklos tironija ir amžinasis „nebūti“ . '"Kauno diena". Silvija Čižaitė-Rudokienė

Į puslapio viršų

teatro užkulisiai

Teatras onl1ne