Nacionalinis Kauno dramos teatras

Premjera „Vietiniai“ – apie mus, vietinius

Birželio 1, 2, ir 7 dienomis Nacionalinio Kauno dramos teatro Mažojoje scenoje režisierius Paulius Markevičius pristatys spektaklį „Vietiniai“ pagal Kahlilo Gibrano kūrybą. Pastatymui pjesę sukūrė šių metų „Auksinių scenos kryžių“ laureatė dramaturgė Birutė Kapustinskaitė.

Nacionaliniame Kauno dramos teatre debiutuojančio režisieriaus ir aktoriaus Pauliaus Markevičiaus spektaklis idėjiškai pratęsia rašytojo Kahlilo Gibrano (1883-1931) trilogiją, susidedančią iš pasaulyje gerai žinomų jo tekstų „Pranašo sodas“, „Pranašas“ ir  nebaigto kurti kūrinio „Pranašo mirtis“. Spektakliui parašyta dramaturgės Birutės Kapustinskaitės pjesė „Vietiniai“ kalba apie savo vadu beatodairiškai tikinčią bendruomenę, laukiančią pranašo pasirodymo, tačiau susidūrus su netikėtais įvykiais, pasimetančią ir, galiausiai, neberandančią būdo susikalbėti tarpusavyje.

Apie pjesėse ir spektaklyje keliamus klausimus kalbamės su spektaklio idėjos autoriumi ir režisieriumi Pauliumi Markevičiumi bei pjesės autore  Birute Kapustinskaite.

Pjesė „Vietiniai“ yra Kahlilo Gibrano trilogijos tęsinys. Knygoje „Pranašas“ atskleidžiamas žmogaus ryšys su žmogumi, „Pranašo sode“ – perteikiamas žmogaus ir gamtos santykiai. O kokią žinutę siunčiate „Vietiniuose“?

P. M. Žinutės analizės taikiklyje: Tikėjimas – Kaltė – Viltis.

B. K. Aptarėme, koks turėtų būti dviejų Gibrano tekstų tęsinys, kas toje istorijoje galėtų vykti. Nutarėme į tęsinį žiūrėti laisvai, bandyti konceptualiai pratęsti K. Gibrano idėjas. Daug kalbėjome, gilinomės į bendruomeninės hierarchijos, atminties, svetimo ir išrinktųjų temas. Kalbėdami su Pauliumi atradome daug temų ir potemių, kurios daugiau ar mažiau skleidėsi procese. Šioje pjesėje man įdomiausia buvo stebėti kaip vystosi veikėjų santykis su autoritetu, ką jis jiems reiškia ir kokią griaunamą jėgą turi pati bendruomenė, kai dingsta įsivaizduojamas saugumas? Ką mums reiškia priklausyti kažkokiai bendruomenei, ką reiškia joje būti nauju? Ką reiškia priimti tą, kurio niekas nelaukė? Ką reiškia naujo – laukto ar nelaukto – atėjimas į įsisenėjusią tvarką ir kokius procesus tai gali išjudinti?

Dramaturgė Birutė Kapustinskaitė. Nuotr. aut. Laura Vansevičienė 

Pjesėje veikia 6 personažai. Jie atpažįstami ar juos sąmoningai unifikuojate?

P. M. Vietiniai yra konkrečios, užrašytos istorijos gyventojai. Taip, veikėjai nėra pririšti prie geografinės zonos, jie gyvena istorijoje. Joje kiekvienas tarsi atstovauja tam tikrą visuomenės grupę. Būtent šių grupių pozicijos, žvelgiant į bendruomenę kaip į vientisą darinį, mums ir tampa atpažįstamos – jie sprendžia bendruomeniškas problemas ir kylančius klausimus, o, kaip pastebime, tokius dalykus išspręsti yra sudėtingiausia. Istorijos laike kylančios problemos labai panašios į tai, kas vyksta šiandien įvairiuose augančiose ir besikeičiančiose bendruomenėse – parkai keičiami daugiabučių rajonais, susikompromitavusius lyderius keičia kiti, dar švarūs. Ideologijos pokyčiai pastebimi skveruose keičiant skulptūras vienai ar kitai pergalei paminėti. Negaliu išvengti veikėjų unifikavimo, nes kalbame ir analizuojame žmogų.

B. K. Pjesėje „Vietiniai“ veikianti bendruomenė – tai grupė, siekianti pastovaus hierarchinio modelio, saugumo ir vietos po saule. Bet kokia sistema, kuri pasensta ar susiduria su krize, laukia gelbėtojo – kažko „iš šono“, herojaus, kuris ateis ir viską sutvarkys. Manau, su tuo lengva tapatintis, su idėja, svajone, kad kažkas gali būti geriau ir to laukti, per daug nieko nedarant. Lygiai kaip ir „svetimo“, „pašalinio“, „nelauktojo“ idėja – ji visiems gerai atpažįstama. Mes visi priklausome kažkokiems socialiniams konstruktams. Mažiesiems ir didiesiems. Mūsų šeima, profesinis laukas, miestas, šalis, žemynas, protėvių atmintis – esame dalis didesnių ar mažesnių bendruomenės modelių, kurie iš principo veikia labai panašiai. Bendro sprendimo paieška, atsakomybės prisiėmimas ar jos vengimas, prisidėjimas prie viešo vertinimo – visi esame susidūrę su šiomis temomis. Kažkurioje iš savo bendruomenių, visi esame „Vietiniai“. Bandėme suprasti, kokie tie „Vietiniai“, kokie tie veikėjai, ir, pamažu, jie tapo gyvais, savarankiškais žmonėmis. Pradėjau juos dažniau pastebėti savo aplinkoje: Domas, Napolitanas, Dalia, Olegas, Milda, Zabiela – visi jie čia, tarp mūsų.

Kokius uždavinius keliate aktoriams? Kaip šios pjesės herojus matote jūs?

P. M. Su aktoriais dalinuosi įžvalgomis, detalėmis, minties ir kūno judesiais – taip kartu kuriame spektaklio herojus. Mūsų herojai yra patalpinti į stacionarią erdvę, tačiau atsidūrę dinamiškose aplinkybėse. Dėl to didžiausias mūsų uždavinys būti tikriems, atviriems ir mąstantiems. Šios pjesės herojus matau kasdien eidamas į repeticijas – jų pilnos gatvės. Nors mūsų spektaklyje veikia neapibrėžto laiko aplinkybės, tačiau ydos, problemos, iššūkiai, su kuriomis susiduria veikėjai – labai realios. Patys herojai nėra herojiški – šiame spektaklyje mums įprasti herojai, nuo kurių priklauso didieji pokyčiai, lieka už scenos ribų, kurios peržengti taip ir nesuteikiame galimybės. To laikomės, idant galėtume pasižiūrėti į tų, vadinkime, paprastų žmonių išgyvenimus, kurie, kituose spektakliuose, lieka antrame, trečiame plane, kol „tikrieji“ herojai išgyvena virsmus, priima sprendimus. Tad žvelgdamas į aktorius scenoje, žvelgiu į žmogaus sutinkamo gatvėje pasaulį, o tai, kas lieka už rūmų, sienų ir tvorų – tą ir paliekame scenos užribyje, nors ir neišvengiamai esame priklausomi nuo jų daromų ėjimų.

Vienas pjesės herojų sako: „Mes visi augom su legenda apie pasirodantį Pranašą“. Ar šiai legendai lemta baigtis?

P. M. Galvojant apie legendas bendrai, manau, kad jos yra nemarios. Jos įrašytos mūsų pasąmonėje kaip kodas, neleidžiantis pasiduoti sunkiausiais momentais gyvenime; įkvepiančios vilties, jog išgyvenus tamsias valandas, ateis aušros metas ir gyvenimas taps vėl gaivus. Jei legenda prasidės, tuomet ji turės ir baigtis. Tad svarbesnis herojus kamuojantis klausimas – ar šiai legendai išvis lemta prasidėti – kiekvienas laukia to vienintelio, kuris padės jiems susitvarkyti su paties paklydimais ir silpnybėmis, besikartojančiomis klaidomis. Laukia to, kuris išspręs jų problemas, tačiau gal tas problemų sprendėjas ir atsakymų sakytojas jau yra tarp mūsų? O gal jis yra dar arčiau nei mes ieškome?

B. K. Mums reikalingi mitai ir legendos, kad galėtume kažko laukti, viltis, tikėti, nuo kažko atsispirti. Kaip Paulius sako, jie neleidžia mums pasiduoti, mes norime tikėti pažadu. Ar legenda gali būti baigtinė? Ties momentu, kai nustojame gyventi legenda, o pradedame ieškoti jėgos tarp savų ar net – savyje – turime vilties, kad dalykai gali judėti į priekį.

Paulius Markevičius. Nuotr. aut. Julija Kazancevaitė

Pjesės naratyve jaučiamas uždaras ciklas, veiksmą lemia  poelgių pasekmės. Ar, pasak K. Gibrano,  turime viltį atgimti ir vėl gyventi iš naujo?

P. M. Statydamas spektaklį siekiu atkreipti dėmesį į dabar išgyvenamas moralines kiaurymes tarp žmonių, tikėdamas, kad tokių juodųjų dėmių, kokias savo poelgiais, pasirinkimais, baimėmis ar trumparegiškumu renkasi herojai, bus vis mažiau. Tačiau, žvelgiant atgal, akivaizdu, kad istorija, žmonių poelgiai, deja, kartojasi. Ši pjesė savo aktualumu būtų tikusi ir prieš kelis dešimtmečius, tiesa, jos kalba, manieringumas, tam tikros detalės būtų atskleidžiamos kitais būdais. O ar tai kartosis ateityje, galėsime įsitikinti, anot Gibrano, gimę kitąsyk. Tik, ar išlaikysime tą išmintį ir patirtį sukauptą per šį gyvenimą? Belieka stengtis palikti jį tokį, į kurį būtų gera grįžti.

B. K. Kiekvieną dieną, tam tikra prasme, turime šansą atgimti iš naujo. Nebekartoti vakar dienos posūkių ir neiti paskui tuos pačius destruktyvius konstruktus, kurie, žinome, mes atvedė iki šiandieninės būsenos. Bet ar mes renkamės tą daryti, ieškoti iš naujo, leistis į nepažintas teritorijas, ar, dėl vienų ar kitų priežasčių, pamirštame sau duotus pažadus ir vėl norime ieškoti atsakymų ten, kur daug kartų jau leidomės, galvodami, kad šį kartą, galbūt, viskas bus kitaip?

Spektaklyje vaidina Jūratė Onaitytė, Algirdas Pintukas, Artūras Sužiedėlis, Eugenija Bendoriūtė, Goda Petkutė, Andrius Gaučas. Scenografiją ir kostiumus kuria dailininkė Bartė Liagaitė, muziką – Andrius Šiurys.

Spektaklio sukūrimą remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Premjera NKDT Mažojoje scenoje 2018 m. birželio 1, 2 ir 7 d.

Parengė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė

Grįžti atgal