Nacionalinis Kauno dramos teatras

Premjera LĖ-KIAU-LĖ-KIAU: apie šiuolaikinius paauglius

Nacionaliniame Kauno dramos teatre ruošiamasi artėjančiai premjerai. Spektaklio kūrėjai scenoje šėlioja, bet tuo pačiu jaučia ir didelę atsakomybę, nes reginys labiausiai yra skirtas paaugliams – jauniems ir bręstantiems žmonėms. Jiems aktualių temų perteikimas reikalauja išminties ir empatijos.

„Atsakomybė prieš paauglius pasakoti apie juos pačius stipriai įpareigojo įsijausti į jų gyvenimą. Norime, kad spektaklis neštų viltį ir parodytų išeitis iš sudėtingų situacijų, o problemos, apie kurias pasakojame, virstų šviesa, atradimu, viltimi. Atimti ją iš jauno žmogaus reikštų visišką pasmerkimą. Tuomet ir spektaklis būtų beprasmis“, – sako idėjos autorė ir režisierė Eglė Kižaitė. Savo mintimis apie kūrybinį procesą dalinasi ir kiti spektaklio kūrėjai: dramaturgė Daiva Čepauskaitė, dailininkė Justė Kondratė ir muzikos autorius Arūnas Blažys, grupės „Jama & W“ narys.

Spektaklis opiomis jaunimui temomis

Ką transliuoja pavadinimas „Lė-kiau-lė-kiau“? Ką jaunas (ar nebūtinai) žiūrovas turėtų iš jo suprasti dar prieš prasidedant spektakliui? Pjesės autorė Daiva Čepauskaitė sako, kad pavadinimas pirmiausiai turėtų suintriguoti. „Jis kilo iš vaikiško žaidimo, kurį mes vaikystėje žaisdavome – sakyk „lėkiau lėkiau lėkiau“, o išeina ir „lėkiau“ ir „kiaulė“. Spektaklyje nagrinėjama ir patyčių tema. Vienas personažas, paauglė mergaitė, gauna kiaulės pravardę, todėl tai nulėmė ir pjesės pavadinimą. Taip pat galima daugiaprasmiškai iššifruoti – tas „lėkiau lėkiau“ atspindi paauglių gyvenimo ritmą, bėgimą paviršiumi, norą aprėpti viską, patirti kuo daugiau. Tuo lėkimo ritmu šiuolaikinis paauglys ir gyvena“, – užmanymą aiškina teksto autorė. Paaugliams aktualaus spektaklio idėjos autorė režisierė Eglė Kižaitė taip pat pabrėžia, jog šiame pastatyme aktualiausios temos yra maištas, patyčios, meilė, keblūs santykiai su bendraamžiais ir tėvais, socialinės medijos ir, žinoma, savęs paieškos. Pasak režisierės, esantis atradimų kelyje paauglys patiria daug pirmų kartų, skuba gyventi, sekti idealais, siekti populiarumo, kuris atrodo lyg sėkmės garantas. Pašėlęs lėkimas, sumaištis ir nuolatinis klausimas „kas aš esu“ lydi visą paauglystę.

Režisierė Eglė Kižaitė

Paklausta, kaip gimė pjesės turinys, dramaturgė sako, jog pjesės kūrimas prasidėjo nuo „Vaikų linijos“ internetinėje svetainėje esančio paauglių forumo „Diskutuok su bendraamžiais“. Šiame forume paaugliai anonimiškai bendrauja, dalinasi savo patirtimis bei patarimais. Kai kurios paauglių patirtys, išsakytos forume, pasitarnavo kuriant pjesę. Tačiau spektaklyje nebus konkrečių istorijų, siekiant išvengti atpažįstamumo. „Visi personažai, kurie bus spektaklyje, yra išgalvoti, tačiau turi autentiškų išgyvenimų krūvį. Mano užduotis buvo sudėlioti iš daugybės mozaikos gabalėlių logišką istoriją“, – prisipažįsta D. Čepauskaitė.

Eglė Kižaitė pabrėžia, jog nuo pat proceso pradžios vyko bendras darbas. „Tekstą parašė Daiva Čepauskaitė, tačiau nuo pat pradžių tarėmės ir kartu dėjom akcentus, kokią žinutę noriu perduoti kaip režisierė, o Daiva – kaip dramaturgė. Nuo pat pradžių galvojome apie būsimo spektaklio detales. Šitaip kurti kartu su teksto autoriumi yra prabanga, nes režisieriui nebereikia „pritempinėti“, keisti dramaturgijos. Taip pat, kalbant apie spektaklio akcentus, nemažą dalį jų padiktavo patys paaugliai. Spektaklis yra apie šiandienos įvykius. Dėl to kalbinome mokinius, skaitėme jaunų žmonių forumus, kad suprastume, kuo iš tiesų jie gyvena“, – prisimena menininkė.

Laukiami tėvai ir mokytojai

Išties pjesėje vaizduojami ir tėvai, kurie patys turi daug problemų, desperatiškai kabinasi į vaikus, ar atvirkščiai – yra pernelyg savimi užsiėmę, kad atkreiptų į juos dėmesį. „Spektaklį galėtų, netgi turėtų žiūrėti ir tėvai, tik noriu atkreipti dėmesį, kad tėvai, kurie veiks šiame spektaklyje, yra vaizduojami paauglio akimis – kaip paauglys juos mato. Galbūt suaugusiojo akimis ta situacija atrodytų visai kitaip, bet kadangi mes kuriame spektaklį apie paauglius – jie svarbiausi, todėl tėvų paveikslas gali pasirodyti šiek tiek iškreiptas.  Sąmoningai kuriame tėvus tokius, kokius mato paaugliai, rodome tuos santykių aspektus, kurie juos labiausiai žeidžia bendravime su jais. Beje, bendravimas su tėvais yra viena didžiausių problemų paauglystėje, ką rodo ir išpažintys forumuose – nuolatinis nesusikalbėjimas, negebėjimas vieniems kitus išklausyti, suprasti, kelia paaugliams didžiulę įtampą, vienišumo, nereikalingumo būsenas, bei atstumtojo sindromą“, – vardina D. Čepauskaitė. Režisierės Eglė Kižaitės nuomone, šaunu, jeigu jaunuoliai norės į spektaklį eiti su tėvais, bet palydovas galėtų būti ir mokytojas arba bendraklasis. „Spektaklį turėtų pamatyti ir tėvai, pedagogai. Dažnai žmogus, esantis šalia paauglio, nuo jo nusisuka, stengiasi nepastebėti, tikisi, kad vaikas „išaugs“ tam tikrus dalykus, kad jie praeis savaime. Deja, šiuo sudėtingu gyvenimo tarpsniu kaip tik reikia būti artimesniam, atjausti, suprasti, skirti dėmesio, kalbėtis. Spektaklis gali būti kaip paskata, būdas užmegzti dialogą su savo mokiniu ar vaiku“, – dramaturgei antrina E. Kižaitė.

Muzikos autorius Arūnas W Blažys

Šiuolaikinė muzika ir jaunimui atpažįstami atributai

Spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“ scenografijos dailininkė Justė Kondratė su režisiere E. Kižaite kuria jau nebe pirmą spektaklį. Menininkės susitiko dar vasarį ir aptarė vizualinį sprendimą. O štai muzikos autorius Arūnas W Blažys į procesą įsijungė jau sugulus spektaklio audiniui. Teatro kompozitoriaus amplua debiutuojantis muzikantas tikina, kad spektaklio muzika bus atpažįstama jaunimo auditorijai. „Be abejonės reikia atkreipti dėmesį ir į paauglių klausomą muziką. Taip jiems muzika padės geriau suvokti situacijas, pridės jaukumo. Stilius – įvairus: psichodelika, šokių muzika, pop, įvairūs buities garsai“, – sako muzikantas.

Spektaklio vizualinį apipavidalinimą kurianti Justė puikiai išsiverčia minimaliomis priemonėmis. Ir šį kartą kūrėja renkasi svarbiausius akcentus. Pavyzdžiui, mokyklines spinteles. Jos – tarsi paauglio vidinis pasaulis. Viena mergina prisirišusi prie savo rožinės gertuvės, kitas kolekcionuoja žurnalus apie kosmosą, arba įsimylėjusi panelė prisiklijavus prie spintelės durelių vaikinų nuotraukas. Kita – beveik tuščia, nes savininkas nepažįsta savęs, viskas jam svetima. „Mano kuriama aplinka nebus autentiška; ne mokykla, ne namai, o tiesiog šaltos aplinkos atspindys, į kurį paaugliui sunku įeiti, su kuriuo jis turi susidraugauti. Bus selfių, naudosime vaizdo projekcijas, filmavimą online. Šiam spektakliui reikalingi paauglių tarpe madingi drabužiai. Idėjų semiuosi visur, padeda ir tai, kad pati mėgstu modeliuoti, siūti“, – apie naudojamas raiškos priemones kalba dailininkė.

Spektaklyje vaidina Gytis Laskovas, Neringa Nekrašiūtė, Eglė Grigaliūnaitė, Martyna Gedvilaitė, Goda Petkutė, Andrius Gaučas, Arnas Ašmonas, Pijus Narijauskas.

Spektaklio pastatymą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Premjera – balandžio 12, 13 ir 29 d. Rūtos salėje. Bilietai

Parengė Milda Gineikaitė, Simona Gavelytė ir Akvilina Arkadjevaitė

Donato Stankevičiaus nuotraukos

 

Grįžti atgal