Nacionalinis Kauno dramos teatras

Nauji vėjai Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje

Birželio 14 dieną Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyko naujų scenos talentų konkurso „IDėja“ finalas. Šiemet konkursas buvo surengtas antrąjį kartą, o jame eskizus pristatė scenografijos ir kostiumų dailininkė Radvilė Kisieliūtė, kompozitorė Juta Pranulytė kartu su choreografe Ema Senkuviene, šokio trupė „Nuepiko“ bei režisierė Uršulė Bartoševičiūtė.

Kalbėti apie visus eskizus kartu išties sudėtinga, nes jauni kūrėjai pasirinko visiškai skirtingas temas bei išraiškos priemones. R. Kisieliūtė kartu su choreografe Saule Noreikaite pristatė lietuvių liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“ interpretaciją. Ko gero, ne vienam teko girdėti ar matyti pasakos siužeto motyvais paremtas dainas, miuziklus, baletą, roko operą ar filmą. R. Kisieliūtės interpretacija pasiūlė kiek kitokį žiūros tašką į šią gerai žinomą istoriją. „Eglė žalčių karalienė“ šio eskizo kontekste tampa būdų nagrinėti žmogaus vidinius išgyvenimus per judesį, kostiumą bei materiją ir jų sąveiką. Daugiau dėmesio R. Kisieliūtė skyrė fiziniams eskizo elementams nei tekstui, taip suteikdama galimybę žiūrovams į liaudies pasaką pažiūrėti kitu kampu ir skatindama kurti savas interpretacijas.

Radvilės Kisieliūtės eskizo „Eglė Žalčių karalienė“ akimirka. Donato Stankevičiaus nuotr.

Kompozitorė J. Pranulytė šiam konkursui subūrė nedidelę komandą, į kurią pakvietė choreografę Emą Senkuvienę, šokėją Gabiją Blochiną ir perkusininką Džiugą Daugirdą. Menininkai Rūtos salės scenoje pristatė gyvo garso ir judesio spektaklį „Žemės“. Čia atlikėjai chaotiškai, tuo pat metu ir tikslingai ieškojo ryšio su žeme. Pirmoje kompozicijos dalyje šokėjos (E. Senkuvienė ir G. Blochina), akompanuojamos perkusijos garsų, tiksliais kūno judesiais kūrė ritmišką kompoziciją, kuri skleidėsi tiek vaizde, tiek garse. Žemė buvo matoma (galbūt tiksliau sakyti „girdima“) kaip žmogaus ir visa ko pagrindas. Antroje eskizo dalyje žemė spektaklyje radosi tiesiogine to žodžio prasme, kai į sceną pabiro dirvožemis. Ritualą primenanti, be galo įnirtinga choreografija prikaustė žiūrovų dėmesį. Ko gero, stipriausiu šio spektaklio elementu tapo paprastumas bei užburianti, neišsemiama jaunatviška energija.

Jutos Pranulytės eskizo „Žemės“ akimirka. Donato Stankevičiaus nuotr.

Jei prieš tai aptartas eskizas žavėjo savo veržlumu, tai trupės „Nuepiko“ šokio spektaklis „Perkaitimas“ pristatė perdegimo būseną. Mariaus Pinigio, Mariaus Paplausko ir Andriaus Stakelės kūrinys apsiribojo ypač paprasta scenografija bei kostiumais, o pirmame plane atsidūrė šokėjo kūnas. Savo spektaklyje trupė siekė per judesį pristatyti norvegų antropologo Thomo Hyllando Erikseno perkaitusio pasaulio koncepciją. Džiugina tai, jog šokėjams puikiai sekėsi atskleisti nerimastingumo bei išsekimo jausmus. Emocinė našta, kuri krenta ant žmogaus pečių, kuomet jis jaučiasi lyg kažkas jį nuolatos tempia daryti daugiau ir greičiau, čia įgavo tiesioginę vizualizaciją. Idėjos įgyvendinimui pasitarnavo ir repeticijų salės scena, kuomet aplink susėdę žiūrovai vizualiai tarsi į dėžę uždarė atlikėjus. „Nuepiko“ spektaklis labiausiai žavėjo stipriu emociniu paveikumu, kuriamu per slogią atmosferą, ir įspūdingai tikslia kūno judesių kontrole.

„Nuepiko“ eskizo „Perkaitimas“ akimirka. Donato Stankevičiaus nuotr.

Paskutinė savo eskizą „Mirtis policijos sunkvežimyje“ pristatė Uršulė Bartoševičiūtė. Čia scenoje svarbios vietos teko ir dialogui, ir scenografijai, ir aktoriams, ir muzikai. Spektaklis prasidėjo dar prieš žiūrovams tai suprantant, nespėjus atsisėsti į savo vietas. Prie Ilgosios salė durų publiką pasitiko vienas aktorių ir prašė ištraukti lapelį, kuriame buvo užrašyta „Kalinys“ arba „Prižiūrėtojas“. Įsitaisiusiems į savo vietas („kaliniams“ kairėje, o „prižiūrėtojams“ dešinėje) žiūrovams buvo dalinamos saulėgrąžos, o aktoriai kūrė tiesioginį kontaktą su publika, komentuodami oro sąlygas ir uždavinėdami klausimus. Visgi ištraukti vaidmenys nebuvo panaudoti. Galima spėti, kad jų tikslas buvo paskatinti žiūrovą susitapatinti su vienu ar kitu pjesės veikėju, tačiau kiek apmaudu, kad ši idėja nebuvo iki galo įgyvendinta. Kaip bebūtų, publika šį eskizą išrinko geriausiu.

Iš garsiakalbio spektaklio pradžioje pasigirdęs balsas, pasakojantis apie kalėjimo peripetijas, akimirkai privertė pasijusti tarsi būčiau įstrigusi filmo „Traukinių žymėjimas“ (angl. „Trainspotting“) herojų aplinkoje. Režisierė puikiai sužaidė kasdieninės kalbos elementais, personažų bei aktorių individualumu, taip sukurdama glaudų ryšį tarp publikos ir spektaklio veiksmo. Eskizo pabaigoje išsakyta mintis apie dabar pasaulyje kalinčių žmonių kiekį privertė susimąstyti apie kalėjimų sistemos bei laisvės problemas ir paskatino pažvelgti į pristatytą eskizą, ne tik kaip į komediją, tačiau ir įvertinti rimtą jo potekstę.

Uršulės Bartoševičiūtės eskizo „Mirtis policijos sunkvežimyje“ akimirka. Donato Stankevičiaus nuotr.

Nacionaliniame Kauno dramos teatre pristatyti eskizai leidžia pastebėti tendenciją, jog, nors jaunus kūrėjus domina labai skirtingos temos bei problemos, visus juos vienija veržlumas bei siekis ieškoti naujų, neįprastų teatro formų. Meno tarybos sprendimu, kuris sutapo su žiūrovų simpatijomis, konkurso nugalėtoja paskelbta režisierė Uršulė Bartoševičiūtė ir jos kūrybinė komanda. Tiesa, teatro ir komisijos nuomone, pasiūlyta režisierei pasirinkti naują medžiagą, pagal kurią būtų statomas spektaklis su rudenį teatro trupę papildysiančiu režisierių Vido Bareikio ir Algirdo Latėno aktorių kursu. Taip pat komisija pasiūlė po „Teatro fabriko“ vėliava kurti koprodukciją su trupe „Nuepiko“.

Justė Vyšniauskaitė, „Kaunas pilnas kultūros“

 

Grįžti atgal

Teatro Rėmėjai

Kūrybinė
agentūra

Teatro
Spaustuvė

Teatro Partneriai

informacininiai rėmėjai