Nacionalinis Kauno dramos teatras

Marius Karolis Gotbergas ir Saulė Sakalauskaitė: apie gautas ir dalijamas teatro pamokas

Dar viena pažintis su jaunaisiais Nacionalinį Kauno dramos teatrą šį sezoną papildžiusio tryliktuko aktoriais – Saule ir Mariumi. Šie jauni žmones spindi jaunatvišku maksimalizmu, o kartu ir giliai analizuoja savo profesijos versmes. Kas juos skatina judėti toliau, kodėl jiems svarbu profesinėmis žiniomis dalintis su jaunimu ir kokių asmeninių vilčių yra vedini ir kupini, skaitykite šiame pokalbyje.

Pirmasis klausimas jums daugiau filosofinis: kada tampama aktoriais? Kai pastatomi diplominiai spektakliai LMTA, kai suvaidinate pirmuosius vaidmenis? Kaip jūs patys jaučiate?

–Saulė: Pirmas pasirodymas scenoje? Oi, nežinau, skirtingai.

–Marius: Šiaip aktoriumi pasijauti per pirmą pasirodymą, kad ir mokykloje. Man atrodo, kad jeigu tu kažkaip pasieki žiūrovą, kuris į tave žiūri, tai jau galėtum būti aktorius. Bet jeigu kalbame apie aktorių profesionalą, tai gal tampi studijų metais, po studijų, kai jau gauni rimtesnę užduotį, dirbi su profesionalais.

–Saulė: Mūsų kurso pirmas spektaklis scenoje, susitikimas su žiūrovu išėjo antrame kurse Jaunimo teatre (rež. Vidas Bareikis, aut). Bet nors mes vaidinom teatre, dar nebuvo tokio jausmo, kad mes dabar jau aktoriai! Dabar galėčiau pasakyti, kad aš jau esu aktorė, nes turiu sukaupusi didesnę patirtį. Ateina šuolis ir žingsnis kažkoks. „Aktorių gildija“ yra nurodžiusi, kad jeigu tu esi vaidinęs profesionaliame spektaklyje teatre, ar esi pabaigęs LMTA akademiją, jau tampi „Aktorių gildijos“ nariu.

–Marius: Pasirodo, rodiklis yra (juokiasi).

– Koks jūsų asmeninis kelias į aktorystę? Saulei daug įtakos, veikiausiai, turėjo mamos, aktorės Ilonos Balsytės, pavyzdys. Greičiausiai daugiau teko ir būti teatre, ir matyti, kaip mama ruošiasi spektakliams. O kaip, tau Mariau, nušvito teatro žvaigždė?

–Saulė: Na, taip, aš užaugau teatre. Iš tikrųjų labai daug laiko praleidau ten ir mačiau tuos pačius spektaklius daugybę kartų. Mačiau užkulisius ir kaip aktoriai gyvena. Nebuvo tokio jausmo, kad gąsdintų kažkaip ta profesija, nebuvo ir baimės, kad pasirinkus aktorystę neturėsiu pinigų. Aš tikrai visada, bent jau kiek atsimenu save, mąsčiau apie tai. Net ne per seniausiai radau laišką, kur močiutė rašo, kad nori, jog tapčiau pianistė. Atsakiau, kad noriu būti „aktoriste“. Maža buvau, bet jau tada įsivaizdavau, kad būsiu aktore ir net nebuvo tokio klausimo. Tiesa, stojant į akademiją, dar buvau išsirinkusi psichologijos-sociologijos studijas, nes tai man įdomu.

–Marius: O aš tai teatru susidomėjau vienuoliktoj klasėj, nes turėjau labai smagią mokytoją, – tiesiog jauna, faina mokytoja mus kažkaip „užvedė ant to teatro“. Rinkdavomės į tokią improvizacijų grupelę, po pamokų susitikdavome, mokykloj pasirodymus rengdavome – per Kalėdas, per kitas šventes. Bebaigiant mokyklą, baigiantis teatro pamokoms ir pasirodymams, per vieną patį paskutinį pasibuvimą, vienas iš palinkėjimų buvo pabandyti stoti į akademiją. Šiaip, prisipažinsiu, planavau stoti visai kitur – į inžineriją. Ir jau buvau įstojęs iš anksto, bet pagalvoju: „nueisiu į tuos stojamuosius“. Įstojau ir studijavau. Tai taip teatre atsidūriau.

Ko reikia aktoriui? Kokios asmeninės savybės būtinos, bruožai, duomenys?

–Saulė: Laisvumas. Į tą laisvumą, aišku, daug kas susideda. Mes su Mariumi vedame Nacionalinio Kauno dramos teatro išvažiuojamas teatro edukacijas. Pamenu, Molėtuose susirinko teatro būrelio vaikai. Štai jie – labai laisvi ir kūrybiški, nebijo, juokauja.  Teko susidurti ir su labiau susikrausčiusia klase. Vaikai kompleksuoti, jiems baisiau kažką daryti, nejauku, tada jie juokiasi iš to nejaukumo. Laisvė yra ir savęs nebijojimas, ir kitų nebijojimas. Tas labai padeda scenoje, nes mes visi galvojam apie kūrybą, kiekvienas turi savų idėjų ir didelę vaizduotę, bet yra daug visokių blokų, kuriuos užsidedi per savo gyvenimą ir tas stabdo tą kūrybiškumą, man taip atrodo.

–Marius: Sutinku. Laisvumo. Ir dar kas reikalinga – empatiškumas. Kad vaidintum ne tik sau, bet ir kitiems. Kad galėtum suvaidint tuos žmones ir, kad tie dalykai, kuriuos tu vaidini, pasiektų žiūrovus. Empatiškumas, manau, labai svarbus dalykas aktoriui. Gali būti nesportiškas ar nedainuoti, bet turi mokėti pasiekti žiūrovą.

–Saulė: Į tą patį dar įeina ir žmonių, kuriuos įkūniji scenoje, supratimas. Nėra blogų žmonių. Tarkim gavus blogiečio vaidmenį, turi jį atstovauti ir suprasti, kodėl jis toks. Tada ateina suvokimas, kad nėra nei vieno blogo žmogaus.

Žiūrint į jūsų kursą, stebiesi – beveik visi grojate instrumentais, kuriate savo kūrybos dainas, esate plastiški, organiški. Turbūt dabar toks laikas – aktoriai turi būti multifunkciniai.

–Saulė: Visais laikais stojamuosiuose buvo tos užduotys.

–Marius: Manau, kad visąlaik naudinga kuo daugiau mokytis, niekada nesustoti, o tada žavės nauji dalykai. Tai labai svarbu.

–Saulė: Visos meno šakos susipina teatre, todėl aktorius ir turi būti daugiafunkcinis, o dėl domėjimosi, tai pati profesija tave priverčia viskuo domėtis. Gavus vaidmenį, pavyzdžiui, apie biure dirbantį žmogų, turi domėtis, kaip jis gyvena. Turi nuolatos kažkuo domėtis, literatūrą skaityti. Aišku, turi labai su vaidyba dirbti, bet prisigaudai ir visokių kitokių įdomių žinių.

Užsiminėte apie edukaciją teatro menu. Kaip suprantu, pirmi užsiėmimai vyko dar studijų metais. Saule, tu taip pat dirbi su mažais vaikais, vedi muzikos pamokėles pagal Kindermusik programą, o tu, Mariau, mokai judesio. Ką duoda susidūrimas su vaikais, jums, jauniems aktoriams?

–Marius: Mano tikslas nėra vaikus išmokyt šokio tiksliai, techniškai. Man labiau norisi tiesiog juos kažkiek išlaisvinti ir, kad jie smagiai praleistų laiką, kaip mes mokykloj smagiai leisdavom laiką per teatro pamokas. Kam patiko, tam patiko, – tie papildomai susirinkdavo ir kažkur nujudėjo. Kam mažiau patiko, tiesiog turėdavo smagias pamokas. Kad nebūtų prievartos per pamokas – labai svarbu.

–Saulė: Kai ruošiamės edukacijoms, dėlioji kartu programą, kas būtų naudinga, kas įdomu, bet galiausiai kai jau nuvažiuojam, visada sutariam, kad svarbiausia, kad būtų vaikams smagu ir viskas. Nes kaip ir kalbėjom apie tą laisvę – tikslas yra smagiai praleisti laiką būnant savimi, juokaujant, o ne rezultatas. Savaime suprantama, kad per dvidešimt minučių ar pusantros valandos neišmokstama aktorystės – tai ilgas procesas, viso gyvenimo procesas. Tiesiog žinai, kad, gali sudomint teatru, suteikti naujų žinių, papasakoti, – gal tas žmogus nebūtinai bus aktorius, gal tai kažkur jam kitur padės.

–Marius: Viskas, ką norim duoti, tai tą tokį domėjimąsi visais dalykais ir kad būtų smagu bei įdomu. O ką duoda mums? Su įvairiais žmonėmis, vaikais ir paaugliais, daug ko mokaisi, kad ir tos pačios empatijos – kad jie suprastų, pamatytų, turi stengtis pats juos suprast, pasiekti ir sudominti.

–Saulė: Ir mūsų studijų metais kažkuris dėstytojas sakė, kad aktorystės studijas būtų naudinga praeiti visiems žmonėms, nes tu tiek į save giliniesi, tiek apie save dalykų sužinai, tiek turi daug kartų per save perlipti ir tiek visko prisiskaitai – teatras visiems mums naudingas, tad bent kažkiek prie to prisiliesti, tai labai smagu.

 

Tuščia kėdė

Jūsų kursui vadovavo labai skirtingi dėstytojai – vyresnės kartos ir klasikinio teatro atstovas Algirdas Latėnas ir Vidas Bareikis, kuris yra ir šou pasaulio žmogus, ir turi savitą teatrinį braižą. Kokias pasiėmėt pamokas iš jų? Kokių patarimų gavote, kurie lydi ir padeda iki šiol?

–Saulė: Man atrodo, kad mums labai pasisekė su kurso vadovais ir, kad jie tokie skirtingi. Jie netgi dėstė mums atskirai, kas, manau, buvo geras sprendimas. Iš Vido pasiėmiau „Varyk drąsiai, daryk bei nebijok“. Net negalvojant pradžioj šaut, ir po to kas bus, tas bus. Ir „daryk daug visko“. Kartais būdavo visko ir per daug, bet tas „daryk daug“ padeda, neapsiriboja. O Latėnas labai daug meilės, man atrodo, šitam amatui davė, kūrybiškumo. Kai kurdavome personažus, tiek jis detalių prigalvodavo. Darydavom tokią užduotį – visada prieš kuriant personažą, reikėdavo suvaidinti jo rytą. Kartais mes nepasiruošdavome, bet paskutinę akimirką kad šaudavome! Dėstytojas sakydavo: „Čia labai gerai užkabinta.“ Ir tikrai, po to tikrai užsikabindavai.

–Marius: Man irgi atrodė, kad Latėnas įkvepia meilės teatrui, tikėjimo. Rodėsi, kad gal abstrakčiai aiškina, tu gal nesupranti, bet kažkaip pajauti ir taip įkvepia. Nežinau net kaip apibūdinti tą jo mokymą. O Vidas visada buvo toks praktiškesnis, šiuolaikiškesnis, kuris mums davė daug visokių praktinių patarimų, kaip žiūrėt į savo specialybę kaip į normalų darbą, pavyzdžiui, kad tiesiog aktorystė yra tavo profesija, ji verta atlygio ir kiti turi ją vertinti.

 

Marius vaiduokliškoje ekskursijoje 

Studijų metais žiūrėdavot skirtingų žanrų ir stilių spektaklius. Kokios teatro formos jums patinka? Kas imponuoja psichologinis teatras, dokumentinis, politinis ar kitos formos teatras?

–Marius: Mane asmeniškai domina šiuolaikinio cirko disciplina, šokio, judesio teatras. Neseniai teko dalyvauti labai įdomiose vizualaus teatro dirbtuvėse, kur pirmą kartą su lėlių teatru susipažinom. Labai gaila, kad akademijoj nėra kokio pusmečio, kur tu galėtum dirbti su lėlėmis, nes tai labai įdomus, labai vizualus ir dar naudingas tradiciškesnei vaidybai metodas. Dar šią vasarą dalyvavau kaip tik Kaune vykusio šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ dirbtuvėse. Vilniuje nepraleidžiu šiuolaikinio cirko savaitgalio pasirodymų. Dar mėgstu improvizacijas. „Nuostabūs dalykai“ Vilniaus mažojo teatro spektaklis, kuris papildomas improvizaciniais intarpais su žiūrovais, labai patiko. Visi žanrai įdomūs.

–Saulė: Aš irgi galvoju, kad aš viską norėčiau pabandyt po truputį (juokiasi). Man labai patinka vaidinti kine, o teatre viskas įdomu, visi žanrai. Ir tas pats vizualusis teatras.

 

Eedukacija. Festivalis  „Nerk į teatrą“

Pabaigai apie Kauną. Abu – ne kauniečiai. Kiek miestas ir jo aura jums darosi atpažįstama?

–Saulė: tiesą sakant, aš metus gyvenau Kaune – prieš LMTA buvau įstojusi į VDU vaidybą. Va tada tai man buvo šokas čia atvažiuoti, nes apie Kauną nelabai ką žinojau. Dabar kaip ir jaučiuosi sugrįžusi čia. Pabėgau, bet gyvenimas, atrodo vėl grąžino (juokiasi).

–Marius: O aš dar nelabai prisijaukinau miestą. Dabar jaukinamės teatrą. Repetavom naktinę ekskursiją. Tai buvo toks smagus patyrimas, nes likdavome iki vėlumos. Norisi daugiau tokių pastatymų, dar kažko, kur galėtume taip įsigyventi teatre.

 D. Ščiukos portretai

Donato Stankevičiaus nuotraukos

Parengė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė ir Simona Šliaupaitė

Publikuota dienraštyje „Kauno diena“

Grįžti atgal

Teatro Rėmėjai

Kūrybinė
agentūra

Teatro
Spaustuvė

Teatro Partneriai

informacininiai rėmėjai

Skip to content