Nacionalinis Kauno dramos teatras

Įspūdžiai iš vakaro su dramaturgu Daniel Danis

Lapkričio 25-osios vakarą Nacionalinio Kauno dramos teatro Rūtos salėje susibūrė žymaus kandiečių dramaturgo Daniel Danis bei pagal jo pjeses režisieriaus Agniaus Jankevičiaus pastatytų spektaklių „Paskutinė Diuranų daina“, „Akmenų pelenai“ ir „Gelbėkime meilę“ gerbėjai. Teatro scenoje, kurioje prieš valandėlę vyko manifestacija „Gelbėkime meilę“, šįkart svečiavosi pats spektaklio teksto autorius, specialiai atvykęs į Kauną iš Kanados.

Susitikimo stebėtojus, kaip ir pačią kūrybinę grupę, masino gyvai išvysti jau kelerius metus per teatro scenoje skambančius tekstus pažįstamo mistiškų, netgi šamaniškų pjesių autorių Daniel Danis, iš jo paties lūpų išgirsti apie jų gimimą, kūrybinį kelią, pagaliau, požiūri į  Kauno dramos teatro scenoje gimusius spektaklius.

Apie jaukaus vakaro pašnekesius, jautriausius pasisakymus ir įdomiausius įspūdžius interniatiniame portale Kaunoaleja.lt rašo žurnalistė Skirmantė Javaitytė.

susitikimas

Akimirka iš susitikimo. Eglės Jasiukaitėtės nuotr.

Dramaturgas Daniel Danis: „Mane „bombarduoja“ vaizdai“

Lapkričio 25 d. Kauno nacionaliniame dramos teatre vyko susitikimas pripažintu šiuolaikiniu kanadiečių dramaturgu Danieliu Danis.

Į susitikimą atvyko režisierius Agnius Jankevičius, kuris per pastaruosius metus  pagal garsiausias Danielio Danis pjeses teatro scenoje pristatė magiškuoju realizmu alsuojančią trilogiją: 2009 m. pasirodė „Paskutinė Diuranų daina“ (pjesė „Dir diro daina“), 2010 m. – „Akmenų pelenai“, o prieš porą savaičių įvyko manifestacijos „Gelbėkime meilę“ (pagal „Akmeninių šunų bučinius“) premjera. Taip pat dalyvavo spektakliuose vaidinę aktoriai.

Kauno nacionalinio dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas prieš pradedant pokalbį, padėkos ir bičiulystės vardan D. Danis padovanojo reliktinę Didžiosios scenos uždangos skiautelę su auksine rūtele linkėdamas, kad kūrėjas būtų lietuviško teatro ambasadorius Kanadoje.

 „Bombarduoja“ vaizdai

Prisistatydamas lietuviškai publikai Daniel Danis paminėjo, kad kurti pradėjo būdamas 18 m., – tuomet parašė poezijos knygą ir iškart prisipažino, kad anuomet skaitė mažai, o dabar skaito dar mažiau.

„Pradėjau rašyti, kai pajutau savo kūnu, kad turiu tai padaryti. Mažas būdamas dažnai sapnuodavau ryškius sapnus, kurie turi kūną, pasakojimą. Nuo tada pajutau, kad turiu visa tai įamžinti. Vėliau, kai pradėjau galvoti apie įvairius pasakojimus, siužetus – buvau tiesiog „užbombarduojamas“ įvairiausių vaizdų, kurie per sapnus pas mane ateidavo. Mano kūrybos procesas? Įsivaizduokite, kad esu pilnas vaizdinių ir jaučiuosi lyg suakmenėjes, o kai pradedu rašyti – po truputį atsipalaiduoju.

Pirmiausia mano galvoje iškyla vaizdai, dažniausiai ateinantys per sapnus, kurie yra tokie ryškūs, tarsi, paveikslai, bet kad juos įvardinčiau man reikia kokių 2-3 metų. Rašydamas jaučiuosi lyg prieš didelį pasaulio žemėlapį, kuriame reikia sudėlioti visus vaizdus“, – kalbėjo D. Danis.

Jis atskleidė, kad augo religingoje šeimoje, tad tikėjimas jam buvo toks pat svarbus kaip ir sapnai. Vienas ryškiausių susidūrimų su religija kūrėjui įvyko Haityje, kuriame jis atlikinėjo savanorystės misiją: „Haityje pirmą kartą pajutau, tarsi kalbėčiau su dvasiomis“, – susirinkusiems pasakojo dramaturgas.

Spektakliai paliko įspūdį

Dramaturgas Daniel Danis viešėdamas Kaune turėjo galimybę apsilankyti visuos trijuose spektakliuose, sukurtuose pagal jo tekstus. Kaip jis teigė auditorijai, visi spektakliai jį palietė ir suteikė daugybę jėgų vėl eiti ir rašyti dramas, nors pastaruosius 10 m. jis daugiau prisideda prie spektaklių statymo, nei tekstų rašymo.

„Džiaugiuosi, kad pamačiau visus 3 spektaklius, nes jie mane pakrovė energijos. Šįvakar stebėdamas spektaklį „Gelbėkime meilę“ nors ir nesuprantu lietuvių kalbos – jutau tą energiją apie kurią ir rašiau. Svarbiausias dalykas jaučiamas spektakliuose – tai aktorių kūnų energija.“, – akcentavo D. Danis.

Unikalus autorius

Pagal Daniel Danis tekstus tris spektaklius „Paskutinė Diuranų daina“, „Akmenų pelenai“ ir „Gelbėkime meilę“ sukūręs režisierius Agnius Jankevičius prisipažino, kad per 13 darbo metų tokį unikalų kūrėją jis sutikęs pirmą kartą:

„Jo tekstas – tai vaizdas įkrautas energija, o ne kažkokia literatų rašliava. Jisai jusliškas, emocionalus. Nieko analogiško pagal pojūtį skaitytojui, žiūrėtojui – analogų neradau. Šia prasme jis absoliučiai unikalus autorius“.

Paklaustas ar planavo kurti net tris spektaklius pagal to paties autoriaus dramas, A. Jankevičius teigė tikrai neplanavęs: „Ne, jei aš planuoju, vadinasi aš save apgaudinėju – neinu su laiku išvien, aš uždarau laiką. Kiekviena diena yra atradimas, dovana. Tai supratau jo tekstuose“.

Šiuose trijuose D. Danis kūriniuose lietuvių režisierius įžvelgė žmonių grupę, kuri tiek išoriškai, tiek viduje yra izoliuota arba izoliavusis pati, tai lyg demonas. Tačiau žmonės turi peržengti šią ribą, nes jie nori mylėti ir būti mylimi. Peržengti ribą – tai didelė misija, auka.

A. Jankevičiaus perskaitęs kūrėjo dramas suprato, kad žmogus turi keistis iš vien su aplinka: „Jis  turi harmonizuotis, o kad tai pasiektų, jis privalo pereiti per daugybę šlykščių dalykų ir pripažinti, kad jis bjauriai elgiasi ir ta savo bjaurastimi aptėškia kitus“, – dėstė režisierius.

Aktorius paveikė skirtingai

Pagal D. Danis dramas sukurtuose spektakliuose Kauno nacionaliniame teatre vaidinantys aktoriai pasidalino skirtingomis patirtimis, kurios juos aplankė repetuojant ir vaidinant trijuose A. Jankevičiaus statytuose spektakliuose.

Aleksandras Kleinas:

„Tai buvo mano pirmasis spektaklis dirbant su Agniumi. Darbo metu nebuvo taip, kad aš diktuoju ką daryti, o tu darai. Čia vyravo visiškas bendradarbiavimas ir bendra analizė. Dirbdamas su Agniumi vien per spektaklį „Paskutinė Diuranų daina“ aš išėjau nemažą antrą aktorinę mokyklą. Turiu pastebėti, kad Agnius niekada nepalieka tavęs ant ledo jei kas nesiseka, o kiti režisieriai, jei nesigauna repetuoti, nesigilina į tai ir liepia daryti kitaip. Su Agniumi priešingai – mes visą laiką bandome. Jis neleidžia nueiti į savigraužas, o kaip tik paskatina, jis sakydavo: „Blemba kaip neišeina, net tuoj kaip išeis!!!“.

Aktorius A. Kleinas pasakojo, kad pačioje pradžioje „Pakutinės Diuranų dainos“ tekstas jam atrodė „kaip kosmosas“: „Neįsivaizdavau kaip pjesę būtų galima perkelti  į teatro sceną, o filmą aš puikiai mačiau. Unikalu, kad visas 3 pjeses skaitant tu matai filmą nuo pradžių iki galo, o kaip tai padaryti scenoje – neturi žalio supratimo“, – kalbėjo aktorius.

Ir pridūrė, jog „Sudėtinga, kad tekstas yra poetinis ir“įveiksminti“ tą tekstą iš pradžių atrodė labai sunku, pvz., tekstas: „Žaibas, strėlė, išgaląstas, nusmailintas perveria dvi širdis, sumaišė raudoną kraują tėvo, motinos mėlynom linijom“. Kaip tai pasakyti žmogiška kalba?“, – retoriškai klausė A. Kleinas.

Kauno nacionalinio teatro vadovas E. Stancikas čia pat pridūrė, kad ne kiekvienas šio teatro aktorius susidorotų su tekstu, nes jis reikaulauja nepriekaištingos dikcijos, labai gerai paruošto kalbos aparato, o tai, pasak jo, šiandieninėje teatro mokykloje yra trečialeilis dalykas.

Gabrielė Aničaitė:

„Mane, repetuojant spektaklius, labiau paveikė ne vaizdas, o emocijos. Tas nelitratūriškumas padeda – nežinai ką ir kaip darysi, tačiau tu jau turi pradinę emociją, kuri gali padėti tau judėti tolyn“.

Inga Mikutavičiūtė:

„Nenoriu, kad tai nuskambėtų labai dramatiškai, bet darbas su Agniumi buvo toks: mes labai mažai kalbėjomės, dažniausiai jis šnekėdavo, o aš klausydavau. Iš to klausymo gavau labai daug atsakymų. Tas pats ir su Daniel Danis dramaturgija – tai mane nužudė, bet kartu ir prikėlė. Nužudė tokią, kokia buvau iki tol ir prikėlė kitokią. Aš tarsi gimiau, dėl to esu labai laiminga“, – patirtimis dalijosi aktorė.

Danielis Danis (g. 1962) vadinamas naujosios Kvebeko dramaturgijos atstovu. Rašytojas apdovanotas Kanados vyriausybės ir kitomis premijomis, paskelbtas Prancūzijos Meno ir literatūros riteriu, o jo pjesės plačiai statomos užsienio teatruose. 

Skirmantė Javaitytė,
kaunoaleja.lt

Grįžti atgal

Teatro Rėmėjai

Kūrybinė
agentūra

Teatro
Spaustuvė

Teatro Partneriai

informacininiai rėmėjai