Nacionalinis Kauno dramos teatras

Dramaturgija šiandien: latviškas ir estiškas žvilgsnis

Trys jauni, ambicingi dramaturgai: estai Uku Uusberg ir Paavo Piik, latvis Jānis Balodis. Menininkus kalbina teatrologė Silvija Čižaitė-Rudokienė. Neatsitiktinai, nes su jų kūryba susipažinsime  2013 m. spalio 24 – 27 dienomis, Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

 Copy of Paavo Pik1

P. Piik

Paavo Piik – jaunas estų dramaturgas. Prieš įžengdamas į dramaturgijos pasaulį, publikavo tris poezijos rinkinius. „Baltijos šalių dramaturgijos festivalyje Kaunas 2013“ rodomas spektaklis „Nutrūkusi grandis“. Šią dramą P. Piik sukūrę dar studijuodamas universitete, o 2011 m. kasmetiniame dramaturgijos konkurse kūrinys laimėjo trečią vietą.

LV_national_dev

J. Balodis

Jānis Balodis – vienas aktyviausiai dirbančių jaunų dramaturgų Latvijoje. Dar studijuodamas ėmėsi aktyviai bendradarbiauti su „Dirty Deal“ teatru Rygoje ir nuo 2012 metų dirba teatro dramaturgu. Savo žinias J. Balodis gilina scenarijaus rašymo magistrantūros studijose. Kaune išvysime jo paskaitą –performansą „Nacionalinis plėtros planas“.

Uku_38mv

U. Uusberg

Uku Uusberg – jaunas dramaturgas ir režisierius iš Estijos. Festivalio metu matysime jo spektaklį „Karjera“ (U. Uusberg drama ir režisūra). Apie šį kūrinį kritikas Margus Mikomägi teigė: „Mano akimis,  tai yra neabejotinai geriausias Uku Uusberg darbas ir pats įdomiausias šio amžiaus Estijos kūrinys. Jame visko nei per daug, nei per mažai, o stiprioji pusė – improvizacija.“ (Postimees)

Silvija Čižaitė-Rudokienė: Šiuolaikinė dramaturgija, kokia ji?

Paavo Piik: Manau, šiuolaikinis rašytojas turėtų numatyti klausimus, kurie bus aktualūs po kelių (ar kelių dešimčių) metų. Tad paradoksalu, bet šiuolaikinis rašytojas turi gebėti rašyti apie ateitį, o ne apie dabartį.

Jānis Balodis: Egzistuoja tekstai, sukurti prieš dešimtmečius ar net šimtmečius, kurie vis dar aktualūs. Tad kai kurie kūriniai turi potencialą išlikti aktualiais laiko tėkmėje, o kai kurie yra labai tampriai susiję su savo sukūrimo kontekstu, ir laikmečiui pasikeitus, tekstas tampa nebeaktualus.

Uku Uusberg: Tikiu, kad į kiekvieną tekstą ar pjesę galima žvelgti iš šiuolaikinio suvokimo perspektyvos, kūrinys turi būti perskaitomas bei interpretuojamas remiantis šiandienos suvokimu. Bet žodis ir koncepcija šiuolaikinis neturėtų būti taip garsiai aptariama. Ypač kai kalbame apie teatrą ar bent jau apie teatro ir jo kūrėjų santykį. Toks požiūris pavojingas, nes gali nuvesti iki teatro, kuris neturi jokios tiesos savo viduje, tiktai ambicijas, emocijas, neturint vizijos ir atsakomybės. Taip gali sugriauti patį žmogų ir nuvesti ten, kur yra atsidūrusi globali šiuolaikinė visuomenė. Tikiu, jog teatras visada yra čia ir dabar, tai reiškia, kad visada yra šiuolaikiškas. Na, arba toks nėra.

S.Č.-R.: Kokie atsiskleidžia skirtumai tarp dramos rašymo ir jos tiesioginio kūrimo spektakliui dirbant su režisieriumi?

Paavo Piik: Kuomet rašai vienas, gali gilintis į objektą ar problemą, skirdamas laiko paieškoms bei apmąstymams. Kolektyvinis darbas suteikia daugiau galimybių sceniniams eksperimentams.

Jānis Balodis: Man svarbu žinoti, jog tekstas bus panaudotas. Tiesą sakant, kolektyviniu darbu aš mėgaujuosi labiau, dėl to, kad mano nuomone tai atspindi vieną iš teatro būtinų sudedamųjų dalių – dialogą tarp žmonių ir konflikto galimybę.

Uku Uusberg: Režisieriaus darbas – vieniša ir atsakinga pareiga, o dramaturgo – individualus kūrybinio įrankio sukūrimas, kurį režisierius ir aktoriai naudoja savo kūrybiniame procese. Bet teatras negali gimti be kolektyvinio darbo. Kitaip scenos menas mirtų.

S.Č.-R.: Ko tikitės iš Baltijos šalių dramaturgijos festivalio?

Pavo Piik: Visada yra viltis, kad kažkas iš publikos įvykius ar kokią detalę spektaklyje identifikuos kaip reikšmingą ar atpažįstamą remdamasis asmeninio gyvenimo patirtimi. Jei atsiras tas vienas žmogus (o gal net keli) tarp auditorijos žiūrintys spektaklį „Nutrūkusi grandis“  – tai džiugins.

Jānis Balodis: Mėginsiu atvažiuoti be jokių lūkesčių.

Uku Uusberg: Esu jaunas ir dar gerai nesusipažinęs nei su Lietuva, nei su Latvija. Visad jaučiu pasididžiavimą tais žmonėmis, kuriuos sutinku scenoje ar už jos ribų. Visgi, jaučiu dvasinį sumišimą. Suprantu, kad mes visi žinome, kas yra Baltijos valstybės. Bet, ką tai iš tikrųjų reiškia? Ar tai, jog kažkokiu būdu esame vienis? Kiti dažnai mus traktuoja, kaip vienetą, tokį požiūrį esu pats patyręs keletą kartų. Bet taip pat jaučiu, kad mes net nepažįstame vienas kito. Atstovauju tą kartą, kuri gimė ir augo paskelbus Nepriklausomybę. Taip pat gyvenu su vyresne karta, patyrusia labai sunkius laikus. Vienu momentu mums viskas pasikeitė, visuomenė tapo laisva. Bet laisvė negali būti tik tikslas, ji taip pat turi būti įrankis. Kartais jaučiu, kad mūsų „laisvumas“ tereiškia gyvenimą sau pačiam ir tik dėl savęs. Taip elgiamės, nes mums niekas nedraudžia, nes mes dabar galime. Tačiau tai veda prie egocentrizmo, koncentravimosi tik į patį save, vertybių nunykimo, atrodo,  jog tai  ir yra dabarties tendencijos. Tad tikiuosi patirti Pabaltišką būtį festivalio metu.

Parengta pagal „Kauno dienoje“ publikuotą straipsnį

Grįžti atgal

Teatro Rėmėjai

Kūrybinė
agentūra

Teatro
Spaustuvė

Teatro Partneriai

informacininiai rėmėjai