Nacionalinis Kauno dramos teatras

Didžiosios scenos fojė – Linos Morkūnaitės-Vilkelienės personalinė paroda „(ne)BŪTIS“

2017 m. sausio 10 d. Nacionalinio Kauno dramos teatro didžiosios scenos fojė atidaryta 7-oji tapytojos Linos Morkūnaitės-Vilkelienės personalinė paroda „(ne)BŪTIS“.

Gyvenime dažnai susiduriam su egzistenciniais klausimais. Vienas pagrindinių – ar aš gyvenu, o gal tik egzistuoju? Jeigu myliu – gyvenu? Jeigu dovanoju savo draugystę kitiems – gyvenu? Jeigu turiu svajonių – gyvenu?

Žmogus iš prigimties yra jausmų ir emocijų būtybė – malonių, nemalonių, svaiginančių ar įkyrių. Man visada patiko stebėti žmones, gilintis į tai, kaip jie jaučiasi ir kaip gyvena. Kadangi niekada nemėgau paviršutiniškumo, mane įkvepianti būtis kartais yra keista, kartais nemaloni, kartais intriguojanti, kartais svajinga. Kad ir kaip būtų keista, būtis gali pasirodyti net daikto pavidalu ir filosofiniu požiūriu, tai visiškai savarankiškai egzistuojantis dalykas. Ir neįmanoma su tuo nesutikti, nes pavyzdžiui “Berniuko ir voro” ciklas gimė būtent įkvėptas daikto – mažos berniuko skulptūrėlės ir numirusio voro. Vaikystės ir baimės, tyrumo ir mirties, draugiškumo ir žaidimų, tyrumo ir klastos temos užkabino vaizduotę ir sugulė ant drobių. Meno kūrinys netikėtai pavirto būtimi. Tarp jo ir žmogaus būties skirtumas tik vienas – žmogus nuolat kinta, kaip ir jo būtis, o meno kūrinys tampa neišvengiamai pastovus.

Kiekvienas gyvenimą ir jo įprasminimą suvokia vis kitaip. O kitas, galbūt, apie tai net ir nesusimąsto… Ne veltui, ši tema visada buvo aktuali filosofams – nuo Antikos iki Viduramžių, nuo Naujųjų laikų iki šių dienų. Nėra vieningo atsakymo, o ir tas, kuris buvo, nuolat kito. Kaip pavyzdžiui Parmenidas (515-450 m. pr. Kr.) tarsi iš naujo atrado būtį, ištaręs savo genialius ir paprastus žodžius: ,,nes juk mąstyti ir būti yra tas pat ir vis viena“. Jis būtį traktavo viena prasme: būtis yra nekintama ir nejudanti, ji nekeičia savo vietos, nes judėti ji galėtų tik ten, kur jos nėra. Būtis neatsiranda, nes atsirasti ji galėjo iš to, kas nėra ji pati, t. y. iš nebūties. Pasak Parmenido, nebūtis neegzistuoja, jos nėra. O dabarties filosofas Arsenijus Čanyševas įrodinėja nebūties pirmumą ir viešpatavimą būtyje, nes būtis, pasak filosofo, – tik nebūties šešėlis, jos išvirkštinė pusė. Visa tikrovė yra nebūties vandenynas, kuriame būties tik tiek, kiek ant vandenyno paviršiaus išsiliejusios naftos lašelio plėvelės.

Lina Morkūnaitė-Vilkelienė

„Tarp keistų geometrinių formų pasirodo žmogus, tačiau ne toks, koks turėtų būti, o toks, koks dažnai yra viduje: sulūžęs, kreivas, neturintis stiprios savasties ir besislepiantis už daiktų. Šiuo atveju – geometrinių formų ir linijų. Šiuose kūriniuose galima rasti nemažai sąsajų ir su Baconu, kurį domino žmogaus vidinių, sielos ligų tema. Spalvos jau nėra tokios individualios ir priklausančios tik sau, čia jos ima tarnauti turiniui, o turinys imasi atspindėti po devyniais užraktais slypinčius žmogaus sielos vingius.“ – menotyrininkė Neringa Krikščiūnaitė, „Literatūra ir menas“, 2016 11 18, p. 24-25 (ištr. iš straipsnio „Natiurmortų transformacijos“, apie dailininkės asmeninę parodą „Natiurmortas“).

Parodą galima apžiūrėti prieš spektaklius.

Daugiau informacijos apie Liną ir jos kūrinius:

www.limoart.lt

+37068338066

lina@limoart.lt

 

Grįžti atgal

Teatro Rėmėjai

Kūrybinė
agentūra

Teatro
Spaustuvė

Teatro Partneriai

informacininiai rėmėjai