Nacionalinis Kauno dramos teatras

Didžioji Inesos Paliulytės meilė?

Kai kaunietės teatro artistės ir režisierės bei vaikų studijos „Mano teatras“ įkūrėjos Inesos Paliulytės, (55 m.) pasiūlytos šiųmetei Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai, paklausiau, kas yra jos didžioji gyvenimo meilė, tikėjausi atsakymo, kad tai teatras. „Ne, mieloji, didžioji mano meilė – vaikai“, – atsakė menininkė ir pridūrė, kad ji atėjo į sceną dalytis tuo, ką pati jaučia ir nori, kad jaustų kiti.

 

– Kaip manote, kaip meilė sulig gyvenimo vingiais ir patirtimi gali keistis?

– Nelygu kokia tai meilė… Nederėtų meilės sąvokos painioti su aistra. Motina savo vaiką myli visą gyvenimą, nesvarbu, tas vaikas geras ar blogas, sveikas ar ne, ji myli savo atžalą be išlygų. Skaudu, kai atsiranda išimčių… Žmogus turi mylėti savo šeimą, kaip medis, kuris gyvybės syvų semiasi iš šaknų. Turi mylėti ir savo darbą, pasirinkimą gyventi taip, o ne kitaip. Šia prasme man pavyko.

– Jums meilę scenai tikriausiai išugdė jūsų mama išraiškos šokių Lietuvoje pradininkė, garsaus šokių kolektyvo „Sonata“ įkūrėja Kira Katerina Daujotaitė. Ar iš jos paveldėjote artistiškumą ir norą būti ne tik artiste, režisiere, bet ir pedagoge? Su aktore Nijole Lepeškaite šalia Kauno dramos teatro, dabar jau Nacionalinio, esate įkūrusios vaikams labai reikalingą teatro mokyklėlę?

– Iš mamos paveldėjau kūrybingumą, orumą ir meilę žmogui. Miela kolegė N.Lepeškaitė prikalbino mane kartu steigti mokyklėlę ir taip pat paakino beveik visų mano pjesių bei spektaklių atsiradimą. Mat rašyti pjesę, kurioje vaidina apie 200 vaikų, o paskui dar ir režisuoti yra alinantis darbas. Nelieka laiko niekam kitam. Su vaikais repetuojame apie pusę metų, mokydamiesi išgirsti, suvokti, bandydami „girdėti ir klausytis savo minčių“. Juk paprastai vyrauja praktika mechaniškai išmokyti vaiką teksto, ir jis susikaustęs tai „atbarabanija“. Teatro mokyklėlės mažyliai dažnai ir skaityti nemoka, ir tekstą perpranta tik per veiksmą. Juk toks darinys kaip teatro mokyklėlė unikalus: 200 vaikų nuo dviejų iki aštuoniolikos metų. Ir vaidina jie teatro scenoje su profesionaliais aktoriais.

– Kodėl jums taip rūpi, kad vaikai mokytųsi ne tik scenos meno, išraiškos, judesio, bet ir dvasinių dalykų? Juk neatsitiktinai sėkmės sulaukusiam ir neseniai režisierės Dalios Tamulevičiūtės atminimui skirtame festivalyje pagrindinį apdovanojimą pelniusiam spektakliui „Liūdnas Dievas“ pasirinkote siužetą apie legendinį pedagogą, kūno ir dvasios gydytoją, rašytoją humanistą Janušą Korčaką.

– Būdama idealistė, šventai tikiu meno ugdomąja, humanistine misija. Visuose savo spektakliuose kalbu vaikams apie meilę, pasiaukojimą, mirtį ir atleidimą. Negaliu nekalbėti. Menininkas neturi teisės tylėti, kai žeminamas vaikas. Mes turime rėkti apie skriaudžiamus, sergančius, stokojančius dėmesio vaikus. Privalome! Įvairios ugdymo įstaigos kviečia vaikus mokytis anglų kalbos, plaukioti baseine, žiūrėti animacinius filmukus ir tai vadinama – estetiniu ugdymu, o aš šaukiu: atsipeikėkite, ko mokome savo vaikus?! Juk auga „turėtojų“ karta. Mes privalome juos prakalbinti…

– Spektaklį „Liūdnas Dievas“ taikėte ir suaugusiesiems, ir vaikams, o paprastą, bet labai įtaigų scenovaizdį ir kostiumus kūrė jūsų dukra dailininkė Kotryna Daujotaitė. Kaip abi sutariate kurdamos spektaklį?

– Niekada nestatau spektaklio vaikams, statau žmonėms. „Liūdnas Dievas“ ir „Auksinio scenos kryžiaus“ nominacijai buvo pasiūlytas suaugusiųjų kategorijoje… Vaikas – toks pats žmogus, tik jam reikia daug daugiau dėmesio. Su dukra esame kaip kumštis, dažnai matome tomis pačiomis akimis, aš ja absoliučiai pasitikiu, neabejoju jos skoniu ir profesionalumu. O šiaip jau esu kategoriška, matau, uodžiu, jaučiu ir esu tikra, kad turi būti tik taip, o ne kitaip… Kai spektaklis jau būna baigtas, o aš atsipeikėjusi nuo to „nešiojimo“, tada prašom patarinėti, kritikuoti. Tačiau spektakliai, sukurti jautriausiam žiūrovui, mūsuose neturi atgarsio, jie „neperspektyvūs“, juos patogiau apeiti, nepastebėti…

– Jūsų spektakliai yra apie kuriantį žmogų ir savo talentą dalijantį kitiems. Jus domina žmogaus siela, kūrybinės galios. Kuo skiriasi jūsų spektakliai nuo jaunų teatro režisierių darbų?

– Esame pašaukti mylėti, ištverti, dalytis, viltis ir tikėti. Tai mano gyvenimas. Aš į sceną taip pat atėjau dalytis. O kas dėl jaunimo, tai aš gyvenu taip, mąstau, myliu, ilgiuosi, jie kitaip… Ir tai ne kartų problema.

– Netrukus scenos šviesą išvysiančiame spektaklyje „Astrida“ apie genialiąją švedų vaikų rašytoją Astridą Lindgren pagrindinį vaidmenį patikėjote kiek primirštai puikiai aktorei Doloresai Kazragytei. Kaip jums atrodo, kodėl paprastai toks neilgas moterų aktorių karjeros scenoje laikotarpis?

– Todėl, kad moteris (nepaisant deklaruojamos lyčių lygybės) vis dar mieliau suvokiama „priemenėje“. Pjeses rašo vyrai, režisuoja vyrai. Moteris tempia ant savo pečių keturis namų kampus. Moteris darbštesnė, gyvybingesnė, dažnai talentingesnė, bet ji Lietuvos kultūrinėje erdvėje sistemingai nutylima. Vyrai dažnai nepastebi moters vaidmens, ką ji benuveiktų. O iš tiesų juk moterų kūrybos laikotarpis netrumpas… Štai artistės Maja Pliseckaja, Alisa Freindlich ir kt. – Rusija joms stato spektaklius, jos rašo, dėsto, yra laukiamos, gerbiamos, o mūsų Tėvynėje senatvė ar branda dažniausiai nutylima. Kiek fantastiškų moterų aktorių iškeliavo anapus nesuvaidinę savo vaidmens! O moterys režisierės dar keistesnis darinys… Aš myliu senus veidus, pažvelkite į Astridos Lindgren veidą, jis kalba. O vienas jaunas žmogus man mestelėjo: koks nereklaminis tas veidas ir į tokį spektaklį vaikai neis. Netikiu… Baisiausia, kad vaikai auga „plastmasinės“ jaunystės kulte, regi glotnius unifikuotus veidelius ir priima tai kaip normą. Esu taip auklėta, jog jaučiu pagarbą senatvei ir vaikystei. Manau, kad žiūrovai plūstų į spektaklį su Gražina Balandyte, Danute Juronyte ir mano minėtomis Doloresa ir Nijole, bet „postsovietinei“ režisūros kartai tai neįdomu.

– Kuo jus patraukė A.Lindgren asmenybė?

– Tik keli faktai: būdama vyresnė nei 80-ies, ji parašo „Ronją – plėšiko dukterį“, rašytoja visu savo gyvenimu teigė, kad kūryba nepavaldi amžiui. Būdama 86-erių, ji tampa Švedijos visuomeninės nuomonės formuotoja, ji pakeičia nevykusį mokesčių įstatymą. „Pagarba vaikui, štai ko man norėtųsi iš suaugusiųjų, bandykite žvelgti į juos maždaug taip, kaip turite žvelgti į kitus suaugusiuosius. Duokite vaikams meilės, daugiau meilės ir dar daugiau meilės. Vaikų statusas visuomenėje visada atsispindi su vaikais dirbančių žmonių atlyginimuose ir socialinėse sąlygose“, – taip kalbėjo rašytoja, kurios klausėsi ir jos šalis, o taip pat ir visas pasaulis.

– Ką ryškiausiai pati pamenate iš vaikystės?

– Pamenu mūsų namus Kaune, Obuolių gatvėje. Tėvelį, mamą, apsuptą jos šokėjų, nuolatos skambančią klasikinę muziką, pokalbius, kūrybinius ginčus ir begalinę meilę. Aš buvau laiminga. Galiu kaip kadaise A.Lindgren pasakyti: „Vaikystė – tai aš“.

– Kaip nutiko, kad pasirinkote ne šokį, o dramą, skaitote poeziją?

– Man visada patiko portretai, fotografijos, mane domina žmogus, koks jis, kodėl, iš kur jis toks, o ne kitoks, kaip jis kuria, iš kur randasi kūryba… Aš ir dabar galvoju, kad drama tam tinkamiausia ir, žinoma, literatūra.

– Jūsų ir teatro režisieriaus Algimanto Pociūno dukra dailininkė Kotryna yra prasitarusi, kad taip pat norėjo būti aktore, bet jūs prieštaravote. Kodėl?

– Kreipdama dukrą į kūrybą, bandžiau apeiti teatrą – būti moterimi teatre vyrų eroje nelengva.

– Jūsų kūryba neliko nepastebėta. Esate pelniusi už spektaklius ir „Auksinį scenos kryžių“, ir kaunietiškąją „Fortūną“. Ką jums pačiai reiškia apdovanojimai?

– Mes, teatro žmonės, kuriame namuose, Lietuvoje. Ir todėl esame laimingi! Nors… Pastebėkite, kokiais automobiliais mes važiuojame, patyrinėkite, kaip ir kur gyvena aktoriai, kaip verčiasi per galvą, kad užmokėtų žiemą už šildymą…  O apdovanojimai? Tai tylus džiaugsmas su mama ir dukra… Ir žinojimas, kad visa tai laikina.

Keli faktai iš Inesos Paliulytės biografijos:

Gimė 1957 m. Norilske (Rusija).

Mokėsi: Kauno J.Naujalio meno mokykloje, Juozo Miltinio studijoje Panevėžyje, 1979-1982 m. studijavo Maskvos valstybiniame teatrinio meno isntitute.

Nuo 1979 m. vaidina Kauno valstybiniame dramos teatre, kuriame sukūrė daugiau kaip 30 vaidmenų. Taip pat kuria poezijos spektaklius bei kitus teatro projektus.

Svarbiausi apdovanojimai: 2005 m. „Fortūnos“ prizas už vaidmenį spektaklyje „4.48 Psichozė“; 2006 m. „Auksinis scenos kryžius“ ir „Fortūnos“ diplomas už spektaklį „Anderseno gatvė“, kuriame dalyvavo „Mano teatro“ vaikai; 2009 m. „Fortūnos“ prizas už svarų indėlį į teatro pedagogiką, darbą su vaikais kuriant spektaklį „Liūdnas Dievas“ ir kt.

 

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“

2012 lapkričio mėn. 17 d. 13:37:00
Giedrė MILKEVIČIŪTĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Grįžti atgal

Teatro Rėmėjai

Kūrybinė
agentūra

Teatro
Spaustuvė

Teatro Partneriai

informacininiai rėmėjai