Nacionalinis Kauno dramos teatras

Dar vienas G. Varno yris prieš srovę (interviu)

Nacionaliniame Kauno dramos teatre virte verda kūrybinis darbas – čia premjerai ruošiasi režisierius Gintaras Varnas. Kartu su įspūdinga kūrybine komanda jis aktualizuoja Apšvietos epochos idėjas.

Bendras NKDT ir prieš dešimt metų sostinėje įkurto nevalstybinio nepriklausomo teatro „Utopia“. projektas ypatingas dar ir tuo, jog režisierius pirmą kartą Lietuvos teatro žiūrovams pristatys žinomiausią XVIII amžiaus vokiečių dramaturgą Gotthold Ephraim Lessing ir jo pjesę „Natanas Išmintingasis“. Kuo išskirtinė ši pjesė ir kuo ji itin aktuali XXI a. –  „Santakos“ pokalbis su režisieriumi G. Varnu.

Šiandienėje Lietuvos teatro scenoje – daug realybės atspindžių, lydimų keiksmažodžių ir kito kasdienybės purvo. „Natanas Išmintingasis“ – visiška viso to priešprieša. Ar šiuo spektakliu siekiate savotiškai maištauti?

Šiuolaikinio postdraminio, postmodernistinio (ar dar kitaip besivadinančio) teatro propaguotojai neturėtų uzurpuoti viso teatro ir kitokį niekinti. Aš nemėgstu tokio teatro. Bet jis turi teisę egzistuoti lygiai taip pat, kaip ir draminis teatras. Tai nėra maištas, o greičiau žingsnis, kuris yra nemadingas. Tai spektaklis, kuris priešinasi vyraujančiai madai. Lietuvoje paskutinius penkis metus teatras gaudo mados vėjus iš Europos. Maždaug: „suprantu nesuprantu ką darau, bet būtinai reikia į tą madą kažkaip įsisprausti, nes tai yra madinga“. Na, gal ir madinga, bet, manau, kad tikras mados kūrėjas niekada neina paskui madą, – jis ją kuria. Teatro kūrėjai irgi neturėtų būti teatrinės mados sekėjais, bet jos diktuotojais. Tų madų net nedera vaikytis. Jeigu tu turi savo teatro viziją, dominančią temą, ar to maža?! Šalia visų tų madingų reiškinių, kurių kopijos dažniausiai tampa tiesiog beždžioniavimu, turi teisę egzistuoti ir didžioji dramaturgija, kuri, tikrai nemanau, kad paseno. Kai ta mada užplūsta labai stipriai, net agresyviai, man natūraliai norisi priešintis. Norisi statyti tai, kas su ja visiškai nesusiję. Galbūt prieš kokius dešimt metų „Natano Išmintingojo“ nebūčiau statęs, nes dar nebuvau ir šiai pjesei pribrendęs, bet būtent dabartiniame agresyvaus iš burnos krentančių šiukšlių teatro kontekste ši pjesė skamba ypatingai intriguojančiai.

Šios G. E. Lessingo pjesės istorija labai įdomi. Kažkada ją buvo uždrausta statyti teatro scenoje. Gal Jums pavyko daugiau apie tai sužinoti?

Pjesės istorija gana dramatiška. Kai Lessingas ją parašė (1779 m.), iki jo mirties (1781 m.) pagal ją pastatytas spektaklis neišvydo dienos šviesos. Uždraudė bažnyčia. Vis tai, į ką Lessingas taikė – religijos kritika, teigiant, kad svarbiausias yra pats žmogiškumas – suveikė ir cenzūra neleido jos statyti. Pjesė pirmą kartą buvo pastatyta 1783 metais Berlyne. Vėliau nacių Vokietijoje ji vėl buvo uždrausta, nes pagrindinis personažas yra žydas, negana to, dar ir išmintingas žydas. G. E. Lessingo svajonė sutaikyti religijas ir tautas jiems buvo visiškai svetima. Ironiška tai, kad nacizmui žlugus, 1945 metais pirmasis Vokietijoje pastatytas spektaklis ir buvo „Natanas Išmintingasis”. 1922 metais pagal šią pjesę dar buvo pastatytas nebylus vokiečių filmas. Jį režisavo Manfredas Noa – vienas jaunų talentingų Veimaro respublikos režisierių. Jis irgi buvo nacių sunaikintas. Ir tik per stebuklą viena jo kopija išliko ir buvo surasta tik 2006 metais, Maskvoje „Gosfilmofond” archyve. Dabar ši juosta yra atrestauruota ir filmą galima pamatyti. Jo fragmentai bus parodyti ir šiame spektaklyje. Mūsų laikais, atrodytų, pjesė tokia labai jau nekalta, bet ji susilaukė didelio pasipriešinimo ir aistrų.

Kaip reikėtų šifruoti žodį „Išmintingasis”?

Žodžiai gudrus ir išmintingas neturi nieko bendro. O toji išmintis ateina ne savaime ir turbūt ne be didelių pergyvenimų. Natanas išmintingu tapo tada, kai pergyveno tragediją, kurios pjesėje nėra, bet apie ją pasakojama. Krikščionys riteriai kryžiaus žygio metu sudegino jo žmoną ir septynis sūnus.  Didžioje kančioje Natanas tris paras svaidė prakeiksmus krikščionims ir burnojo prieš Dievą, kol galų gale suprato, kad tokia yra jo valia. Tragedija jį visiškai pakeitė. Ji suformavo būtent tokį Nataną, koks jis yra pjesėje – tolerantišką, protingą, išmintingą, svajojantį sutikti kuo daugiau žmonių, kuriems pakaktų vien to, kad jis yra žmogus.

Pjesės pabaigoje trijų religijų atstovai – žydai, musulmonai ir krikščionys – susitaiko. Kaip Jūs žvelgiate į tai? Tai – realu ar vis dėlto utopija?

XVIII a., kuriame Lessingas gyveno, buvo Apšvietos (Švietimo) amžius. Šios epochos visos idėjos buvo kiek utopinės. Didieji visuomenės protai suprato, kad žmonija vystosi nepakankamai sparčiai dėl to, kad didžioji žmonių dalis yra neraštingi ir neapsišvietę. Jie sumanė pradėti šviesti mases. Ir ne tik didieji prancūzų ir vokiečių švietėjai, bet ir Lessingo draugas žydas Mozė Mendelsonas, kuris neabejotinai yra vienas didžiausių XVIII a. žydų filosofų. Jis sukūrė naują švietimo sistemą, skirtą būtent žydų bendruomenėms, pasklidusioms po visą pasaulį. Tai vadinama Haskala. Tai ne tik religinė, bet pasaulietinė švietimo sistema. Švietėjai buvo idealistai – utopistai. Labai tragiška ir jų kartos baigtis, kadangi visa tai baigėsi skerdynėmis, Didžiąja Prancūzijos revoliucija. Apšvietos idėjos vėliau vėl grįžo, tas pasėtas daigas gyvavo toliau, bet iš esmės jų amžius baigėsi fiasko. Dėl to, kad ta masė buvo per daug tamsi, niekas nesuprato tų idėjų, jų reikšmės ir prasmės. Tame kontekste Lessingas sukuria pjesę tikrai ne be M. Mendelsono įtakos. Ir visi jo kūrybos tyrėjai sutinka, kad M. Mendelsono prototipas ir yra pagrindinis veikėjas Natanas.

Nemanau, kad Lessingas kūrė kažkokią gyvenimo kopiją, kurią būtų galima pakartoti ar kuri pakeistų pasaulį. Nemanau, kad jis buvo toks kvailas ir naivus. Jis tiesiog sukūrė pasiūlymą. Pavyzdį. Taip, turbūt, utopiją. Pjesėje vaizduojamas ne XVIII, o XII amžius. Kodėl būtent XII a.? Dėl to, kad tuo metu vyksta trečiasis kryžiaus žygis, Jeruzalė, kurioje vyksta visas veiksmas, yra valdoma musulmonų, bet ten gyvena ir krikščionys, ir žydai. Religiniai karai ten pačiame pike. Maža to, Jeruzalę valdo labai įdomus ir keistas valdovas Saladinas, kuris nėra tipiškas žiaurus tironas, nes jis irgi turi daug bendro su humanizmo idėjomis. Ir dėl to Lessingas pasirinko šį laikmetį, ir dar todėl, kad atitoltų nuo XVIII a. realybės. Jis sąmoningai rašo pasaką-utopiją, ar parabolę, bet tikrai ne pjesę, kuri pretenduoja būti realybės atspindžiu. Sukuria žmones ne tokius, kokie jie yra, o kokie galėtų būti. Ar aš tikiu, kad pjesė galėtų ką nors pakeisti? Žinoma, ne. Teatras apskritai nieko negali pakeisti, jis pasaulio nepakeis, jis tik gali paskatinti žmogų pamąstyti ar atverti kažkurią jo sielos kertelę. Šiuo spektakliu mes irgi nepretenduojame sutaikyti pasaulio. Tai yra dirbtinis konstruktas, parabolė ar utopija apie geresnį žmogų. Apie žmogų, kuris kenčia, blaškosi, klysta, ieško, mėgina suvokti, kas jis yra. Ir kuris vis tik linksta ieškoti žmoguje žmogaus, o ne krikščionio, musulmono arba žydo. Pjesėje nėra tradicinių geriečių – blogiečių, blogis čia tapatinamas su religiniu fanatizmu arba dogmatizmu.

Kiek XVIII am., Apšvietos epochos, žmogus yra artimas šių dienų žmogui?

Jeigu mes pažvelgtume į XVIII a. žmogų, sakytume, kad jis yra labai naivus. Tiesą sakant, šis amžius savo menais nebuvo kažkoks ypatingai didus. Tuo metu barokas perėjo į rokoką, gyvavo prancūzų klasicizmas, kurio Lessingas nekentė, su juo polemizavo ir galų gale jį paneigė. Šis amžius labiau garsėjo ne menais, o mintimi. Tomis Apšvietos idėjomis, kurios maišė, jaukė protus. Jis garsus ir dar vienu dalyku – masonų judėjimo suklestėjimu. Visoje Europoje ir Amerikoje. Netgi jų pakraščiuose. Ir pats Lessingas buvo masonas. Apšvieta ir masonų judėjimas iš esmės buvo labai artima, nes masonai ir yra švietėjai, pasaulio gerintojai. Man asmeniškai ši epocha įdomi tuo, kad niekada nesu statęs XVIII a. dramų. Tai nėra tas laukas, į kurį aš jau žinau kaip įbristi, o visiškai nauja žemė. Dėl to įdomu, smalsu ir baugu.

Dar reikėtų paminėti, jog ši pjesė yra eiliuota (draminė poema). Lessingą labai stipriai įkvėpė Šekspyras, kurį XVIII amžius buvo primiršęs. Teatras keitėsi ir Šekspyras jau atrodė kažkas tokio labai tolimo ir pamiršto. Jo kūrybinį palikimą statė, bet dažnai koreguodavo, adaptuodami pagal savo laikmetį ir mėgindami netgi keisti dramatiškas pjesių pabaigas į laimingas. Pavyzdžiui, „Romeo ir Džiuljetoje”. Šiame amžiuje tragedijai nelabai liko vietos, vėliau ji sugrįžo jau romantizme. Liaudžiai vaidino Moljerą, o Rasiną ir Kornelį žiūrėjo aukštuomenė dvaruose. Tuo metu tarytum buvo madinga viską supaprastinti, nužeminti. Keistas ir prieštaringas amžius.

Pjesėje pasakojama legenda apie tris žiedus, kai neįmanoma atskirti, kuris žiedas, suteikiantis išskirtinių galių, yra tikrasis, o kurie du – jo kopijos. Kiek pjesė yra susijusi su populiariuoju „Žiedų valdovu”?

Manau, kad ši pjesė Lessingo buvo parašyta vien dėl šios žiedų legendos, kuri pirmą kartą atspausdinta buvo D. Boccaccio veikale „Dekameronas” XIV a. viduryje. Tačiau į šią knygą toji legenda atkeliavo dar iš kitur – iš rytietiškų pasakų. Vadinasi, apie tai žmonės galvojo jau labai labai seniai. Lessingui ji tapo tokiu vaizdingu pavyzdžiu, kad nė viena religija nėra tikroji, arba mes nebežinome kuri, arba jos visos yra tikros. Dėl šios parabolės jis parašo visą pjesę. Bet XX a. viduryje Oksfordo profesorius J. R. R. Tolkienas parašo dar vieną „pasaką“, o tiksliau sakant, naująjį epą, paremtą būtent ta pačia legenda – „Žiedų valdovą”. Skirtumas tas, kad Lessingas tiki tų žiedų turėtojų susitaikymo galia, o J. R. R. Tolkienas, rašantis savo knygą po II pasaulinio karo, po baisių žudynių kultūringojoje, senojoje, filosofų išminčių Europoje, tuo nebetiki. Jis mano, kad visus galios žiedus reikia kuo greičiau sunaikinti, nes jie neša vien tik blogį. Regis, šiandien mes irgi tuo nebetikime.

Būsimą premjerą lydi ne vienas pirmas kartas. Lietuvos teatre G. E. Lessingo dramaturgija apkritai iki šiol nebuvo statyta, nekalbant jau apie „Nataną Išmintingąjį”…

Ši pjesė yra laikoma pirmąja Europoje idėjų drama. Tuo dramaturgas ją atskyrė nuo kitų savo pjesių, kurios buvo tarsi gyvenimo kopijos. Nuo kitų dramų ji labiausiai skiriasi kitokiu požiūriu į realybę. Joje veikėjai ir situacijos kuria kitą, išgalvotą pasaulį, kuris veikia pagal realaus pasaulio dėsnius. Tai nėra vadinama „fanatasy” istorija, kokią jau vėliau kūrė J. R. R. Tolkienas „Žiedų valdove” ar J. K. Rowling „Haryje Poteryje“, bet Lessingas konstruoja intelektualinę situaciją ir žmones, kurie galėtų ten veikti – susidurti, intriguoti, kentėti, kažką pasiekti, prarasti ir t.t. Ir iš viso to išeina štai tokia santaika.

Tiesą sakant, daug kas Lietuvoje dar nėra statyta. O ir rimtų Lessingo žinovų čia nebėra. Vienintelė – literatūrologė Irena Veisaitė, puikiai pažįstanti vokiečių literatūrą. Taip kad Apšvietos idėjoms Lietuvoje dygti dirvos tikrai yra, ir nesvarbu, kad čia jau XXI amžius. Lessingui ir lessingistams čia dar yra ką veikti. Būtų gerai, kad ir dar koks lietuviškas Lessingas atsirastų…

Spektaklio „Natanas Išmintingasis” kūrybinė komanda: režisierius – Gintaras Varnas, scenografas – Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkas – Juozas Statkevičius, lėlių dailininkė – Julija Skuratova, kompozitorius – Vidmantas Bartulis, video menininkas – Rimas Sakalauskas, kūrybinis bendradarbis – Antanas Obcarskas. Vaidina: Vytautas Anužis, Dainius Svobonas, Vainius Sodeika, Arnas Ašmonas, Eglė Špokaitė, Jovita Jankelaitytė, Vilija Grigaitytė, Saulius Čiučelis, Liubomiras Laucevičius, Sigitas Šidlauskas, Vaidas Maršalka, Gintautas Bejeris, Edgaras Žemaitis, Andrius Gaučas.

„Natanas Išmintingasis“ – bendras NKDT ir teatro „Utopia“ kūrybinis projektas. Koprodukcijos partneriai: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Gėtės institutas Lietuvoje, Mozės Mendelsono fondas, Vokietijos ambasada Lietuvoje.

Kalbėjosi Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Publikuota 2017-12-01 „Kauno dienos priede „Santaka“

Premjera – 2017 m. gruodžio 8, 9, 29 d.

Donato Stankevičiaus nuotr.

 

Grįžti atgal