Nacionalinis Kauno dramos teatras

Andrius Gaučas apie patirtį „Shakespeare’s Globe“: aktorius negali įaugti vienoje vietoje

2019 metai Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriui Andriui Gaučui buvo daugiau nei įspūdingi – įveikęs didžiulę atranką, jis buvo pakviestas į legendinį „Shakespeare‘o Globe“ teatrą Londone trims spektakliams: „Periklis“, „Klaidų komedija“ ir „Dvyliktoji naktis“. Jis – pirmasis Lietuvos teatro aktorius, išmėginęs šią sceną ir su trupe leidęsis į pasaulinį turą.

Jei lemta, tai lemta

Prieš keletą metų 27 metų kaunietis aktorius Andrius Gaučas baigė vaidybos magistro studijas prestižinėje „East 15 Acting School“ mokykloje Esekso universitete Londone. Po to grįžo į Nacionalinį Kauno dramos teatrą, kūrė naujus vaidmenis ir vaidino spektakliuose iki pernykščio rudens. Pačiame naujos premjeros repeticijų įkarštyje kūrėją pasiekė žinutė iš universiteto, jog jis kviečiamas į „Shakespeare‘s Globe“ teatro atrankas. Netrukus į Andriaus Feisbuką parašė buvęs dėstytojas Robin‘as Sneller‘is. Nieko nelaukdamas Andrius susisiekė su teatru. Tuomet prasidėjo tikra drama: intensyvus repeticijų grafikas neleido aktoriui visko mesti ir vykti į atrankas, tad teko improvizuoti – nusiųsti vaizdo įrašus, kuriuose jis įrašė Olivijos iš „Dvyliktos nakties“ ir du priešingus savo tipažui monologus. Šiandien tą epizodą prisiminti juokinga, o tuomet tai buvo išties dramatiška: ant lentynos pastatytas išmanus telefonas, šalia – lapas su tekstu. „Išsiunčiau patį pirmą įrašą, o tada peržiūrėjau. Norėjosi sulįsti skradžiai į žemę“, – sakė tąkart mintyse savo šansą palaidoti spėjęs Andrius. Bet po dviejų savaičių atėjo kvietimas atvykti į pokalbį. Paryčiais išskridęs, vidurdienį jis jau dalyvavo atrankoje – perskaitė du išmoktus monologus ir… išgirdo kontrakto sąlygas. Beliko šią naujieną pristatyti Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovui ir išvykti į Didžiąją Britaniją aštuoniems iššūkių ir kūrybinių atradimų kupiniems mėnesiams.

Per 12 savaičių aktorius sukūrė keletą vaidmenų skirtingose W. Shakespeare‘o pjesėse: „Periklis“ (Antiochas ir Kerimonas), „Klaidų komedija“ (Antifolas iš Efeso) ir „Dvyliktoji naktis“ (Olivija). Spektaklius statė režisierius Brendan‘as O’Hea‘as ir režisieriaus asistentė Isabelė Marr. Pirmiausia vyko teksto analizė, darbas su juo. Po to teko rekordiškai greitai išmokti daug eiliuoto teksto. „Kartais smegenys nespėdavo visko aprėpti. Mintis labai greita, kita kalba, staigus veiksmas“, – nelengvą etapą prisiminė Andrius. Padėjo puiki anglų kalba ir tartis. „Mano kolegos buvo iš įvairių pasaulio šalių, skirtingų rasių: amerikietis, australas, mergina iš Pietų Afrikos, tiesa, jau 10 metų gyvenanti Didžiojoje Britanijoje, du airiai. Pusė vyrų ir pusė moterų. „Shakespeare‘o Globe“ norima, kad scenoje būtų lygus vyrų ir moterų skaičius, kad būtų išvengta seksizmo, taip pat paneigiant dėsnį, jog vaidina tik vyrai. Moterys gali kurti vyro vaidmenį, o vyras – moters“, – vardijo aktorius.

„Klaidų komedija“. Marc‘o Brenner‘io nuotr.

Shakespeare’as ir Honkonge Shakespeare’as

„Nemoku keliais žodžiais nusakyti gastrolių JAV, Kinijoje, Singapūre, Austrijoje ir Norvegijoje įspūdžių. Vaidinome labai skirtingiems žiūrovams, ir visi jie į Shakespeare’o tekstą reagavo taip pat! Austrijoje publika mane tiesiog sužavėjo – klausė, mąstė kartu su aktoriais. Po spektaklio laukė net 15 nusilenkimų! Shakespeare‘o pjesės – tai klasika. Negana to, laiko patikrinta klasika. Panašu, kad niekada nepasikeis požiūris į šitą dramaturgą, todėl klasiką statyti būtina, – ji turi galių suvienyti žmones. Mes, aktoriai, dirbame dėl žiūrovų, o jie turi būti aktyvūs, reaguojantys. Shakespeare’as skatina mąstyti“, – tvirtino A. Gaučas.

Pasaulinis „Shakespeare’s Globe“ turas buvo labai sudėtingas, aktorių kontraktuose yra punktai dėl savipriežiūros ir psichinės sveikatos. Per dešimt metų teatras neatšaukė nė vieno spektaklio. Beje, šiame teatre nenaudojami jokie mikrofonai – aktoriai puikiai išlavinę savo balsą. Vaidinant unikaliame teatre garsas sklinda į visas puses, žiūrovų salėje negesinama šviesa. Būtent dėl to kilo keblumų gastrolių Kinijoje metu – teatrų atstovai labai prieštaravo vaidybai be mikrofonų, bet „Shakespeare’s Globe“ taisyklės nelaužomos. Andriui įsiminė ir Kinijos (Honkongo) publikos reakcija į spektaklius: „Kinai labai mėgsta europietišką teatrą, nes jis kitoks. Jie savo teatre nemato žmonių, rasių, lytinės tapatybės grupių įvairovės. Tai labai įdomu, nauja.“

Turo metu po spektaklio trupė organizuodavo 15–20 minučių klausimų – atsakymų sesiją. „Mano manymu, jos labai svarbios. Žiūrovai nuolatos užduodavo klausimus: „Kaip jums sekėsi išmokti tris pjesių tekstus per tokį trumpą laiką?“ Bet aš puikiai suprantu, kad žmogui, kuris dirba banke, tai yra įdomu“, – dalijosi aktorius.

Turo Pekine akimirka

Audience choice arba žiūrovų pasirinkimai

Dar viena naujovė – taip vadinami Audience choice (publikos pasirinkimas, liet.), kuomet publika savo reagavimu ir šūksniais pati išsirinkdavo norimą spektaklį. Tai reiškia, kad būdavo paruošiami visų trijų spektaklių kostiumai: „Klaidų komedijos“ – 30, „Dvyliktos nakties“ – per 50 ir net 70, naudojamų „Periklyje“. Taip pat aptarnaujantis personalas išdėliodavo visų spektaklių rekvizitą, – ginklus, karūnas ir mažiausias smulkmenas. Dažniausiai publika rinkdavosi „Dvyliktą naktį“: aktorė pradėdavo groti, o iš užkulisių atėjusios kostiumininkės jai padėdavo apsirengti, sušukuodavo plaukus, paryškindavo akis. Visuose spektakliuose persirengimai labai staigūs, – kartais vos 6 sekundės.

Plastiškas ir puikiai judantis Andrius įvaldė iki tol jam nepažįstamą muzikos instrumentą bandžą. „Skrebindavau namie iki kraujo nutrintais pirštais. Niekur nedingsi. Kolegos taip pat mokėsi ir grojo trombonu, smuiku, trimitu, akordeonu. Susidarė visas orkestras“, – vardijo aktorius.

„Periklis“. Marc‘o Brenner‘io nuotr. 

Išsiilgusiems klasikinio teatro

Eidamas į „Shakespeare’s Globe“, kuriame yra 1700 vietų, iš jų – 500 stovimų, pasirodymus, žiūrovas garantuotas, kad jo lauks autentiškas tekstas, klasikinis spektaklis. Andrius Gaučas prisiminė visiškai jam naują darbo principą: „360 laipsnių vaidyba – nereali: žiūrovai išsidėstę per kelis aukštus ir juos reikia aprėpti. Sakyčiau, „Globe“ yra 3D be papildomų dirgiklių, teatras, kuriame žiūrovai gali dalyvauti. Tai jau egzotika. Iš pradžių man buvo sunku suprasti, kaip teks vaidinti be dekoracijų, kad nebus jokio stalo atsiremti… Neįsivaizdavau, kaip reikės atsiminti mizanscenas. Bet jas ir judesius užsirašinėja režisieriaus asistentas. Tam įdedama labai daug darbo, dažniausiai režisuoja buvę aktoriai, kurie puikiai žino, kas veikia, kaip tinkamai sudėlioti mizansceną, kaip sukurti įspūdingą sceną. Akustika – puiki. Svarbu aiškiai tarti priebalses.“

Teatras turi ir nerašytų taisyklių, pavyzdžiui, nepertraukti publikos, nestabdyti žiūrovų. Kartą, vaidinant Olivijos ir Malvolijaus sceną „Dvyliktoje naktyje“, kurioje Malvolijus pasirodo su kvailomis geltonomis kojinėmis, publikos juokas truko 1 min 35 sek.! „Publika nepaliaujamai juokėsi. Atrodė tai nesibaigs. Ką daryt? Žvilgtelėjau į užkulisiuose stovinčią režisieriaus padėjėją, o ji rankomis rodė laukti“, – prisiminė Olivijos vaidmenį atlikęs Andrius. Aktoriui gera, kad visus spektaklius pamatė jo profesijos mokytojai – Vytautas Anužis ir Velta Anužienė.

Olivijos vaidmenyje. „Dvylikta naktis“. Marc‘o Brenner‘io nuotr.

Neužsibūti vienoje vietoje

Vertindamas savo patirtį, Andrius sakė: „Teatre būti įleidus šaknis vienoje vietoje jau nebeišeina – aktorius negali įaugti vienoje vietoje. Menas pasikeitė, jo kryptys, tendencijos pasikeitė. Kad jas sužinotum, turi jose būti. Menas kaip nusistovėjęs vanduo darosi nebeįdomus; jis neauga, o kartu neauga žiūrovas. Pasidaro patogu blogąja prasme.“

Pasibaigus kontraktui, režisierė Isabelė Marr jį pakvietė į projektą „Deep night, Dark night“ senajame „Shakespeare’s Sam Wanamaker“ teatre. Andrius skaitė Sami‘o Ibrahim‘o tekstą „50 Berkeley Square“. „Labai įdomi patirtis. Jokios dirbtinės šviesos – tik žvakės. Sietynai, sienos – viskas impregnuota. Tau pasiuva nedegų kostiumą, duoda nedegų popierių, naudoja nedegų plaukų laką. O kokia atmosfera 500 vietų salėje, kuri nuščiuvusi klauso! Puikus aktorinis trenažas“, – vardijo aktorius.

Andrius Gaučas, per aštuonis mėnesius suvaidinęs 113 spektaklių, neslėpė, kad ši patirtis leido atrasti esminių dalykų: „Kaip aktorius atradau, ką reiškia vaidinti „šviežiai“, kai nuolatos kartojasi spektakliai. Atradau, kad aktorius be režisieriaus, be scenografų, kitų dailininkų, be gerų prodiuserių, vadybininkų yra niekas. Teatre turėtų būti absoliuti visų instancijų harmonija ir sintezė. Tada gera dirbti, o žiūrovams įdomu.“ Tą harmoniją šiuo metu jis randa Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

„Klaidų komedija“. Marc‘o Brenner‘io nuotr.

Parengė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė

D. Ščiukos, asmeninio albumo ir Marc‘o Brenner‘io – „Shakespeare‘s Globe“ nuotraukos

 

 

Grįžti atgal

Teatro Rėmėjai

Kūrybinė
agentūra

Teatro
Spaustuvė

Teatro Partneriai

informacininiai rėmėjai

Skip to content