Nacionalinis Kauno dramos teatras

Alina Nėniūtė: „Teatras įsiurbia žmogų“ (interviu)

Dar prieš pietus su Nacionalinio Kauno dramos teatro grimuotoja Alina Nėniūte susitikome prie man gerai pažįstamų bilietų kasų. Nuo jų pašnekovė klaidžiais teatro koridoriais nuvedė į vadinamąją moterų pusę, kurioje įkurtas jaukus grimo kambarėlis. Į jį prieš spektaklį užsuka kiekvienas aktorius. Net neabejoju, kad čia buvo papasakota ir išklausyta daugybė istorijų, nubraukta džiaugsmo ir liūdesio ašarų – tačiau tai, kas nutinka grimo kambaryje, čia ir lieka. Šioje šviesioje erdvėje A. Nėniūtė dirba jau 45 metus ir savo įgytas žinias po truputį perduoda dviem jaunoms grimuotojoms. Pašnekovė papasakojo apie šios – iš lūpų į lūpas perduodamos specialybės ypatumus, meilę teatrui bei įsimintiniausias darbo patirtis.

Manau, kad žmonės, išgirdę žodį „grimuotojas“, vis dar dažnai įsivaizduoja kosmetologą, makiažo specialistą. Vis dėlto ši specialybė gerokai platesnė. Iš ko susideda kasdienis jūsų darbas?

Makiažas yra tik viena, dažnai paskutinė, aktoriaus paruošimo spektakliui dalis. Planavimas prasideda dar gerokai prieš premjeras. Iš pradžių viską reikia aptarti su kostiumų dailininkais. Čia būna nusprendžiama, ar spektaklyje reikės perukų, barzdų, ūsų ir kokio stiliaus turėtų būti šios detalės. Natūralu, kad epochiniai, istoriniai ir šiuolaikiniai pastatymai reikalauja visiškai skirtingo grimo. Šių detalių gaminimas užtrunka nemažai laiko, todėl jas ruošti pradedama prieš mėnesį ar du. Visgi, net jei nereikia perukų ar pridėtinių ūsų, šukuosenas kuriame iš natūralių aktorių plaukų. Man darbas su plaukais iš esmės yra įdomesnis – tais laikais, kai atėjau dirbti į teatrą, tam buvo skiriama daugiau dėmesio. Negalima sakyti, kad grimas buvo nesvarbus, tačiau karaliavo perukai ir įmantrios šukuosenos.

Kur keliauja seni panaudoti perukai bei kitos grimo detalės? Ar esate prisiminimui išsaugojusi kokių nors daiktų?

Kai vyko teatro remontas, dalį perukų teko laikyti nešildomose patalpose. Deja, jie nuo drėgmės supelijo – beliko išmesti. Su šiukšlėmis iškeliauja ir daugiau atgyvenusių perukų, tačiau didžiąją dalį spektakliams nebereikalingų neblogos kokybės perukų mes saugome. Vėliau juos galima restauruoti, perkonstruoti, pakeisti ar visai persiūti naujiems vaidinimams. Labiausiai branginame pačius seniausius, gamintus rankomis iš natūralių plaukų. Šiandien didžioji dalis mūsų naudojamų perukų yra sintetiniai, tačiau net ir juos galima panaudoti kelis kartus. Pavyzdžiui, ruošiantis spektakliui „Sombras“ teko siūti plaukus lėlėms, o tokiu atveju puikiai pasitarnauja senesni, paprastesni perukai. Aš niekada neskubu išmesti, tačiau sau asmeniškai sentimentaliai irgi nieko nesaugau. Man labiausiai norisi savo pagamintus daiktus panaudoti dar ir dar kartą, prikelti juos naujam gyvenimui. Geriausi perukai turi savo istorijas: keliauja ir į skirtingas šalis, ir iš spektaklio į spektaklį. Malonu pagalvoti, kad mano sukurtą daiktą panaudojo net kelios aktorės – pavyzdžiui, vieną peruką Gražina Balandytė dėvėjo spektaklyje „Tolima šalis“, o dabar jis puošia Ugnės Žirgulės galvą „Baltoje drobulėje“.

Jau minėjote, kad prieš premjerą tariatės su kostiumų dizaineriais. O ar jums reikia tiesiogiai bendradarbiauti su režisieriais? Ar grimą tenka derinti ir su aktoriais? Kiek šiame darbe turite kūrybinės laisvės?

Viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus: vieni režisieriai ateina apsitarti asmeniškai, kiti ne. Daug bendrauti tenka su Gintaru Varnu, jis savo meninį sumanymą ir tikslus ateina išsakyti akis į akį. Na, o aktoriai, žinoma, gali kam nors paprieštarauti, tačiau jų grimas būna nutartas anksčiau kartu su režisieriumi ir scenos bei kostiumų dailininkais, todėl dažniausiai nesusipratimų nepasitaiko. Visada stengiuosi apmąstyti aktorių poreikius, kad jiems būtų patogiau scenoje, o grimo kėdėje nereikėtų praleisti labai daug laiko.

Laisvės šiame darbe tikrai yra – galbūt ne spontaniškos, bet tokios, kuri ateina su patirtimi. Ji pasireiškia planuojant. Ruošiantis premjeroms kostiumų dailininkai dažniausiai išklauso ir mano patarimų. Kiek sunkiau su jaunąja karta, nes jie – minimalistai, ir kartais tiesiog pateikia pavyzdžių iš interneto. Žinoma, su metais, su kolektyvu tiesiog atsiranda vis geresnis susikalbėjimas ir vienas kito supratimas.

Kas jūsų darbe sunkiausia?

Per tiek metų pripranti prie darbo ir niekas nebeatrodo labai sunku. Jaunystėje, karjeros pradžioje, liūdėdavau, kai reikėdavo aukoti visus vakarus ir šventes. Vis dėlto šiame darbe atradau labai daug man malonių dalykų. Kitaip juk nebūčiau čia dirbusi kelis dešimtmečius. Teatras yra tokia įstaiga, kuri įsiurbia žmogų – žinoma, jei jam tai įdomu.

O kas per tiek metų labiausiai įsiminė?

Maloniai prisimenu gastroles, kurių netrūko pirmaisiais darbo metais. Kelionės trukdavo ir po tris savaites, ir po mėnesį ar ilgiau. Tada mes su teatro kolektyvu buvome susigyvenę kaip tikra šeima. Taip teatras tapo mano gyvenimo būdu.

Dažnai minima, kad teatro grimuotojas turi pabūti ir draugu, ir psichologu. Ar ši darbo dalis jums atrodo sunki, reikalauja emocinės energijos, o gal tai irgi malonumas?

Prie to tiesiog pripranti. Šiandien ši darbo dalis man nekelia stiprių emocijų, o kartais ir būna truputėlį juokinga. Visas žinias, tiek profesines, tiek žmogiškąsias, susijusias su grimavimo darbu, man perdavė prieš tai dirbusi karta, o dabar jaunajai kartai perduoti stengiuosi aš. Tiesa, tam tikras supratimas ateina su metais – tuomet geriau jauti, kada patylėti, o kada šnekučiuotis su grimo kėdėje sėdinčiu aktoriumi.

Kaip per 45 metus pasikeitė jūsų darbas?

Seniau turėdavome tik vieną iš Maskvos gautą dėžutę. Atsimenu, pudra būdavo tokia, kad visas teatras kvepėdavo. Beveik viską reikėdavo gaminti savomis rankomis, o šiandien galima tiesiog nuvažiuoti ir nusipirkti. Dabar turime gerokai daugiau priemonių ir medžiagų nei prieš kelis dešimtmečius. Padaugėjo ne tik prieinamų perukų, bet ir makiažo – tiek teatrinio grimo, tiek kasdienio naudojimo priemonių. Taip pat pasikeitė ir grimo stilistika. Anksčiau viskas buvo teatrališkiau – tekdavo klijuoti nosis, darydavau ryškesnį, charakteringesnį makiažą. Matydavau, kaip tokia išvaizdos transformacija padėdavo aktoriui lengviau pereiti į vaidmenį. Dabar teatras tampa vis labiau gyvenimiškas.

Ar jūsų patirtis patvirtina teiginį, kad kūrybingumas geriausiai atsiskleidžiaturint ribotą priemonių kiekį?

Iš tiesų, taip. Kai tik atėjau į teatrą, kartu su mokytoja pačios virdavome lūpdažius ir kvapnų vazeliną. Kai reikia gaminti nuo nulio, atsiranda daugiau galimybių pasireikšti kūrybingumui. Tiesa, dabar teatre dirbančias merginas aš taip pat stengiuosi išmokyti siūti ūsus, barzdas bei kitokių subtilybių. Tačiau šiandien viskas yra kitaip.

Kaip šiandien ruošiami jūsų profesijos atstovai?

Mano žiniomis, Lietuvoje nėra mokyklų, kurios paruoštų kvalifikuotus teatro grimuotojus, žinančiusviską nuo A iki Z. Viena mergina, kuri šiuo metu dirba su manimi, šios specialybės mokėsi Londone, tačiau ir jos studijose įgytų žinių tikrai neužtenka. Grimuotojas turi ne tik gebėti sukurti sudėtingas šukuosenas ar makiažą, bet ir išmanyti skirtingų epochų istoriją bei šiuolaikines tendencijas. Visa tai išmokti reikia ne vienų metų ir daug praktikos, o perprasti tenka ne tik grimo subtilybes, bet ir iš esmės teatro specifiką. Su buvusia kolege juokaudavome, kad pirmi dešimt metų yra sunkūs, bet kiti dešimt dar sunkesni, nes reikalavimai tik didėja. Grimuotojo specialybė reikalauja daug kantrybės, pasiaukojimo ir nuoširdžios meilės teatrui.

Kiek valandų prieš spektaklį jūs pradedate savo darbą?

Kai ruošiamės spektakliams, kuriuose vaidina daug aktorių ir naudojami sudėtingi kostiumai bei grimas, darbą pradedame maždaug penkios valandos prieš vaidinimą. Prieš mažiau grandiozinius spektaklius gali užtekti ir poros valandų. Tiesa, prieš premjerą visada pasiruošimui skiriame viena valanda daugiau, nes viskas turi būti idealiai sustyguota.

Kiek laiko aktorius praleis grimo kambaryje, priklauso nuo suplanuotų išvaizdos pokyčių. Jeigu reikia susukti plaukus, juos sušukuoti ir padaryti grimą, visas procesas gali užtrukti iki valandos. Vis dėlto mes spektakliams ruošiamės jau išvakarėse. Tada spektaklio dieną viskas einasi greičiau ir sklandžiau.

Ar jus džiugina darbas su spektaklių premjeromis bei naujų sprendimų paieškos, o gal šiandien priimtiniau ruoštis jau gerai pažįstamiems ir pamiltiems vaidinimams?

Be abejo, man smagiau dirbti su naujais spektakliais, grimuoti aktorius generalinėms repeticijoms ir premjeroms. Tai skatina entuziazmą – reikia eiti į repeticiją, žiūrėti, kaip grimas atrodo iš žiūrovų salės, jeigu kažkas ne taip – taisyti, ieškoti kitokio sprendimo. Man tai labai įdomu.

Justė Vyšniauskaitė

Donato Stankevičiaus nuotr.

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. kovo numeryje „Užkulisiai“.

 

Grįžti atgal

Teatro Rėmėjai

Kūrybinė
agentūra

Teatro
Spaustuvė

Teatro Partneriai

informacininiai rėmėjai

Skip to content