Nacionalinis Kauno dramos teatras

Aktorius Leonardas Zelčius pasitinka 85-ąjį gimtadienį

Ištrauka iš režisieriaus Jono Jurašo laiško…

Noriu perduoti nuoširdžiausius sveikinimus garbingam  aktoriui, Kauno Nacionalinio Dramos Teatro pamatiniam stulpui p. LEONARDUI ZELČIUI, sulaukusiam nuostabaus 85 metų Jubiliejaus.

Mielas Leonardai, džiaugiuosi, kad man teko garbė drauge su Jumis kurti tokius neužmirštamus spektaklius kaip „Moljeras“, „Grasos namai“, „Bolševikai“ ir kitus. Jūsų Moljeras , Ryla ir  daug daug kitų chrestomatinių vaidmenų tapo  Kauno Dramos Teatro klasikinės aktorystės etalonais.

Nubėgo daug vandens šio teatro istorinėje vagoje, gausioje  įvairių srovių, užutekių ir kliūčių. Išliko tai, kas buvo svarbiausia, –  bendradarbiavimo dvasia, kūrybiška darna  ir atradimų džiaugsmas kuriant su ištikimu teatro riteriu, visuomet  pasiryžusiu bet kokiems iššūkiams aktoriumi. Visuomet išliks mano širdyje tokie nepartojami scenos išgyvenimai,  kai virš Moljero galvos į scenos grindis smigdavo  negandingas poetų priešo kalavijas. Ausyse tebeskamba Rylos bibliniai tekstai.

Tenka apgailestauti, kad nepavyko su Jumis, nepraradusiu vidinės meninės regos galios, dar kartą susitikti mano antrojo gyvenimo Nacionalinio Kauno Dramos  Teatro etape. Jūs esate unikalus daugeliu požiūrių, įskaitant pradine  pavardės raide „Z“.

Su  šilčiausiais sveikinimais ir linkėjimais sveikatos, stiprybės ir geros nuotaikos!

Ta proga sveikinu ir Jūsų ištikimą bendrakeleivę Danutę.

Pagarbiai,

Jonas Jurašas.

Leonardo Zelčiaus langas į pasaulį

2013 gegužės mėn. 05 d. 17:30:02
Giedrė MILKEVIČIŪTĖ, Respublika.lt
leonardo-zelciaus-langas-i-pasauli
Respublika.lt nuotr.

Aktoriui ir režisieriui Leonardui Zelčiui gegužės 9 dieną sukaks 85-eri. Jo visas gyvenimas buvo ir tebėra teatras, o tiksliau, Kauno dramos teatras. Šioje scenoje teatro legenda tapęs žmogus bemaž per 50 metų susikrovė turtingą kūrybos kraitį – daugiau kaip 100 vaidmenų. Nepaprasto darbštumo, ištvermės ir ištikimybės teatrui, Kaunui, šeimai menininkas šiandien, deja, pakirstas ligos, o jo langas į pasaulį yra žmona, to paties teatro aktorė Danutė Juronytė. Ji ir pasakoja apie aktorių.

Ištikimybė

Kas telpa į gražų ir prasmingą žodį IŠTIKIMYBĖ, kuris tinka jubiliatui? „Pirmiausia jis buvo ištikimas teatrui, savo mylimam darbui. Jam svarbiausia buvo darbas, darbas, darbas. Leo, aš jį taip vadinu, nėra atsisakęs nė vieno, net mažiausio vaidmens, nėra konfliktavęs nė su vienu režisieriumi, – pasakojo žinoma aktorė. – Maža to, kad jis dirbo dramos teatre, jis dar ir su didžiausiu malonumu rengė spektaklius Kauno politechnikos instituto studentų teatre. Jis dėstė dar ir jaunųjų aktorių kursui. Vasaros taip pat buvo parduotos, nes jos buvo atiduotos kūrybinėms jaunimo stovykloms. Tad mes jau daugybę metų kartu, vienas kitą gerai pažinom, žinojome kiekvieną žingsnį, todėl jokių problemų dėl neištikimybės ar kokio flirto nebuvo. (Šypsosi). Jis visą laiką, kol jį pakirto liga, buvo ištikimas darbui, šeimai, mylimam gimtajam miestui Kaunui ir sau, savo moralės principams“.

Danutė – kartu su L.Zelčiumi jau beveik 60 metų, nuo to laiko, kai jis ją pamatė gastrolių metu Panevėžyje, Juozo Miltinio teatre, ir prikalbino atvykti visam laikui į Kauną. Ji – artisto gyvenimo meilė, žmona, draugė, bendramintė, dviejų dukrų mama.

„Pamenu, kaip jis stengėsi nepasiduoti metų naštai, vaidindavo beveik kiekvieną vakarą ir vaidindavo ne šiaip sau, o tiesiog gyvendavo scenoje. Visiems režisieriams jis būdavo reikalingas. Paskiausiais metais teatre po spektaklių būdavo šlapias nuo prakaito, nors gręžk. Sakydavau jam: „Atsisakyk“. Neklausė, vis sakydavo: „Ne, ne, ne dabar“. Jam teatras buvo viskas“.

O žmogus juk ne geležinis. Be atokvėpio dirbantį aktorių ir prispaudė liga – jį ištiko insultas. Tuomet L.Zelčius jau buvo nusifilmavęs Liongino Šepučio vaidmenyje pirmosiose televizijos serialo „Giminės“ serijose. Režisieriui Sauliui Vosyliui ir scenaristui Broniui Bušmai teko keisti scenarijų… Dėkui Dievui, aktorius po kiek laiko atsigavo ir vėl vaidino.

Netinka žodis „vaidino“

Žinomas ilgametis teatro kritikas Antanas Vengris, kai L.Zelčius šventė 60-metį, ta proga išleistoje knygelėje rašė: „… teatrinės veiklos turtingas kraitis, o kūrybinės energijos stygiaus nematyti. Tokį gyvybingumą nesunku paaiškinti. Leonardas Zelčius – Kauno darbininkų šeimos vaikas, vargingai, bet dorai išaugintas darbštuoliu… Artisto, išpuoselėjusio, iškentėjusio savo vaidmenį, „kelias į perėją“ yra vaidybos organiškumas, nuoširdumas ir glaudus ryšys su žiūrovais“.

O štai kita teatro kritikė Dana Rutkutė, rašiusi apie L.Zelčiaus vaidmenį Antono Čechovo pjesėje „Ivanovas“, pabrėžė nuostabų artisto organiškumą. Jos žodžiais tariant, kalbant apie šį scenos šedevrą kritikams nepatogu vartoti veiksmažodį „vaidina“.

Pats L.Zelčius yra sakęs: „… nors aktoriaus menas trumpalaikis, tačiau autentiška, tikra kūryba nemiršta“… Aktoriaus talento emocijos ir įtaiga neišnyksta, o susilieję su žiūrovų jausmais atgimsta“.

Savitas talentas, darbštumas, meninių interesų platumas leido jam pasireikšti įvairiuose kūrybos baruose. Jis sukūrė daugybę vaidmenų – klasikinės tragedijos, komedijos, dramos herojų. Radijo, televizijos spektakliai, buvo vertinamas kaip skaitovas.

Poezija, patriotizmas ir atžalos

Kas dar, be scenos ir teatro, leido gražiai rusenti tiek metų aktorių šeimos židiniui? „Mes abu labai mėgome poeziją, vienas kitam skaitydavome eiles. Mums patiko Jeseninas, Puškinas, Blokas, Gėtė, Maironis, Mačernis, o jam dar Česlovas Milošas, Antanas Miškinis. Leo dar nepaprastai domėjosi Lietuvos istorija, yra sukaupęs daugybę knygų apie tą tikrąją, o ne sovietmečiu deklaruojamą Lietuvos istoriją. Tad mūsų pokalbiai vakarais būdavo ir apie istoriją“, – šypsosi moteris. Paklausta apie L.Zelčiaus požiūrį į patriotizmą, D.Juronytė prisiminė vyro svarstymus šia tema: „Jis sakydavo, kad žmogus ne kalbomis ir ne šūkiais Tėvynei gali daugiau duoti, o darbu“.

Leonardo ir Danutės šeimoje išaugo dvi dukros: Dovilė ir Kristina. Pirmoji – rašytoja, kuri jau išleido vienuolika knygų, tarp jų apie teatrą, o antroji pasirinko psichologiją. Tėvui buvo labai svarbu, kad dukros gerai mokytųsi, o paskui atsirado keturios anūkės, kurias senelis labai myli. Kristinos – trys dukros (Mykolė, Kristina ir Eglė), o Dovilės viena – Joana, kuri pradžiugino tuo, kad pasirinko studijuoti aktorystę. Tačiau dabar, ko gero, labiausiai senolis nudžiunga, kai ateina proanūkis Jokūbas, kuriam dabar 10 metų.

Nostalgija Laisvės alėjai

Pasak D.Juronytės, Leonas po spektaklių kartu su ja labai mėgdavo lėtai, neskubėdamas pereiti Laisvės alėja, kuri kadaise buvo visiškai kitokia, daug jaukesnė ir pilna gyvybės. „Kai jis gulėjo ligoninėje, o vėliau namuose, kai jam buvo sunku vaikščioti, jo didžiausia svajonė buvo nueiti iki kiosko ir nusipirkti laikraštį. Arba pasiramsčiuodamas lazdele dar nueidavo į teatrą, – prisiminė pašnekovė. –  Vėliau, kai dar smarkiau sunegalavo, be manęs nežengdavo nė žingsnio. Būdavo, nueidavome į Laisvės alėją, keli žingsniai nuo mūsų namų atsisėsdavome ant suoliuko, o žmonės, jį pastebėję, prieidavo, kalbindavo, ne kartą yra gavęs ir gėlių. Kad ir kaip būtų keista, jis susijaudindavo iki ašarų, varžydavosi tokio dėmesio ir savo negalios, todėl nustojo eiti į žmones“.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“

Grįžti atgal

Teatro Rėmėjai

Kūrybinė
agentūra

Teatro
Spaustuvė

Teatro Partneriai

informacininiai rėmėjai