Nacionalinis Kauno dramos teatras

Pasiruošimą kūrybiniam procesui atskleidžianti fotografijų paroda

Nuo 2017 m. balandžio 21 d. Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiosios senos fojė veiks fotografijų paroda, atskleidžianti skirtingą ir unikalų aktorės INESOS PALIULYTĖS pasiruošimą kūrybiniam procesui. Ši paroda dedikuojama aktorės, režisierės ir pedagogės 60-mečio jubiliejui. 

Apie fotografę. Kristina Sabaliauskaitė augo Kauno Žaliakalnyje. Kai tik pirštukai sugebėjo nulaikyti pieštuką, pradėjo piešti. Mokėsi Kauno Dailės gimnazijoje. Svajojo studijuoti grafiką. Anksti sukūrus šeimą, studijas teko atidėti. Vėliau studijavo vadybą. Bandė pakreipti gyvenimą kita linkme, tačiau noras kurti paskatino Kristiną pažvelgti į pasaulį fotoobjektyvo akimis. Ir jau nebepaleidžia 10 metų. „Matau ne tik veidą, žvelgiu į vidų, jaučiu nuotaiką, bandau įžvelgti esmę. Taip veriasi vidinis žmogaus laukas, kurį jaukinuosi, kantriai laukdama abipusio pasitikėjimo,“ – sako Kristina.

Apie Inesą. Inesą atsimenu kaip savo mokytoją Kauno Dailės Gimnazijoje. Ji mums vesdavo pamokas kaip ir dabar veda Teatro mokyklėlėje „Mano teatras“. Nuo pat pirmos pamokos mūsų klasėje Ji pelnė didžiulę pagarbą. Su klasiokais buvome įsitikinę, kad Inesa turi magiškų galių matyti mus tokius, kokie esame. Buvome įsitikinę, kad būti tuo, kuo nesi – pavojinga, nes ji mus iškart nuskaitys. Jau tada žavėjomės Jos, kaip aktorės, talentu. Po pamokos išeidavome pakeitę požiūrį į save, klasės draugą ir pasaulį. Po kiekvieno susitikimo tapdavom geresni ir labiau pasitikintys savimi.

Vėliau artimai susidraugavau su Kotryna, Inesos dukra. Tas gyvenimo momentas man labai svarbus, nes tokią, kokia esu dabar, suformavo būtent tas mūsų draugystės laikotarpis. Mačiau Inesą jau ne tik kaip mokytoją, bet ir kaip labai stiprią asmenybę. Moterį ugniniu temperamentu, atvirą, nesaldžią, bet kartu labai šiltą ir motinišką. Būnant šalia jos, jos namuose, jaučiausi saugi. Jausmas, tarsi Jai užtektų meilės apglėbti ne tik mane, bet ir visą pasaulį.

Dar kitaip Inesą matau šiandien, kai pati suaugau ir esu mama. Regėjau mokytoją, aktorę, mamą, dabar matau – MOTERĮ. Beprotiškai gražią, intelektualią, fatališką, tuo pačiu trapią, pažeidžiamą ir spinduliuojančią begaline šiluma. Šis kontrastas pribloškia. Fotografuojant užimą kvapą. Tarsi būčiau įsimylėjusi…

Inesa, Jūs – nežemiška…

Apie parodą. Vaidinantis aktorius, pozuojantis, matomas… Koks aktorius ne kūrybos procese, o kelyje į procesą, kaip vyksta pasirengimas spektakliui? Aktorė grimo kambaryje, užkulisiuose, repeticijoje. Ačiū Inesai, įsileidusiai mane į tą nežinomą žemę, į tą jos tapsmą objektu. Beje, visos Jos transformacijos – skirtingos. Tyloje važiavome į Panevėžį, tyloje, be grimo buvo rišama skarelė, o aktorės veidas suakmenėjo. Ji buvo pasiruošusi Liudai Hananai. O štai Kaune prieš „Skėrius“ aktorė juokavo, plepėjo, buvo atsipalaidavusi. Vis kitokia, daugiabriaunė ir sunkiai apčiuopiama.

Apie pavadinimą. Objektas – Inesa. 229 – jos grimo kambario rakto numeris. Tai, kas nekinta aktorės gyvenime, – rakto numeris.

 

Grįžti atgal